Gerokai padidėjus ekologinės gamybos grūdų supirkimo kainoms bei išaugus eksportui, atsirado prielaidos tolimesnei ekologiškų grūdų gamybos plėtrai. Ekologinius javus, ypač kviečius, dažniausiai augina Vidurio Lietuvos regiono augalininkystės ūkiai. Daugelis augina pagal įprastines javų auginimo technologijas, tik nenaudoja sintetinių trąšų ir pesticidų. Ar to pakanka?

Ūkyje auginant vien miglinius javus, o dirvožemiui gerinti pasirenkant pupinius javus (dažniausiai žirnius), neišvengiama piktžolių, javų kenkėjų, ligų plitimo, mažėja dirvožemio derlingumas. Statistikos departamento duomenimis, ekologiškų javų vidutinis derlingumas yra apie 2 t ha^-1.

Augalininkystės ūkiuose, kur didelė dalis maistingųjų medžiagų išvežama su parduodama parodukcija ir netręšiama organinėmis trąšomis, pirmiausia reikia diegti inovacijas:

• naudoti naujus produktus (natūralios kilmės organines ir mineralines trąšas, biostimuliatorius, biopesticidus), technologijas, skatinti pasėlių įvairinimą;
• neatsisakyti įprastinių (kad ir duodančių mažiau pelno), vietos sąlygas atitinkančių ir dirvožemį gerinančių augalų, daugiau dėmesio skirti alternatyviems jų auginimo būdams: tarpiniams, mišriems, dvinariams pasėliams ir kt.;
• taikyti įvairius žaliųjų trąšų panaudojimo būdus.

Naujos augalų auginimo technologijos turi būti nukreiptos ir sėjomainos augalų, ir dirvožemio produktyvumui palaikyti bei didinti. Javų mityboje azotas yra vienas iš svarbiausių derlių didinančių ir kokybę gerinančių veiksnių. Azoto šaltinis augalininkystės ūkiuose, kuriuose nelaikomi gyvuliai, yra pupiniai augalai arba natūralios kilmės organinės trąšos (šiuo atveju perkamos). Pupinės žolės sėjomainoje vertinamos labiau negu pupiniai javai. Deja, dėl riboto žolių antžeminės masės panaudojimo ir mažų išmokų ekologiniai augalininkystės ūkiai jų beveik neaugina.

Pupinių augalų azotas

Tyrimuose raudonieji dobilai, mėlynžiedės liucernos, jų mišiniai su eraičinsvidrėmis buvo įvertinti kaip žieminių javų priešsėliai. Pupinių žolių (antrųjų auginimo, arba pirmųjų naudojimo metų) kaip priešsėlių vertė priklausė nuo jų derlingumo ir azoto sukaupimo biomasėje. Geriausiai derėjo raudonieji dobilai bei raudonųjų dobilų ir eraičinsvidrių mišinys. Liucernų derlingumas labiau priklausė nuo meteorologinių sąlygų ir buvo nepastovus.

Liucernos geriausiai dera trečiaisiais ir ketvirtaisiais auginimo metais. Tačiau liucernų antžeminės masės azotingumas (koncentracija) buvo didesnis negu raudonųjų dobilų. Eraičinsvidres auginant mišinyje su pupinėmis žolėmis, ypač su raudonaisiais dobilais, jų biomasės azoto koncentracija didėjo, o pupinių kito mažai. Pupinės žolės ir jų mišiniai su eraičinsvidrėmis antžeminėje masėje azoto sukaupė vidutiniškai 3-5 kartus daugiau, palyginti su eraičinsvidrėmis, kurios azotą ima tik iš dirvožemio.

Labai gerai derėjo pupinių miglinių žolių mišiniai (sėklos santykis 2:1), tačiau toks žolynas antžeminėje masėje azoto sukaupė tik 28-55 kg ha^-1, arba 12-22 proc. mažiau, palyginti su grynų pupinių. Be to, miglinės žolės, augintos mišiniuose su pupiniais, vegetacijos metu iš dirvožemio sunaudoja daug laisvo azoto (pupiniams jo reikia nedaug), pasėlis būna tankesnis, geriau stelbia piktžoles.

Raudonieji dobilai ir mėlynžiedės liucernos (antraisiais augimo metai) antžeminėje ir požeminėje biomasėje simbiozinio azoto, t. y. pupinių augalų fiksuoto iš atmosferos, sukaupė panašiai - 253-285 kg ha^-1, arba 66-77 proc. nuo bendro biomasėje sukaupto azoto kiekio. Šis kiekis, skaičiuojant pagal azoto veikliąsias medžiagas, prilygsta 700 kg amonio salietros. Tad kodėl pupinių augalų antžeminės biomasės nepanaudoti trąšai? Be azoto, su pupinių žolių biomase į dirvožemį įterpiama organinės anglies (C_org.) dirvožemio humusui papildyti, grąžinamas žolių sunaudotas kalis, fosforas, siera ir kitos maistingosios medžiagos.

Žolių antžeminė masė - trąšai

Daugiausia žaliajai trąšai naudojamas pupinių žolių atolas. Lietuvoje daugelis tyrimų paremti netiesioginiu (kai pupinės žolės užariamos) azoto perdavimu iš pupinių žolių migliniams javams. Tokiu būdu su augalų biomase vienu kartu įterpiamas didelis azoto kiekis. Šviežia sultinga augalų masė greitai skaidosi, todėl ne augalų vegetacijos laikotarpiu (vėlai rudenį, žiemą ar anksti pavasarį) dirvožemyje gali padidėti laisvojo azoto kiekis (N_min.) ir jo išsiplovimas.

Naudojant žaliąsias trąšas, bene svarbiausia surasti būdą, kaip jas įterpti ir sumažinti pernelyg didelį augalų biomasės skaidymąsi, meteorologinių sąlygų neigiamą poveikį, suderinti azoto atsipalaidavimą iš organinių trąšų ir javų poreikį azotui. Mūsų tyrimuose prieš įterpiant augalų biomasę, ji buvo mulčiuota dirvos paviršiuje.

Daugiamečių žolių antžeminė masė paskleidžiama dviem būdais: dalis masės (kombinuotas būdas) ir visa (mulčias). Naudojant kombinuotąjį būdą, pirmoji žolė pjaunama žydėjimo tarpsniu ir išvežama iš lauko (pardavimui ar kt.), antroji ir trečioji žolė pjaunama žolių butonizacijos tarpsniu ir ja mulčiuojamas dirvos paviršius. Antruoju būdu, mulčiuojant visą antžeminę masę, vegetacijos laikotarpiu žolė pjaunama kas 30-40 dienų keturis kartus ir ja mulčiuojamas dirvos paviršius (produkcijos tais metais nebūna).

Mulčio mineralizacija

Mulčiavimo metu vyksta dalinė mulčio masės mineralizacija. Augalų biomasės skaidymosi intensyvumas ir trukmė priklauso nuo anglies ir azoto santykio bei lignino kiekio organinėje medžiagoje, dalelių dydžio. Pupinių žolių biomasėje C ir N santykis tyrimo metais buvo palankus skaidymuisi. Vegetacijos metu dirvos paviršiuje paskleista žolių mulčio masė sumažėjo beveik perpus (44,8-55,6 proc.). Labiausiai susiskaidė tas mulčias, kuris dirvos paviršiuje buvo anksčiausiai paskleistas.

Kombinuotai panaudojus daugiamečių žolių antžeminę masę, labiausiai susiskaidė antrosios pjūties žolė (arba pirmasis mulčias). Nepaisant to, ji sudarė pagrindinę įterpto mulčio dalį. Mulčiuojant visą daugiamečių žolių atžeminę masę, labiausiai susiskaidė pirmųjų dviejų pjūčių mulčiai, o didesnę įterpto į dirvožemį mulčio dalį sudarė mažiau susiskaidę paskutiniųjų pjūčių mulčiai. Į dirvožemį daugiausia buvo įterpta raudonųjų dobilų mulčio. Žaliajai trąšai panaudojus visą raudonųjų dobilų ir mėlynžiedžių liucernų antžeminę masę, į dirvožemį mulčio įterpta atitinkamai 1,7 ir 1,4 kartus daugiau, negu trąšai panaudojus dalį antžeminės masės (kombinuotas būdas).

Skirtingų žolių antžeminės masės cheminė sudėtis ją mulčiuojant pakito. Eraičinsvidrių mulče labiausiai sumažėjo C_org., pupinių žolių - azoto. Raudonųjų dobilų mulče azoto sumažėjo 37,5 proc., mėlynžiedžių liucernų - 47,5 proc., palyginti su N kiekiu prieš mulčiavimą. Azoto mineralizacija priklausė nuo meteorologinių sąlygų mulčiavimo metu, mat šiltą ir drėgną vasarą mulčias skaidosi intensyviau.

Kur dingsta azotas?

Mulčiuojant visą antžeminę masę, azoto mulče sumažėjo 6,0-10,8 proc. daugiau, negu naudojant kombinuotai. Kur dingsta azotas? Skaidantis mulčiui, atsipalaidavęs azotas yra vėl sunaudojamas ataugančių žolių, sujungiamas mikroorganizmų biomasėje ar įjungiamas į dirvožemio organinių junginių sudėtį. Jis neprapuola. Švedijoje atlikti tyrimai parodė, kad tais pačiais metais iš daugiamečių žolių mulčio (jo neįterpus) augantys augalai gali pasisavinti 25-28 proc. susiskaidžiusio azoto. Vegetacijos metu eraičinsvidrių mulče C:N santykis sumažėjo nuo 27-52 iki 14-19, pupinių žolių - nuo 12-20 iki 10-14.

Išarus daugiametes žoles ir ruošiant dirvą žieminiams kviečiams, į organinių medžiagų mineralizaciją buvo įtrauktas ne tik mulčias, bet ir daugiamečių žolių šaknys. Daugiametės pupinės žolės, jų mišiniai su eraičinsvidrėmis užaugina didelę požeminę masę (6 010-10 679 kg ha^-1 SM). Jų šaknų C:N santykis yra didesnis (eraičinsvidrių - 72-104, raudonųjų dobilų - 21-30, mėlynžiedžių liucernų - 23-45), jos turtingesnės lignino, celiuliozės junginių, negu antžeminė augalų masė. Tačiau šiltą ir lietingą rudenį šaknys gali skaidytis gana intensyviai ir dirvožemyje padidinti laisvojo N_min. kiekį.

Tyrimų duomenimis, aplinkosauginiu požiūriu saugiau (vėlai rudenį N_min. kiekis mažai kito) daugiamečių žolių antžeminę masę panaudoti kombinuotai arba žaliajai trąšai naudoti pupinių ir eraičinsvidrių žolių mišinius (nepriklausomai dalis ar visa antžeminė masė panaudota trąšai). Kol kas Lietuvoje mažai tyrinėti dvinariai pasėliai, kai minimaliai paruošus dobilieną yra įsėjami žieminiai javai. Užsienio šalių patirtis rodo, kad pritaikius tokias technologijas galima gerokai sumažinti azoto išsiplovimą.

Žieminių javų derlingumas

Po daugiamečių žolių dvejus metus buvo auginti javai (pirmaisiais metais - žieminiai kviečiai, antraisiais - žieminiai kvietrugiai). Žieminiai kviečiai, augę po eraičinsvidrių priešsėlio, naudojo dirvožemio maisto medžiagų atsargas ir suformavo mažo produktyvumo pasėlį. Vidutiniais duomenimis, grūdų derlingumas buvo 2 121 kg ha^-1.

Labiausiai javų derlingumą didino grynos pupinės žolės, augintos kaip priešsėliai. Didžiausias derliaus priedas buvo javus auginant po raudonųjų dobilų: grūdų derlingumas padidėjo vidutiniškai 2 kartus, arba 2 020 kg ha^-1, palyginti su augintais po eraičinsvidrių. Pupinių žolių mišinys su eraičinsvidrėmis, kaip priešsėlis, kviečių grūdų derlingumą padidino vidutiniškai 58 proc., arba 1 218 kg ha^-1.

Raudonųjų dobilų antžeminę masę panaudojus mulčiui, grūdų derlius padidėjo 21-23 proc., arba 872-939 kg ha^-1, palyginti su javų, augintų po dobilų, kurių antžeminė masė buvo išvežta iš lauko. Pupinių mišinių su eraičinsvidrėmis dalį antžeminės masės panaudojus mulčiui, žieminių kviečių grūdų derlingumas padidėjo 306 kg ha^-1, arba 9 proc. daugiau, o mulčiuojant visą - 551 kg ha^-1, arba 17 proc. daugiau, negu nenaudojant mulčio trąšai.

Antraisiais metais, auginant žieminius kvietrugius, grūdų derlingumas buvo mažesnis. Grūdų derlingumą iš esmės didino antžeminės masės panaudojimo būdai ir pupinių mišiniai su eraičinsvidrėmis, kaip javų priešsėliai.

Siekiant palyginti skirtingų žolinių grandžių - daugiametės žolės (skirtingai naudojant antžeminę masę), žieminių kviečių, žieminių kvietrugių - produktyvumą, augalų prekinės produkcijos derlius (žolių šienas, žieminių kviečių ir kvietrugių grūdų derlius) išreikštas bendrosios energijos kiekiu GJ ha^-1 per metus.

Didžiausias produktyvumas buvo sėjomainos grandžių, kur daugiamečių žolių antžeminė masė panaudota kaip prekinė produkcija. Pupinių žolių ir jų mišinių su eraičinsvidrėmis antžeminę masę panaudojus kombinuotai, sėjomainos grandies augalų (daugiametės žolės, žieminiai javai, žieminiai kvietrugiai) vidutinis metinis bendrosios energijos kiekis buvo iš esmės didesnis, negu javus auginant po miglinių priešsėlio, jų žolę išvežus iš lauko - kitaip tariant, auginant javus po nepupinio priešsėlio. Visą daugiamečių žolių antžeminę masę panaudojus žaliajai trąšai, per trejus metus bendrosios energijos sukaupta iš esmės mažiau.

Dirvožemio derlingumo kitimas

Dirvožemio suminio azoto kiekis sunkaus priemolio rudžemyje per tyrimo laikotarpį (po daugiamečių žolių dvejus metus auginant žieminius javus) didėjo arba mažai kito. N_sum. kiekį didino antžeminės masės panaudojimas žaliajai trąšai ir daugeliu atvejų - pupinės žolės.

Mulčiuojant visą antžeminę masę, N_sum. ir C_org. (arba humusingumas) padidėjo labiausiai. Daugiamečių žolių antžeminės masės panaudojimas žaliajai trąšai iš esmės padidino fosforo ir kalio kiekį dirvožemyje. Žolės kaip priešsėliai, aprūpindamos augalus azotu, didino javų derlingumą bei gerino fosforo ir kalio pasisavinimą iš dirvožemio, todėl dirvožemyje mažėjo judriųjų fosforo ir kalio.

A. Arlauskienė, D. Nemeikšienė

Mano ūkis, 2013/04