Apie LŽŪKT veiklos 20-metį mintimis dalijasi Aušrelė PUKINSKIENĖ, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šakių rajono biuro vadovė, ekonomikos konsultantė

Lietuvis išgyveno Sibire teturėdamas dvi atsivežtas bulves. Kiekvienas iš mūsų, kai gyvenimas prispiria, imamės veiklos ar darbo ir įveikiame sunkumus. Tačiau kai norime tikrai gerų rezultatų, nesvarbu, ar kalbame apie krosnies mūrijimą, ar apie madingo drabužio siuvimą, kreipiamės į meistrą, dabar dažniau vadinamą kompetentingu kvalifikuotu specialistu, nes už jo pečių - žinios ir patirtis. Nedirbdamas jo darbo kasdien, negali žinoti visų plonybių. Taip yra ir su žemės ūkio veikla: galima ūkininkauti mokantis iš savo klaidų ir nesėkmių, tačiau jei svarbu rezultatas - verčiau pasiremti konsultantais.

Pamenu, 1991 metais stažavomės Švedijoje, gilinomės į smulkaus verslo ir rinkos ekonomiką. Laikėme save labai gerais žinovais ir atkreipėme dėmesį, kad šeimininkai išmano tik labai siaurą sritį, o švedai stebėdavosi mūsų kompetencijų spektro platumu. Dabar galiu pasakyti, kad žinoti viską, vadinasi, žinoti tik paviršutiniškai, o norint gero sprendimo, reikia gero tos srities žinovo patarimo. Gal kas ir prieštaraus, kad interneto amžiuje informacijos ištekliai yra kaip niekad arti žmogaus. Tai tiesa, tačiau pati informacija keičiasi irgi žaibiškai, tad jei kasdien į ją neįsigilinsi, gali smarkiai atsilikti ir patirti nuostolių. Pavyzdžiui, teikiant paraiškas dėl paramos yra nutikę taip, kad iš vakaro galiojo vienos formos, o rytą jau kitos, todėl labai svarbu nuolat sekti informaciją.

Informacijos vartojimo pobūdis per tuos du dešimtmečius pasikeitė: darbo pradžioje žemdirbiams informacijos trūko, todėl jų dalyvavimas visuose seminaruose ir mokymuose buvo garantuotas. Per žemdirbių susirinkimus, kurie Šakiuose iki šiol rengiami kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį, salėje žemdirbiai netilpdavo. Dabar žmonės kenčia nuo informacijos pertekliaus ir laiko deficito, todėl yra priversti rinktis būtiniausiąją. Jie eina tik į tuos renginius, seminarus, kuriuose bus kalbama jų ūkiams rūpimais klausimais. Todėl ir į žemdirbių penktadienius seniūnijų specialistų susirenka daugiau negu ūkininkų. Jau praėjo renginių „visiems apie viską" era. Ūkininkas brangina laiką, tad kviečiamas atvykti į mokymus pasiteirauja, kas kalbės, apie ką kalbės. Biuro konsultantų darbo ypatybė - organizuoti tik tuos mokymus ir seminarus, kurie tikrai aktualūs žemdirbiui, o žemdirbiui išaiškinti, kokią naudą jie jam atneš. Todėl negalima skųstis, kad ūkininkai neina, nenori, paprasčiausiai, kiekvienas atsirenka, kas jam svarbu.

Kartą buvau pakviesta į gretimą rajoną surengti mokymus apie paramos panaudojimą ūkiams modernizuoti, t. y. apie didžiųjų projektų finansavimo galimybes. Visa laimė, kad turėjau galimybę pabendrauti su žemdirbiais dar prieš renginį: sužinojau, kad susirinkusieji - pusiau natūrinių ūkių savininkai, kurių interesai visai kiti. Jei laiku to nebūčiau išsiaiškinusi, mokymai būtų virtę laiko švaistymu. Tai irgi patirtis.

Konsultavimo tarnyboje dirbu nuo 1995-ųjų - Šakių biuras įsikūrė vienas iš paskutiniųjų. Iki tol dirbau Žemės ūkio skyriuje. Teko virti privatizavimo katile: mačiau visą veiksmą iš vidaus, teko stovėti tarp žmonių ir traktorių, spręsti konfliktines situacijas, ieškoti kompromisų. Po privatizacijos valstybės struktūros išgyveno tam tikrą štilį, atrodė - tuoj pradėsime kerpėti. Todėl, kai Konsultavimo tarnyba pradėjo rinkti komandą, nusprendžiau išmėginti save. Direktorius Edvardas Makelis diplomatiškai pasakė: „Jus atrinko, tai eikite, pažiūrėsime, kaip seksis dirbti...". Iki šiol dėkinga tiems, kurie reikiamu momentu mane pastūmėjo, kurie kartkartėmis baksteldavo, skatino, ragino eiti į priekį. Šiandien Konsultavimo tarnyba - moderni institucija, jaučianti laikmečio pulsą. Nors iš pradžių buvo sunku - juk teko įvaldyti darbą su kompiuteriu. Dabartiniam jaunimui tai vieni niekai, o mums tas perėjimas nebuvo paprastas. Kita vertus, Konsultavimo tarnybos veiklos pradžioje buvo labai daug mokymų, kuriuos vedė puikūs lektoriai bei konsultantai iš užsienio (JAV, Danijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos). Jie suteikė žinių ir patarimų, kurie praverčia iki šiol.

Pirmaisiais metais biure dirbome dviese su gyvulininkystės konsultantu Algimantu Aušiūra. Dabar mūsų komandai jau ankšta 46 m² patalpose: su manimi dar dirba augalininkystės konsultantė ir penkios ūkio apskaitos konsultantės. Tačiau galiu pradžiuginti žemdirbius - kai pasibaigs remontai, persikelsime į naujas erdvias patalpas SODROS pastate.

Nuolatinių klientų turime apie 180, iš jų 120-čiai teikiame apskaitos paslaugas. Mūsų klientai - elitiniai ūkininkai. Elitiniai - visų pirma talentingi, gabūs savo srities žinovai ir autoritetai, į kurių nuomonę verta įsiklausyti. Su jais lengva dirbti, jie labiau supratingi, jų ekonominis raštingumas aukštesnio lygio. Šių apibūdinimų nesieju su ūkininko ūkio dydžiu, nes klientų sąraše turime tokių, kurie dirba daugiau kaip 1 000 ha, ir pusiau natūrinių ūkių, turinčių 20 ha ir 5 karves. Paramos projektai pusiau natūriniams ūkiams irgi tęsiasi 5 metus, o po 3 metų nuo paramos gavimo jie privalo teikti ataskaitas. Bet ne vien čia susikerta mūsų keliai. Jie ateina tartis dėl pirkimų, apklausų vykdymo. Tie, kurie pasikonsultuoja, tikrai nesigaili. O kitas, žiūrėk, ne taip atliko mokėjimus, įsigijo ES reikalavimų neatitinkančių prekių, o rezultatas - nuplaukusi parama, nuostoliai. Todėl elitiškumą lemia ir požiūris į savo veiklą, kitaip tariant, tikslo turėjimas.

Bendraujant su klientais visko nutinka. Kartais žmogus norėtų daugiau negu jam priklauso ir negu mes galime jam padėti ir grasina ieškosiąs kitų konsultantų. Tuomet patariu jam rinktis geresnius konsultantus negu mes, bet jokiu būdu ne blogesnius. Deja, dažniausiai atsitinka priešingai: žmogus grįžta su tokiomis problemomis, kurių sprendimui vieno konsultanto pastangų ne visada užtenka.

Kai pradėjome dirbti su pirmaisiais ūkininkais, jie buvo tylūs ir nedrąsūs. Dabar ūkininko vaidmuo kaime visai kitas: jie - pirmieji seniūnų pagalbininkai, bendruomenių lyderiai, pagrindiniai švenčių ir kultūrinių bei sporto renginių rėmėjai. Jie rūpinasi ne tik savo, bet ir krašto gerove.

Labiausiai džiaugiuosi jaunais mūsų krašto ūkininkais. Tai didžiausias turtas. Daugelis jų yra dirbę užsienyje, pasisėmę visiškai naujos patirties, o svarbiausia, išsiugdę kitą požiūrį į darbą ir tvarką. Jie neša naują žemdirbystės kultūrą. Nors kai pagalvoji, tai viskas, kas nauja, tėra pamiršta sena. Juk ir mūsų seneliai sakydavo: ką darai, daryk gerai!

Viktoras Trofimišinas

Mano ūkis, 2013/04