Augalams maisto medžiagos reikalingos visą jų vegetacijos laikotarpį - nuo sėjos iki derliaus subrandinimo. Azotas yra vienas iš nepakeičiamų elementų, be kurio augalai negali baigti savo gyvybinio ciklo. Pirmasis, arba startinis, žieminių javų tręšimas didesnę įtaką daro derliaus dydžiui, o derliaus kokybę labiau lemia papildomi tręšimai.

Skirtingais augalų vegetacijos tarpsniais pasisavintas maisto medžiagas augalai naudoja vis kitiems vegetatyviniams ir generatyviniams organams formuoti. Iš sėklos besikalančios gemalinės šaknelės ir daigas naudoja grūde sukauptas maisto medžiagas, o vėliau augantiems lapams, ūgliams, stiebams, varpoms ir žiedo dalims naudojami per šaknis ar lapus įsiurbti maisto elementai. Kuo stipresnė šaknų sistema suformuojama, tuo geriau augalas sugeba apsirūpinti jam reikalingomis medžiagomis. Todėl pirmaisiais vystymosi tarpsniais šaknys auga sparčiau negu antžeminė augalo dalis. Be abejo, augalo maitinimąsi lemia meteorologinės sąlygos, dirvos drėgmė, temperatūra, dirvožemio granuliometrinė sudėtis, rūgštumas ir kiti veiksniai, darantys tiesioginę įtaką maisto medžiagų pasisavinimui.

Apie pirmąjį (startinį) žieminių javų tręšimą azotu šį kartą daug nekalbėsiu, tik priminsiu, kad didesnę įtaką jis turi derliaus dydžiui, o derliaus kokybę labiau lemia papildomi tręšimai. Pirmasis žieminių javų tręšimas turi būti atliekamas nustačius (prieš prasidedant augalų vegetacijai arba pačioje jos pradžioje) 0-40 cm dirvožemio sluoksnyje esantį mineralinio azoto (N_min) kiekį. N_min kiekiui įtakos turi žiemos sąlygos - kritulių kiekis, įšalo gylis ir kiti veiksniai, todėl kiekvieną pavasarį tame pačiame lauke jis bus skirtingas. Pagal dirvožemio turtingumą augalams prieinamu N_min reikia koreguoti pirmąją azoto normą. Taip bus taupomi pinigai trąšoms ir mažiau augalų nesunaudoto azoto pateks į gruntinius vandenis.

Neteisinga tręšimo taktika būtų visą azoto normą išberti pavasarį vienu kartu, tačiau daugelis javų augintojų būtent taip ir daro, dažnai - dar ir per anksti, kai vegetacija dar neprasidėjusi, kai dar įšalusi dirva ir panašiai.

Dažnai po pirmųjų, per anksti atliktų tręšimų sulaukiama gausaus pavasarinio lietaus, o kartais netgi sniego. Tai pristabdo javų vegetacijos pradžią, o iškritę krituliai nuplauna atiduotą trąšų azotą dirvožemiu gilyn, iš kur jį paimti dar silpnoms ir trumpoms žiemkenčių šaknelėms sunku. Toks pirmojo tręšimo skubotumas tikrai nėra ūkiškumo ženklas.

Papildomą tręšimą azoto trąšomis būtina derinti prie augalų biologijos - augimo ir vystymosi tarpsnių, kurių metu ne tik auga aiškiai matomi augalo organai, bet ir formuojasi iš išorės nepastebimi augalo dalių pradmenys. Šiuo metu maisto medžiagų stygius gali lemti svarbių derliaus struktūros elementų formavimąsi, o per juos - ir patį grūdų derlių. Kuo anksčiau vegetacijai prasidėjus buvo tręšti  žiemkenčiai, tuo ankstyvesnis gali būti ir papildomas tręšimas. Pasėlį reikia stebėti ir spręsti iš jo būklės konkrečiame lauke.

Svarbiausi javų augimo tarpsniai

Svarbiausius vasarinių ir žieminių javų augimo tarpsnius, kurie lemia derliaus dydį ir kokybę, reikia žinoti ir prieš javų papildomą tręšimą laiku juos nustatyti.

• Bamblėjimo pradžioje (BBCH 30-32), nuo javų pseudostiebo augimo iki antrojo bamblio iškėlimo, augalas formuoja būsimos varpos pradmenis, t. y. varpos ašies narelių skaičių, nuo kurių priklausys varpos ilgis ir grūdų skaičius varpoje. Šiuo metu taip pat labai sparčiai auga šaknys, didėja jų tūris, kuris lemia maisto elementų pasisavinimą iš dirvožemio tirpalo.

Kuo sausesnė šiuo laikotarpiu dirva, tuo silpniau vystosi šaknų sistema. Šaknys yra daug jautresnės aukštoms temperatūroms negu antžeminės augalo dalys. Dėl drėgmės trūkumo bamblėjimo pradžioje šaknų zonoje gali išaugti sterilūs žiedai. Ir priešingai, esant palankioms sąlygoms, užauga stambios, ilgos varpos su daug varpučių. Taigi šio laikotarpio palankios sąlygos lemia varpos produktyvumą, o trūkstant maisto medžiagų ar esant neįprastai aukštoms temperatūroms, gali gerokai sumažėti žiedynų sudėtinių dalių - varpučių - skaičius.

Tręšimas šiuo vystymosi tarpsniu padidina grūdų skaičių varpoje, užkerta kelią šalutinių stiebų redukcijai, kuri praktiškai neišvengiama, jei pasėlis buvo tręštas tik vieną kartą vegetacijos pradžioje. Yra daryta tyrimų, kurie nustebino tuo, kad papildomas tręšimas krūmijimosi pabaigoje-bamblėjimo pradžioje gali skirtis tik keliomis dienomis, tačiau tręšimo efektyvumas skirsis netgi labai pastebimai.

• Bamblėjimo pabaigoje-vamzdelėjimo tarpsniu (BBCH 33-49) intensyviai auga varpos stagarėlis, formuojasi žiedynų ir žiedų dalys. Augalai šiuo periodu ypač jautrūs drėgmės ir maisto medžiagų stygiui. Šiuo metu azoto trūkumas lemia varpos tankumą: apatinėje varpos dalyje gali neužsimegzti grūdai, dėl to bus mažesnis varpos produktyvumas.
• Plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59) baigia formuotis žiedai ir žiedynai, sparčiai auga žiedyno organai ir žiedo dengiamosios dalys.
• Žydėjimo-grūdo pildymosi (BBCH 60-79) periodu vyksta apsidulkinimas, užmezgami grūdo pradmenys, į grūdą transportuojami asimiliacijos produktai. Šis etapas svarbus tuo, kad jo metu esančios mitybos ir aplinkos sąlygos lemia grūdų skaičių varpoje, jų stambumą (1 000 grūdų masę) ir grūdo kokybę.

Maisto medžiagos - būtent tada, kada reikia

Žinant, kuriuo metu ir kokie augalo organai formuojasi, galima laiku juos aprūpinti reikalingomis maisto medžiagomis ir išvengti dėl to gresiančių derliaus bei kokybės nuostolių. Tikėtina, kad bamblėjimo tarpsniu pradės ryškėti azoto trūkumo požymiai, javų lapai įgaus šviesiai žalią atspalvį tuose pasėliuose, kurie vegetacijos pradžioje buvo negausiai tręšti azotu.

Taigi silpnesnius žiemkenčių pasėlius antrąjį kartą reikėtų tręšti, kai pradeda kilti pseudostiebas, t. y. pseudostiebui augant-bamblėjimo pradžioje, jei vegetacijai atsinaujinant buvo išberta nedidelė, pavyzdžiui, 60 kg ha^-1, azoto norma. Stipresnius ir didesne negu 60 kg ha^-1 startine azoto norma tręštus pasėlius, priklausomai nuo konkrečios situacijos konkrečiame lauke, papildomai tręšti reikėtų nuo bamblėjimo vidurio, t. y. pradėjus kviečiams formuoti antrąjį bamblį, iki pasirodant ar skleidžiantis paskutiniam lapui. Šiuo laikotarpiu pakanka išberti 30-45 kg ha^-1 azoto.

Siekiant ne tik gausaus, bet ir geros kokybės grūdų derliaus, reikėtų planuoti ir antrąjį papildomą tręšimą vėlesniais vystymosi tarpsniais.

Tręšimą azotu taip pat būtina derinti su augalų apsaugos priemonėmis nuo ligų ir kenkėjų, nes ypač svarbu kuo ilgiau išlaikyti žalią asimiliacinį augalo paviršių. Formuojantis derliui ir pildantis grūdui, didelį asimiliacinį darbą daro ne tik lapai, bet ir varpą dengiantys varpažvyniai bei varpos akuotai.

Tyrimais nustatyta, kad po išplaukėjimo, grūdo augimo ir pildymosi periodu, viršutinis lapas ir stiebo dalis nuo jo iki varpos lemia 35 proc., o akuotai ir varpažvyniai - 45 proc. grūdų derliaus. Tuo tarpu stiebas su tarpubambliais ir žemiau ant stiebo dar likę žali lapai įtakos derliui turi tik 20 procentų.

Jei ilgiau išsilaiko žalioji ir darbingoji augalo viršutinė dalis, papildomai galima tręšti pieninės brandos pradžioje (BBCH 71-73), kuomet varpoje sukaupiama daugiausia - apie 53 proc. - asimiliacijos produktų. Šiuo tarpsniu tręšti reikia saikingai, pakanka iki 30 kg ha^-1 azoto, išpurškiant jį iki 15 proc. koncentracijos karbamido tirpalo arba 25-35 l ha^-1 skystosios trąšos KAS-32 forma. Purkšti reikėtų ne vidurdienį, kai augalo paviršius labiausiai įkaitęs, bet pavakaryje, vėsesniu oru.

Negalima purkšti žydinčių javų, nes net ir nedidelė trąšų koncentracija apdegina žiedus ir sumažina užmegztų grūdų skaičių varputėse.

Ir žieminiams, ir vasariniams javams būdingi tie patys augimo, vystymosi ir derliaus formavimosi tarpsniai, kurių metu nulemiami tam tikri derliaus elementai ir pats derlius.

Būtinos tikslios analizės

Tiksliausiai azoto poreikis papildomiems tręšimams nustatomas išanalizavus bendrojo azoto kiekį javų lapuose. Pagal Žemdirbystės instituto rekomendacijas, bamblėjančių žieminių kviečių antžeminėje dalyje esant 2,5-3 proc. azoto, papildomai jo išberti reikėtų iki 45 kg ha^-1. Jei azoto augale randama apie 3,5 proc., su trąšomis atiduodamo jo norma mažinama iki 30 kg ha^-1, o nustačius apie 4,0 proc. azoto augale, papildomas tręšimas šiuo periodu nereikalingas.

Atlikti analizes ir priimti sprendimus reikėtų nedelsiant, nes, esant šiltiems orams, žieminiai javai dažnai daug sparčiau negu įprastai „perbėga" bamblėjimo tarpsnį. Tačiau, kiek žinoma, gamybiniuose plotuose beveik niekas neatlieka azoto kiekio lapuose tyrimų.

Dar viena galimybė įvertinti pasėlio poreikį azotui yra chlorofilo indekso (SPAD) vertinimas žaliuose lapuose. Nustatyta, kad chlorofilo indeksas glaudžiai susietas su azoto kiekiu bei laboratoriniu būdu nustatytu chlorofilo kiekiu augale. Užsienyje atlikta daug tyrimų ryšiui tarp chlorofilo indekso ir azoto poreikiui nustatyti, ir SPAD rodmenys naudojami azoto būklės augale diagnostikai. Mes, deja, išsamių ir tikslių chlorofilo indekso vertinimo skirtinguose tręšimo azotu lygiuose bei jo statistinio vertinimo ir konkrečių verčių nustatymo, atitinkančių tam tikrą azoto lygį augale, neturime.

Tokie tyrimai būtų ypač aktualūs ir naudingi augintojams, atlikus juos su naujausiomis Nacionalinį augalų veislių sąrašą papildžiusiomis LAMMC Žemdirbystės instituto bei užsienio selekcininkų sukurtomis žieminių ir vasarinių javų veislėmis. Siekdami glaudaus mokslo ir verslo bendradarbiavimo, kviečiame verslo atstovus, kuriems aktuali ši tema, finansiškai paremti tokius tyrimus. Tai būtų naudinga ir mokslui, ir verslui, ir gamybai.

D. Janušauskaitė

Mano ūkis, 2013/04