Energijos, kurią spinduliuoja ūkininkė Audronė Žilienė, užtektų visam tuzinui žmonių. Ji ir idėjų generatorius, ir vykdytoja. Visa jos šeima - vyras Kazimieras, vaikai Eglė, Jovita ir Kazimieras - darbštuoliai, turintys ir išskirtinių pomėgių. Apsižvalgius po jų įspūdingą sodybą ir ūkį, sunku patikėti, kad viena šeima tiek sugebėjo sukurti.

Ekologiniame Žilių šeimos ūkyje Algimantų kaime (Raseinių r.) sujungta visa grandinė - nuo lauko iki prekystalio. Ūkininkai augina kiaules, mėsinius galvijus, dirba 80 ha žemės. Būtent mėsos perdirbimas sukuria pridėtinę vertę ir ūkio gerovę. ES parama Žiliai niekada nesinaudojo, išskyrus tiesiogines išmokas.

Pirmiausia įrengė skerdyklą

Iš Šilalės rajono į Algimantus atsikėlę Žiliai kurtis pradėjo plyname lauke. Pirmiausia visi šeimos pinigai buvo skiriami ūkiui įkurti, kurį pradėjo nuo gamybos - maždaug prieš 15 metų jie nutarė atidaryti skerdyklą. „Nuėjome kryžiaus kelius. Mums, šeimos ūkio skerdyklai, reikalavimai buvo tokie pat, kaip įrengiant skerdyklą didelei įmonei. Labai sunku buvo atidaryti ir mėsos perdirbimo cechą. Investavome labai daug, nors iš tiesų viską buvo galima padaryti gerokai pigiau - kai kurios investicijos buvo betikslės, - prisimena A. Žilienė, su vyru kol kas tiksliai net nesuskaičiuojanti, kiek kainavo ta skerdykla ir mėsos perdirbimo cechas. - Ką uždirbdavom, tą ir įdėdavom ten, net bijome skaičiuoti, kiek mums kainavo viskas."

Iš pradžių skerdė pirktus gyvulius ir perdirbo jų mėsą. Netrukus patys įsigijo savų gyvulių. Prie ekologinės gamybos Žiliai perėjo prieš penkerius metus. „Auginti gyvulius ekologiškai buvo mano dvasios poreikis. Pradėjusi kurtis šioje vietoje, visada galvojau, kad gaminsiu tik sveiką maistą", - sako Audronė. Nors pereiti prie ekologinės gamybos buvo sunku, o ir reikalavimai ekologiškai ūkininkaujantiems vis didėjo, Žiliai ryžosi šiam žingsniui. Pirmiausia ūkininkai atnaujino skerdyklą, kuri dabar yra sertifikuota ir įrengta pagal visus ES reikalavimus. Žiliai pirmieji Lietuvoje (iš mažų ūkių) atidarė sertifikuotą mėsos perdirbimo cechą, kurį buvo pavadinę „Europietiška įmone". Dabar Audronė ketina pakeisti cecho iškabą nauja - „Žilių šeimos ekologinis ūkis".

Pertvarkę skerdyklą ūkininkai tikėjosi, kad ekologinių ūkių savininkai pas juos skers savo gyvulius. Bet praėjo beveik metai, o klientų beveik nebuvo. Tuomet neliko kitos išeities, kaip patiems pradėti auginti daugiau gyvulių. Įsibėgėjusi gamyba juos ir gelbėja. Tačiau ar plės ūkį, didindami gyvulių skaičių, priklausys nuo to, ar pavyks dar įsigyti žemės. „Gyvulių turi laikyti tiek, kiek gali juos iš savo žemės išmaitinti", - sako Audronė.

Žiliai laiko genofondines Lietuvos baltąsias kiaules ir šarolė mėsinius galvijus. Kiaulių skaičius svyruoja nuo 150 iki 250. Mėsinių šarolė galvijų yra apie 50. Penkias melžiamas Lietuvos juodmarges karves laiko ūkio ir savo reikmėms, pieno pieninėms netiekia. „Tik gimusiems paršeliams reikia duoti natūralaus pieno", - paaiškina ūkininkė. O šarolė karvės savo pienu ilgai maitina veršelius.

Veriasi durys ir į Vakarus

Kas mėnesį Žiliai skerdžia apie penkias kiaules, vieną jautį, perdirba maždaug toną mėsos. Gamina rūkytus kiaulienos ir jautienos mėsos gaminius, nedideliais kiekiais prekiauja ir šviežia mėsa. Kiaulė iki skerdimo ekologiniame ūkyje penima metus laiko, kai įprastame ūkyje - maždaug pusmetį. Mėsinius galvijus skerdžia jiems užaugus iki 500-600 kg, bet ne jaunesnius nei vienų metų.

Visus lauko, pašarų gamybos darbus atlieka abu Kazimierai - tėvas ir sūnus. Gamyba - šeimos moterų reikalas. Mėsą A. Žilienė gamina pagal senovinius mamos receptus, kai ką, laikui bėgant, jau koreguoja pagal savo skonį ir poreikį. Kai į gamybos procesą įsitraukia ir vyriausioji dukra Eglė, būsimoji maisto saugos specialistė, gaminiai įgauna aštresnį skonį. Beje, prekiaudama Eglė kaip tikra profesionalė pirkėjams išaiškina, kaip gaminama ekologiška produkcija, kokie jos privalumai, kodėl ji tamsesnė nei įprasta mėsa, ką reiškia visi ženklinimai ant etikečių. Tokie praktiniai įgūdžiai jaunajai ūkininkei praverčia ir studijuojant.

Žiliai savo mėsos gaminiais prekiauja ūkininkų turgeliuose, mugėse, kai kuriuose prekybos centruose, kurie turi ūkininkų produkcijai skirtus skyrius. Parduoda viską, ką pagamina, nors jų ekologiški mėsos gaminiai nepigūs. Juk net pipirai į mėsą dedami tik ekologiški, sertifikuoti, o jų kaina - per 100 litų už kg. Audronė sako, kad dar nedaug žmonių sutinka mokėti brangiau už ekologišką produktą, daugeliui svarbu mažesnė kaina, nesvarbu, kad produktas chemizuotas. „Galbūt ateityje ekologiški gaminiai labiau įsitvirtins. Svarbu, kad ekonominė situacija šalyje pagerėtų, kad žmonės daugiau uždirbtų, nes ne visi gali įpirkti aukščiausios kokybės produktą", - svarsto ūkininkė.

Ji jau šešerius metus savo produkciją veža į tarptautinę parodą Berlyne „Žalioji savaitė". „Man labai patinka dalyvauti šioje mugėje, o ir naudos gaunu - plečiasi pažinčių ratas, gaunu užsakymų į užsienį. Nors ir nedideliais kiekiais, bet durys į Vakarus po truputį veriasi",-džiaugiasi A. Žilienė.

Kiaulių pašarams ūkininkai augina bulves ir miežius. Mėsiniai galvijai šeriami šienu. Gyvuliai laikomi ant gilaus kraiko, tvartai kasdien valomi. Šiltuoju laikotarpiu galvijai ganosi lauke. Lauk išleidžiamos ir kiaulės. Galvijai turi galimybę kasdien išeiti iš tvarto į gryną orą.

Kiaulių sveikata ūkyje rūpinasi samdomas veterinarijos gydytojas Gediminas Vasauskas. Audronė giria puikų specialistą. Kiaulių sveikatai skiriamas didžiulis dėmesys, nes liga gyvuliui reiškia nuosprendį - ekologiškai auginamų gyvulių gydyti vaistais negalima, sunegalavęs gyvulys yra skerdžiamas. Todėl Žiliai ir pasirinko Lietuvos baltąsias kiaules, nes jos yra atsparios ligoms, be to, jas lengviau auginti nei, pavyzdžiui, landrasus.

Audronė gali padėti besiparšiuojančiai kiaulei - jos jai mielesnės nei galvijai. Pastaruosius labiau globoja Kazimieras, padeda karvėms apsiveršiuoti, aišku, esant sudėtingiems atvejams, kviečiasi veterinarijos gydytoją.

ES parama - tik ateities planuose

Audronė su Kazimieru sako, kad savo lėšomis kurdami ūkį, mėsos perdirbimo cechą, visą laiką buvo priversti taupyti. Tačiau kreiptis ES paramos technikai įsigyti nesiryžo - nenorėjo įsipareigoti bankams. Todėl  būtinąją techniką žemės darbams tenka nuomotis iš kitų ūkininkų, o sau perka nenaują. Savo turi vieną traktorių, priekabą, mėšlo kratytuvą.

Vis dėlto, prasidėjus naujajam BŽŪP laikotarpiui, Žiliai galbūt ryšis kreiptis ES paramos, kadangi jų gaminiai turi tautinio paveldo statusą, todėl sąlygos paramai gauti yra palankesnės. Norėtų įsigyti kombainą, dar vieną traktorių.

Kazimieras gana skeptiškai vertina kalbas apie galvijininkystės plėtrą šalyje. Jo manymu, visos pastangos atgaivinti mėsinę galvijininkystę pavėluotos: „Kaime žmonių nėra, žemių laisvų - taip pat. O ir pastatų reikia. Ką daryti pradėti ūkininkauti norinčiam jaunam žmogui, neturinčiam tėvų ūkininkų ar kitokio pagrindo po kojomis? Tad vienintelis kelias - remti esančius ūkius, kad ir jie neišnyktų, skatinti plėtrą", - kalba K. Žilys.

Jam pritaria ir Audronė: „Berlyno parodoje mes, ūkininkai, turėjome progos pabendrauti su žemės ūkio ministru Vigilijumi Jukna. Išsakėme jam daugelį savo rūpesčių, nes reikalavimų, ypač ekologiniams ūkiams, yra tokių absurdiškų... Ministras žadėjo atsižvelgti."

Kūrybiškos sielos ir nenustygstančios vietoje Audronės planuose - agroturizmas. Jau ir dabar Žilių ūkyje galima apsistoti ir išbandyti ūkio darbus, tad energinga ūkininkė kuria planus, kaip šią idėją išplėtoti.

„Turiu šiltnamį, kuriame auginu daržoves, sodą, gyvulių. O Europoje jau populiarėja agroturizmas, kai žmonės keliauja norėdami ir ūkinius darbus išbandyti - darže pasikapstyti, uogų nuo krūmo pasiskinti, gyvulį pašerti. O pas mane ir ekologiškos produkcijos jie gaus, patys galės maistą pasigaminti. Galvoju ir lauko dienas rengti. Tik dar reikia laiko rasti idėjoms įgyvendinti", - savo planais dalijasi Audronė ir priduria, kad nemažai gerų minčių jai pamėtėjo kolegė Dalia Ėmužytė, ekologinio ožkų ūkio savininkė.

Pasiteiravus, kiek valandų per parą miega, Audronė nusijuokia: „Geriau neklauskite. Aišku, pavargę esame." Tačiau kitaip jai neišeina - negali savo darbų permesti kitiems, juolab kad ir vyras dirba, ir studijuojantys vaikai padeda pagal galimybes. O darbo jėgos trūksta - aplinkiniuose kaimuose nėra norinčių dirbti... „Pabūna 2-3 mėnesius, gauna pinigus ir dingsta",-tokia ūkininkės patirtis su samdomais darbininkais. Tad Žilių ūkyje neretai tenka organizuoti giminės talkas.

Ūkyje sukasi visa šeima

Pagal specialybę Audronė  - muzikos mokytoja, chorvedė. Ji daug metų dirbo Šilalės muzikos mokykloje. Dar ir dabar prišokusi prie pianino ji akimirksniu sugroja ir uždainuoja „Meilė man dar nesvetima, dar širdyje ne sutema, ne sutema..." Groja ir vargonais. „Muzika man yra viskas", - šypsosi moteris. Kaip ir darni, darbšti šeima, teikianti jai didžiulę laimę.

Erdviuose namuose - gausybė gėlių, palangės nusėtos daržovių daigais. Tai - Audronės atgaiva sielai, prižiūrėti gėles jai labiau poilsis nei darbas. Gėlynai supa ir visą sodybą, tad vasarą ji visą laisvą nuo ūkio darbų laiką skiria augalams ir aplinkai puoselėti. Jai į talką mielai atskuba ir abi dukros, nė kiek nesibodinčios jokių ūkio darbų.

Vyriausioji Žilių dukra Eglė - LSMU Veterinarijos akademijos maisto saugos specialybės penktakursė. Ji yra tituluota gražuolė - 2007 m. tapo pirmąja Lietuvos „Mis ūkininkaite". Šiuo metu Eglė ne tik studijuoja, padeda tėvų ūkyje, bet ir ragauja modelio duonos, nemažai keliauja po pasaulį. Tačiau kai būna namie, yra pirmoji tėvų padėjėja, galinti ir karves melžti, ir mėsą doroti, ir ja prekiauti. „Tik kiaulių nešeriu", - juokiasi mergina.

Virdurinioji Jovita - taip pat LSMU Veterinarijos akademijos antro kurso studentė, būsima veterinarijos gydytoja. Tėvų ūkis jai - puiki praktika. Kai tik gali, ji visada būna šalia gyvulių ūkį prižiūrinčio veterinarijos gydytojo, kai šis padeda kiaulei atsivesti paršelius ar karvei veršelį. Žiliai praktikai ūkyje priima ir kitus būsimus veterinarijos gydytojus.

Dukros neatmeta galimybės, kad kada nors perims tėvų sukurtą ūkį ir tęs jų pradėtus darbus. Tėvų akys labiausiai krypsta į Jovitą, kuriai toks ūkis labiausiai tiktų pagal specialybę, tačiau ir Eglė supranta, kad modelio karjera laikina, o tėvų sukurtame ūkyje veiklos visada bus. „Tėvai, sukūrę tokį ūkį, mums paklojo puikų gyvenimo pamatą. Todėl mes turėsime jį toliau vystyti. Nė vienas iš mūsų nesipurto ūkio darbų. Man jie nėra sunkūs. Aišku, tėvams sunkiau - ir darbuotojų trūksta, ir atsakomybė milžiniška", - sako Eglė.

Jaunėlis Kazimieras sukonstravo puikų malūną, kuris miltus kiaulėms mala ypač smulkiai, o ir elektros mažai eikvoja. Jis paveldėjo tėvo vardą, tačiau ar taps ir ūkio paveldėtoju, kol kas nežinia. Šiuo metu KTU pirmakursį vilioja padangės - jis būsimasis aviacijos inžinierius, svajojantis tapti pilotu. Pasak Audronės, matyt, taip užprogramuota genuose, nes jos giminės šaknys siejasi su legendiniu lakūnu Stasiu Girėnu.

Šiuose namuose tvyrančią meilę ir darną simbolizuoja iš medžio išdrožta gervių poros skulptūra. Prie namo stovi ir artimiausiai giminei skirtas medinis koplytstulpis. O įėjimą į Žilių sodybą saugantys liūtai, pasak Audronės, - stiprybės simbolis. Tik stiprūs žmonės ir gali tiek pakelti.