Jei Meškalaukyje paklausi, kur gyvena ūkininkas Valdas Mulevičius, antrą kartą kelio teirautis tikrai nereikės. Gairės - keturi sandėliavimo bokštai ir naujutėlaitis 1000 tonų grūdų sandėlis - pernelyg patikimos. Akyliau pasidairius vienkiemyje, apžiūrėjus šiuolaikišką namą, ūkinius pastatus, abejonių dėl šeimininko profesijos praktiškai nelieka. „Vis dėlto šiandien manyje daugiau agronomo nei statybininko", - tikina ūkininkas.

Dvidešimt metų ūkininkaujantis meškalaukietis net du kartus tapo konkurso „Metų ūkis" nugalėtoju Pasvalio rajone, penkis kartus sėkmingai pasinaudojo parama kaimo plėtrai, savo ūkio valdas nuo 31 ha išplėtė iki pusės tūkstančio, iš kurių 123 ha - nuosava žemė.

Baigęs tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar -Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kelerius metus jis dirbo pagal išsilavinimą. Tačiau netrukus atėjo laikas, kai statybininkų niekam nebereikėjo, darbų nebuvo, todėl absolventas nusprendė dirbti senelio žemę. Kokia buvo pradžia, šiandien primena tik senos obelys ir erdviame vienkiemio kieme palikti ankstesnio šeimininko namo pamatai.

Didžiąją dalį technikos ūkininkas įsigijo ir surentė statinių pasinaudodamas ES struktūrinių fondų parama. Savomis lėšomis pastatyta džiovykla, angaras, grūdų priėmimo sandėlis, šiuo metu rekonstruojami valymo įrengimai, gyvenamasis namas.

„Man patinka statyti", - prisipažįsta meškalaukietis. Jis, skirtingai nei dauguma kaimynų, savo ūkio nekūrė rekonstruodamas senas kolūkių laikų karvides ar sandėlius. Tik sudėtingesniems statiniams samdė statybininkus, kitus  pasistatė pats su ūkyje dirbančiais mechanizatoriais.

2004 metais į Valdo Mulevičiaus ūkį atkeliavo traktorius, sėjamoji ir skutiklis, trąšų barstytuvas. Rengti paraišką SAPARD programai, pasak ūkininko, buvo sunkiausia. Ne dėl to, kad tai darė pirmą kartą. Reikalavimai buvo per griežti, o formos sudėtingos. „Grįžti namo iš Kauno, o tau pusiaukelėje jau skambina, kad tokio ar kitokio dokumento dar trūksta. Faksu atsiųstų nepriima. Reikia originalus gabenti", - buvusią netobulą sistemą prisimena ūkininkas.

2008-aisiais, pasinaudojęs Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos parama, ūkininkas įsigijo kombainą, puspriekabę, teleskopinį krautuvą ir pneumatinį transporterį. Po metų technikos parką papildė purkštuvas ir plūgas, pradėjo kilti keturi sandėliavimo bokštai. Parengęs dar vieną projektą, V. Mulevičius nusipirko traktorių, dar vieną sėjamąją, skutiklį, kombainą, grūdų sandėliavimo įrangą, pradėjo statyti 1000 t talpos bokštinį grūdų sandėlį.

Ūkininkas skrupulingai prižiūri turimą techniką, todėl ji ilgai ir patikimai tarnauja. Vandeniui vežti, kitiems smulkiems darbams iki šiol naudojami trys kaimyninės šalies traktoriai, kuriuos Valdas įsigijo ūkininkavimo pradžioje.

Parama ūkininkas pasinaudojo ir žemei pagerinti. Kartu su aplinkinių sklypų savininkais jis įkūrė melioracijos statinių naudotojų asociaciją, pateikė paraišką ir gavo 1 mln. Lt Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ir miškų ūkio veikla ir jos infrastruktūra"  veiklos srities žemės ūkio vandentvarkos  projektui įgyvendinti. Laukų sausinimo sistemą, įrengtą prieš beveik šešis dešimtmečius, V. Mulevičius atnaujino 120-yje hektarų.

Ketina išbandyti pupas ir dobilus

Ūkininkas dirba 530 ha: augina žieminius kviečius, žieminius rapsus ir salyklinius miežius. Jei žieminiai rapsai iššąla, pavasarį sėja vasarinius. V. Mulevičius džiaugiasi, kad Pasvalio rajone pasėlių kol kas nenuniokoja šliužai. Šio krašto žemdirbių rykštė - spragės. Kenkėjų tiek daug ir jie tokie aktyvūs, kad puola net geltonai vilkinčius žmones.

Dirbamos žemės našios, derlingumo balas siekia 60. Nors praėjusieji metai nebuvo patys palankiausi, derlius nenuvylė. Iš hektaro byrėjo net po 8,5 tonas kviečių, 4-5 tonas salyklinių miežių . „Gali surizikuoti, daugiau patręšti ir gauti didesnį miežių derlių. Tačiau, priėmęs tokį sprendimą, gali apsirikti ir nukulti jau pašarinius grūdus. Todėl laikausi taktikos, geriau tebus mažiau, bet salykliniai", - pasakoja ūkio šeimininkas. 1700 t kviečių, 900 t salyklinių miežių jau pardavė, likęs derlius saugiai laikomas ūkio aruoduose.

Laukuose rudenį gražiai sudygo 260 ha žieminių kviečių, 100 ha rapsų,kuriuos pasėjo pats ūkio šeimininkas. Ūkininkas viliasi, kad besibaigianti žiema neiškrės skaudžių išdaigų. Meškalaukietis mėgsta eksperimentus ir naujoves. Rinkdamasis veislę, visada galvoja apie blogiausią variantą - drėgną vasarą, išgulimą - ir tai pasiteisina. Laukams pagerinti ir dėl sėjomainos savo ūkyje šiemet žada išbandyti pašarines pupas. „Joms nukulti nereikia specialaus kombaino. Pradžiai užsėsiu du laukelius - sunkesnėje ir lengvesnėje žemėje, žiūrėsiu, ar pasiteisins", - sako Valdas.

Ateities planuose - raudonieji dobilai. Meškalaukietis jau žino, kad sėklą nebūtų problemų realizuoti, ją gana gera kaina pirktų Vokietijoje. Tačiau žemdirbį kol kas stabo nežinojimas, kur ir kam panaudoti pirmąją dobilų žolę, nes pats gyvulių neaugina.

Spėjo pajusti ekonominę naudą

Negalintis įveikti traukos statyti, ūkininkas jau spėjo pajusti savo statinių ekonominę naudą. Bokštiniame sandėlyje ir keturiuose sandėliavimo bokštuose telpa 2000 t grūdų - nereikia gaišti laiko eilėje norint juos priduoti, baimintis, kad nukentės jų kokybė, gali sau laukti, kol supirkimo kaina bus palankiausia.

Moderniu kombainu nukultiems, geromis sąlygomis laikomiems grūdams užtenka pirminio valymo, jų drėgnumas ir šiukšlingumas atitinka supirkėjų reikalavimus. Tad parduodamas grūdus ūkininkas nebepatiria nuostolių dėl nuoskaitų.

Kadangi jau dešimt metų iš eilės žemdirbius vargina lietingos vasaros, ypač pasiteisina džiovykla. Net ir pasibaigus javapjūtei pernai ji dar dieną naktį sukosi tris su puse savaitės. Pakaitomis ją kas antrą naktį prižiūrėjo sūnūs. Modernioje džiovykloje per valandą dvidešimties tonų grūdų drėgnumas sumažėja 1 proc., tad ir dėl gamtos kaprizų V. Mulevičius išvengė nuostolių.

Agronomijos žinių ūkininkas įgijo lankydamas įvairius kursus ir seminarus. „Vis dėlto praktika yra patikimiau, nes geriau prisimeni, kai nusvyli ką nors ne taip padaręs", - šypsosi ūkininkas ir tuoj pat priduria, kad jam kol kas skaudžiai nukentėti neteko, išskyrus tuos atvejus, kai pasėliai iššalo.

Nuo 2004 metų, kai nusipirko našesnės ir modernesnės technikos, pats mažiau dirba. Iki tol V. Mulevičius išsiversdavo su dviem samdomais pagalbininkais. O tvirtai ant kojų ūkyje stovįs pasijuto tik prieš penkerius metus. Tuomet pabaigė įrengti namą, leidžia sau su šeima išvykti atostogų į tolimesnius kraštus, nusipirkti geresnį automobilį.

Dabar ūkyje nuolat dirba keturi darbuotojai. Jie nesikeičia jau dešimt metų. V. Mulevičius įregistravo transporto paslaugų bendrovę, todėl žiemą, kai darbų praktiškai nėra, jų nereikia atleisti- vyrai atlyginimą užsidirba vežiodami trąšas ir sėklas. Kartu ūkininkas racionaliai išnaudoja turimus krovininius automobilius, įsigytus grūdams vežti.

„Augalininkai, palyginti su gyvulių augintojais, turi daugiau laisvės. Nors ji sąlyginė. Sėjos, derliaus nuėmimo metu pluši dieną naktį. Žiemą išnaudoji projektams rengti", - ūkininkas nesigaili pasirinkęs augalininkystę.

V. Mulevičius - nuolatinis žemės ūkio parodų dalyvis. Važiuoja į Vokietiją, Maskvą, o lietuviškos „Ką pasėsi" . „Sprendimų ratas", anot ūkininko, - kaip bobutėms atlaidai, būtų šventvagystė nesužinoti, kas naujo siūloma.

Sūnus Kasparas - Aleksandro Stulginskio universiteto pirmakursis. Studijuoja, tačiau ne žemdirbiškoje Alma Mater, o ISM tarptautinę vadybą ir vyresnysis Mulevičių sūnus Justas. Dukra Greta, jau sukūrusi savo šeimą, gyvena sostinėje. Tačiau išpuoselėto ūkio šeimininkas ramus. Jis neabejoja, kad pradėtus darbus Meškalaukyje toliau tęs šeimos jaunėlis.

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2013/04