Lietuvos ūkininkų socialinio draudimo įmokos renkamos į bendrąjį SODROS fondą, o ūkininkams galioja skirtingos taisyklės. Mokestinė našta augant ūkininkų pajamoms yra pastovi, o nuo tam tikros ribos mažėja. Tuo mūsų sistema panaši su lenkų. Lenkija jau sulaukė Europos Komisijos pastabų dėl silpnai susietų įmokų ir išmokų bei fiksuoto įmokos dydžio. Pertvarkant Lietuvos ūkininkų pensijų socialinį draudimą, pirmiausia būtina atsižvelgti į mokestinės naštos kriterijų.

Pasakyti, kurios šalies socialinės apsaugos sistema yra labiau tvari ar adekvati (susiejant įmokas ir išmokas) nėra sudėtinga, tačiau atskleisti priežastis, kodėl viena ar kita sistema yra efektyvesnė (eliminavus ekonominius ir demografinius veiksnius), nėra paprasta. Pensijų sistemų silpnybės greičiausiai identifikuojamos palyginant skirtingas pensijų sistemas.

Pensijų sistemas galima skirstyti pagal aprūpinimą išmokomis, administravimą ir finansavimą. Aprūpinimas išmokomis parodo, kokiais principais vadovaujamasi suteikiant senatvės pensiją, t. y. kaip nustatomas pensijos dydis ir pagal ką suteikiama teisė gauti pensiją. Pensijų sistemas klasifikuojant pagal administravimą, atsižvelgiama į tai, ar administravimas yra centralizuotas ar decentralizuotas, ir į nuosavybės formą. Centralizuotai valdomoje visuomenėje visą pensijų sistemą valdo viena institucija, kuri priima sprendimus. Nuosavybės aspektas parodo, ar pensijas teikia valstybinės ar privačios institucijos. Pagrindinius sprendimus dėl valstybinių pensijų priima politikai, o dėl privačių pensijų - rinka. Dėl didesnio ar mažesnio valstybinių (ar visuomeninių) institucijų dalyvavimo visų tipų pensijų sistemų valdyme bei kontrolėje riba tarp šių dviejų sistemų nėra ryški. Valstybė, viena vertus, reglamentuodama privačių pensijų schemų investicinę veiklą, gali nustatyti privalomą dalyvavimą jose ir pan. Kita vertus, valstybines pensijas taip pat veikia padėtis rinkose. Valstybinių pensijų parametrai keičiami atsižvelgiant į kintančią padėtį ūkyje. Viena iš galimų pensijų sistemų administravimo institucijų, ypač paplitusi Skandinavijos šalyse, - trišalė taryba, kurią sudaro apdraustųjų, darbdavių ir vyriausybės atstovai. Tokiu atveju sudėtinga nusakyti minėtos schemos nuosavybės formą, todėl tikslinga būtų kalbėti apie tam tikros schemos nuosavybės laipsnį.

Dažniausiai pensijos yra finansuojamos dviem būdais: einamuoju ir kaupiamuoju finansavimu. Einamojo finansavimo schemos vyrauja valstybės administruojamose pensijose, o kaupiamasis finansavimas taikomas privataus sektoriaus organizuojamose pensijose. Einamojo finansavimo schema yra darbuotojų pervedimų pensininkams socialinis kartų tarpusavio kontraktas, kuris remiasi vyriausybės pažadu schemoje dalyvaujantiems dirbantiesiems išėjus į pensiją mokėti išmokas iš būsimų darbuotojų įnašų. Įmokos į einamojo finansavimo schemas nėra kaupiamos fonduose, o mokamos pensijos yra finansuojamos tiesiogiai iš dabartinių įmokų. Kaupiamųjų pensijų sistemos yra paremtos taupymu: įmokos investuojamos į kapitalą, o grąža pridedama prie sistemos fondo. Kiekvienas tokios schemos dalyvis iš kaupiamosios schemos gaus tiek, kiek jis įmokėjo (įmokos plius investicinis pelnas). Vadinasi, egzistuoja glaudus ryšys tarp sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų. Asmens vartojimas yra apribotas jo paties taupymo. Teisę į išmokas suteikia privatus kontraktas, o ne įstatymas, t. y. teisė į pensiją yra finansinė, o ne politinė. Tokiu būdu ši schema tampa nepriklausoma finansiškai nuo valstybės biudžeto net ir tuo atveju, kai dalyvavimas joje yra privalomas. Kiekviena šių sistemų turi privalumų ir trūkumų. Vis dėlto, nors kaupiamojo finansavimo sistema dažnai nurodoma kaip atspari demografiniams pokyčiams, tai nėra vienareikšmis faktas, nes kartų priklausomybė egzistuoja ir šioje sistemoje. Ta pati situacija ir kalbant apie einamojo finansavimo sistemos subalansuotumą ir atsparumą finansų rinkų šokams, nes einamojo finansavimo pensijų sistemų priklausomybė nuo finansų rinkų tampa vis stipresnė.

Pensijų sistemas galima skirti ir pagal tai, ar yra apibrėžiamos įmokos ar išmokos. Šiuo atveju galima būtų paklausti žmonių, ar jie norėtų mokėti pastovią pajamų dalį, ar, tarkime, išėję į pensiją gautų kokius 60-70 proc. kelerių paskutiniųjų metų savo darbo užmokesčio. Apibrėžtų įmokų schema atspindi pensijų išmokas, naudodama tikslią, iš anksto žinomą formulę. Apibrėžtų išmokų schema naudoja formulę įmokoms dažniausiai kaip tam tikrą pajamų dalį, nors gali būti ir konkreti pinigų suma per tam tikrą laikotarpį. Apibrėžtų išmokų planus teikiančios bendrovės turi turėti tam tikrų rezervų, nes esant sudėtingai ekonominei padėčiai, bendrovė gali susidurti su sunkumais vykdydama pensijų mokėjimo įsipareigojimus: bendrovė yra įsipareigojusi mokėti konkretaus dydžio pensijas, nors turimos lėšos gali sumažėti dėl palūkanų svyravimo. Taigi apibrėžtų įmokų schemos yra paprastesnės, geriau suvokiamos, bet jos rizikingesnės žmonėms norint išlaikyti atitinkamą vartojimo lygį.

ES šalių ūkininkų pensijų sistemų įvairovė

ES narės siekia tobulinti savo socialinio draudimo sistemas. Ūkininkų socialinio draudimo vertinimo pagrindinė problema - finansinio tvarumo nebuvimas. Nuolatinį deficitą sukelia per mažos įmokos arba per mažas apdraustųjų skaičius. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ūkininkų sumokami įnašai padengia vos 18 proc. visų išlaidų jų socialinio draudimo sistemoje, todėl likusi dalis yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Nors Prancūzijoje ūkininkai sudaro tik 3,8 proc. visų šalies gyventojų, šios sistemos deficitas 2040 metais gali sudaryti 2 proc. BVP ir prilygti deficitui, susidariusiam dėl visų kitų šalies gyventojų socialinio draudimo. Kita svarbi problema - adekvatumo trūkumas. Ji ypač aktuali tose šalyse, kuriose įmokos nėra susietos su apdraustųjų ūkininkų pajamomis. Pavyzdžiui, Ispanijos ūkininkų įmokos sudaro 18,75 proc. mokestinės bazės (mokestinė bazė yra kasmet tvirtinama vyriausybės ir dažniausiai mažai koreliuoja su vidutinėmis apdraustųjų pajamomis).

Austrija, Airija ir Suomija atstovauja tris skirtingus „gerovės valstybės" modelius - motyvacinį, liberalųjį ir redistribucinį (perskirstymo). Austrijos motyvaciniame modelyje laikomasi nuostatos, kad socialinė politika yra esminis ekonominės ir politinės tvarkos elementas, padedantis kelti darbo našumą, skatinti darbuotojus kelti kvalifikaciją, siekti socialinio stabilumo ir pusiausvyros tarp darbo ir kapitalo. Tokia socialinė politika orientuota į motyvacinius ir lygiaverčius visuomeninius santykius, švelninant destrukcines socialines nuotaikas tarp visuomenės narių. Austrijos ūkininkų socialinio draudimo sistema nedaug skiriasi nuo bendrosios šalies sistemos. Ir ūkininkai, ir kitų sektorių darbuotojai moka 22,8 proc. nuo pajamų, tačiau skiriasi šių įmokų struktūra. Kitų sektorių darbuotojai sumoka 10,25 proc. nuo savo darbo užmokesčio, o likusius 12,55 proc. - darbdavys. Ūkininkai sumoka 15 proc. nuo savo pajamų, o likusius 7,8 proc. padengia valstybė. Esant vienodoms įmokoms, išmokos apskaičiuojamos taip pat vienodais principais - atidedama po maždaug 1,5-2 proc. kiekvienų metų uždarbio. Maždaug tris ketvirčius socialinio draudimo išmokų ūkininkams padengia valstybės subsidijos, o ne surenkamos įmokos. Nors valstybė padengia apie trečdalį visos ūkininkų mokamos įmokos, bendra subsidija, norint išlaikyti finansinį tvarumą, tampa didesnė dėl demografinės padėties ir lengvatų smulkiesiems ūkininkams. Esant didelei daliai valstybės subsidijos, sistema tampa nebe socialinio draudimo, o socialinės pašalpos. Tai nutinka tuomet, kai surenkamos įmokos, palyginti su išmokomis, tampa neadekvačiai mažos.

Liberaliojo modelio šalyse, kaip antai Airija, valstybės institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybė globoja tik tuos socialinius gyventojų sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Tokia socialinė pagalba yra minimali ir griežtai kontroliuojama. Airijos ūkininkai moka tokias pat įmokas, kaip ir visi savarankiškai dirbantys asmenys. Pajamos apmokestinamos tik nuo 3 174 eurų (11 tūkst. litų) per metus. Mažesnė nei 18 512 eurų (64 tūkst. litų) metinė bendrųjų pajamų suma apmokestinama 3 proc., o didesnė - 5 proc. tarifu. Pensijos dydis apskaičiuojamas tais pačiais principais, kaip ir kitų sektorių darbuotojų. Be to, Airijoje ūkininkams numatoma ir išankstinio išėjimo į pensiją schema, kuomet ūkininkas nuo 55 iki 66 metų gali gauti metines išmokas, kurios yra 9 300 eurų (32 tūkst. litų) plius 300 eurų (1035 Lt) už kiekvieną hektarą iki 24 ha, tačiau jis turi perleisti (parduoti arba dovanoti) savo ūkį jaunesniam asmeniui. Pažymėtina, kad anksčiau į pensiją išėjęs ūkininkas gali likti darbo rinkoje, tačiau negali užsiimti žemės ūkio darbais.

Redistribucinio modelio valstybės išsikelia labai ambicingus tikslus socialinės politikos srityje, kuriais siekiama išlyginti gyventojų galimybes gerovei pasiekti. Toks pajamų perskirstymo modelis taikomas Suomijoje. Ūkininkai draudžiami socialiniu draudimu tik tuo atveju, jei ūkio dydis viršija 5 ha ir pajamos nėra mažesnės nei nustatyta riba. Tokiu atveju ūkininko įmoka turėtų siekti 21,4 proc. deklaruojamų pajamų, tačiau realiai dėl įvairių lengvatų bei subsidijų įmokos dydis vidutiniškai sudaro 10,5 proc. Pensijos yra apskaičiuojamos remiantis tais pačiais principais kaip ir kitų sektorių darbuotojų. Ūkininkai, turintys mažiau nei 5 ha dirbamos žemės, nedalyvauja socialinio draudimo sistemoje, bet gauna šalpos išmokas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį. Maždaug tris ketvirčius socialinio draudimo išmokų ūkininkams padengia valstybės subsidija, o ne surenkamos įmokos.

Lenkija, kaip ir Lietuva, patyrė perėjimą nuo planinės prie rinkos ekonomikos. Lenkijos ūkininkai yra įtraukti į atskirą socialinio draudimo sistemą, kurią administruoja Valstybinis ūkininkų socialinio draudimo fondas (KRUS). Sistema sukurta 1990 metais, remiantis Vokietijos ir Prancūzijos patirtimi. 2009 metais ši schema apėmė 1,6 mln. įmokų mokėtojų ir 1,2 mln. pensijų gavėjų. Apdraustieji moka nedideles fiksuoto dydžio ketvirtines įmokas, kurios sudaro 30 proc. minimalios pensijos. Nors didžioji dalis ūkininkų gauna tik bazinio dydžio pensiją, tik apie 5 proc. išmokų padengia apdraustųjų įmokos, o likusi išmokų dalis yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Europos Komisija 2011 metais rekomendavo Lenkijai ūkininkų socialinio draudimo įmokas labiau susieti su jų pajamomis, nes šiuo metu pensijų dydis mažai priklauso nuo to, kokias pajamas darbingu laikotarpiu gavo ūkininkas.

ES narėse socialinis ūkininkų senatvės pensijų draudimas smarkiai skiriasi. Šiuolaikiniame pasaulyje vykstantys viešojo sektoriaus pertvarkymai daugiausia nukreipti prieš redistribucinį socialinės globos modelį, o motyvacinis ir liberalusis modeliai kritikuojami kiek mažiau. Tačiau ekonomikos nuosmukio metu šalys su redistribuciniu socialinės gerovės modeliu lengviau įveikė recesiją, o jų socialinio draudimo sistemos nukentėjo mažiausiai.

Biudžeto deficitas - visų problema

Ūkininkų pensijas vertinant administraciniu požiūriu, aktualu yra ne tai, viena ar kelios institucijos valdo socialinio draudimo fondą, o tai, kaip ūkininkų pensijos yra integruotos į bendrąją sistemą. Ūkininkų pensijas vertinant finansavimo požiūriu, ypač svarbus šių pensijų elementas yra subsidija, kurios pobūdis daugelyje šalių gerokai skiriasi. Todėl vertinant ūkininkų pensijas, reikėtų atsižvelgti ir į subsidijos pobūdį, ir į šaltinius. Atskirai reikėtų nagrinėti mokestinę naštą, kuri parodo įmokų pobūdį.

Ūkininkams taikoma pensijų sistema gali būti ir atskira, ir visiškai integruota į bendrąjį socialinio draudimo biudžetą. Pirmuoju atveju ūkininkai moka įmokas į atskirą fondą, kuris yra nesusietas su likusių gyventojų socialinio draudimo fondu. Tokios sistemos yra artimos Skandinavijos šalyse populiarioms profesinėms pensijoms. Antruoju atveju ūkininkų pensijų socialinio draudimo sistema yra visiškai integruota į bendrąjį socialinio draudimo biudžetą. Šiuo atveju ūkininkų gaunamos pensijos turėtų būti analogiškos visų kitų asmenų gaunamoms pensijoms. Tokios pensijos, nors ir paremtos lygybės principu, gali kelti problemų dėl ūkininkų kaip socialinės grupės specifikos. Be to, integravimas gali būti tik dalinis. Pavyzdžiui, nustatant ūkininkų draudimo sumą ir apskaičiuojant išmokas taikomi patys principai, kaip ir visiems kitiems darbuotojams arba, kitu atveju, ūkininkams galioja skirtingos taisyklės, bet jų įmokos yra surenkamos į bendrąjį visų gyventojų socialinio draudimo biudžetą.

Beveik visų Europos Sąjungos šalių ūkininkų pensijų socialinio draudimo sistemos susiduria su biudžeto deficito problema, ir dėl to iškyla subsidijų poreikis. Gali būti subsidijuojami patys ūkininkai valstybės biudžeto lėšomis padengiant jų įmokas arba išmokas. Pirmuoju atveju ūkininkams yra sumažinama mokestinė našta, antruoju - didinamos pajamos. Be to, susidarius biudžeto deficitui, subsidija gali būti nukreipta ne į ūkininkus, o į socialinio draudimo fondą. Šiuo atveju lėšos gali būti skiriamos subalansuotumui arba, jei ūkininkų pensijų sistema yra visiškai integruota į bendrąją, ūkininkams trūkstamos lėšos perskirstomos iš kitų asmenų.

Augant ūkininkų pajamoms įmokų dalis į socialinio draudimo sistemą didėtų, išliktų pastovi arba mažėtų. Tačiau dažnai socialinis draudimas gali turėti ne vienos sistemos bruožų. Pavyzdžiui, Liuksemburge mažesnio dydžio ūkio ūkininkai moka fiksuoto dydžio įmokas, o didesnio - priklausomai nuo jų pajamų. Esant fiksuoto dydžio įmokai, mokestinė našta mažėja, nes įmoka sudaro mažesnę dalį didesnių ūkių ūkininkų pajamų. Pasiekus pajamų lygį, kai mokama nebe fiksuoto dydžio įmoka, o dalis nuo pajamų, mokestinė našta tampa pastovi.

Lietuvos ūkininkų socialinio draudimo sistema yra iš dalies integruota į bendrąjį socialinio draudimo biudžetą, nes, viena vertus, ūkininkų sumokamos įmokos patenka į bendrąjį SODROS biudžetą ir išmokos apskaičiuojamos pagal visiems taikomus principus. Kita vertus, ūkininkams yra taikomos kitokios įmokų taisyklės. Skirtumas tarp įmokų ir išmokų yra dengiamas kitų socialinio draudimo mokėtojų įmokomis, nes SODRA, turėdama deficitą, skolinasi, o ne gauna subsidiją iš valstybės biudžeto. Mokestinė našta Lietuvoje yra dvejopa: jei ūkininko pajamos yra tarp minimalios algos ir vidutinių draudžiamųjų pajamų, našta yra pastovi, o dėl įmokų lubų (pajamoms viršijus vidutines draudžiamąsias pajamas), ji tampa mažėjanti, nes tokiu atveju ūkininkas moka tik fiksuotą įmoką, kuri nepriklauso nuo pajamų. Kartu ir pensijos dydis tampa fiksuotas, nepriklausantis nuo gautų pajamų.

Lietuvos sistema nėra išskirtinė: integruotumo laipsnis panašus į Airijos ar Suomijos sistemų, subsidijos pobūdis sutampa su Airijos, o mokestinė našta yra panaši į Lenkijos. Reformuojant Lietuvos ūkininkų pensijų socialinio draudimo sistemą, pirmiausia teks atsižvelgti į Europos Komisijos pastabas

Š. Eirošius, I. Kriščiukaitienė, V. Namiotko

Mano ūkis, 2013/04