Šaltalankiai yra nereiklūs, lengvai prisitaikantys augalai, galintys augti ir skurdesniuose dirvožemiuose, nors ir reikalaujantys palyginti intensyvios agrotechninės priežiūros. Dar viena ūkiniu požiūriu labai svarbi šio augalo savybė - jo nepuola beveik jokios ligos ir kenkėjai. Tačiau pastaruoju metu situacija ėmė keistis: šaltalankynuose pastebėti kenkėjų protrūkiai.

Kol kas nėra tiksliai nustatyta kenkėjų komplekso rūšinė sudėtis, jų biologija ir ekologijos dėsningumai bei potencialus žalingumas. Iš pastaraisiais metais šaltalankynuose aptiktų ir gausiai plitusių kenkėjų minėtini: Pandemis ir Archips genties lapsukiai, putinių cikadų (Aphrophoridae) šeimos atstovai. Kaimyninėje Latvijoje, Dobelės savivaldybėje, 2010 m. buvo aptikta pirmoji gyvybinga šaltalankinės kandies (Gelechia hippophaella) populiacija, o tai leidžia manyti, kad ir mūsų šaltalankynuose šis kenkėjas netrukus bus aptiktas.

Išvardyti kenkėjai pažeidžia šaltalankių lapiją, bet reikšmingą žalą gali padaryti tik masinių protrūkių metu. Vis dėlto, rimčiausią grėsmę Lietuvos šaltalankynams kelia neseniai mūsų krašte aptiktas kenkėjas - šaltalankinė musė.

Musės biologijos ypatumai

Šaltalankinė musė (Rhagoletis batava) priklauso dvisparnių (Diptera) būriui, margasparnių (Tephritidae) šeimai. Tai vabzdys, būdingas Azijos šiauriniams kraštams,  natūraliai paplitęs Kinijos šiaurėje, Rusijos Sibire. Ten jis yra vienas žalingiausių šaltalankių kenkėjų. Šio kenkėjo populiacijos neseniai aptiktos Baltarusijoje, Lenkijoje, yra informacijos, kad pirmosios populiacijos užregistruotos ir Vokietijoje.

Mūsų krašte šaltalankinės musės pažeistų uogų per pastaruosius dvejus metus buvo aptikta Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto (toliau SDI) šaltalankyne ir ant apylinkėse laisvai augančių šaltalankių. Kenkėjas pažeidžia šaltalankių uogas ir gali sąlygoti didžiulius uogų derliaus nuostolius. Nors šaltalankinės musės gyvenimo ciklai Lietuvos agroklimato sąlygomis dar nėra gerai ištirti, jie panašūs į kito gerai žinomo, tai pačiai šeimai priklausančio kenkėjo - vyšninės musės (Rhagoletis cerasi) gyvenimo ciklus.

Suaugusių vabzdžių išsiritimo, dauginimosi ir gyvenimo trukmės terminai glaudžiai susiję su mitybinių augalų fenologija. Šaltalankinei musei būdinga tik viena generacija per metus ir ilga privaloma žiemojimo diapauzė. Lėliukės vystymasis ir suaugusių musių pasirodymas labai priklauso nuo dirvožemio temperatūros žiemą, pavasarį ir vasarą. Suaugusios šaltalankinės musės - nedideli 3,5-5 mm vabzdžiai juodu kūnu, geltona galva ir žaliomis akimis, permatomais, tamsiomis juostomis išmargintais sparnais.

Lietuvoje šaltalankinės musės pirmieji suaugėliai pasirodo liepos pirmoje pusėje, masiškai pradeda skraidyti liepos II-III dešimtadieniais. Skraidymo laikotarpis, palyginti su daugeliu kitų kenkėjų, yra labai trumpas, baigiasi liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje. Tik pasirodę suaugėliai turi lytiškai subręsti. Brendimas priklauso nuo oro temperatūros ir gali tęstis nuo kelių iki keliolikos dienų. Šio laikotarpiu musės papildomai minta angliavandeniais, baltymais ir vandeniu, kad subręstų jų lytiniai organai. Maisto medžiagas jos gauna misdamos paukščių išmatomis, lipčiumi, žiedų nektaru ar bakterijų kolonijomis ant augalų lapų bei uogų.

Lytiškai subrendusios musės poruojasi ir deda kiaušinius saulėtomis dienomis ant uogų, saulės apšviestoje pusėje. Tiriant giminingos vyšninės musės biologiją, buvo nustatyta, kad patinai pažymi uogas specifiniu feromonu, kuris vilioja pateles. Tačiau, priešingai nuo drugių feromonų, šis junginys nepasižymi dideliu veikimo nuotoliu. Šaltalankinės musės suaugėliai migruoja neintensyviai. Jei sąlygos normalios, t. y. daug nokstančių, kiaušiniams dėti tinkamų uogų, šaltalankinės musės suaugėliai neskrenda toliau nuo krūmo, po kuriuo jie vystėsi. 95 proc. atvejų šaltalankinės musės suaugėlių tolimiausias skridimo nuotolis būna tik iki gretimų krūmų. Dėl šios priežasties kenkėjas šaltalankynuose būna išplitęs židiniais, kurie bėgant metams išlieka pastovūs.

Suaugėlių skridimo kryptį labiausiai lemia vizualiniai stimulai. Pastebėta, kad suaugusias šaltalankines muses stipriai traukia geltona spalva. Stipri reakcija į šį dirgiklį yra natūrali, kadangi šaltalankių uogos, į kurias patelės deda kiaušinius, yra geltonos arba oranžinės spalvos. Dėl šios savybės šaltalankinės musės suaugėlius sėkmingai galima gaudyti lipniomis geltonos spalvos gaudyklėmis.

Iš karto po poravimosi patelės deda kiaušinius po nokstančių uogų odele, ant kurių lieka maža patamsėjusiais kraštais žaizdelė. Padėjusi kiaušinį, patelė, braukdama kiaušdėčiu uogos paviršių, pažymi ją specifiniu ženklinimo feromonu. Šio feromono paskirtis - atbaidyti kitas pateles nuo kiaušinio padėjimo į tą pačią uogą. Lauko sąlygomis patelių vaisingumas varijuoja nuo 30 iki 200 kiaušinių patelei ir labiausiai priklauso nuo jos gyvenimo trukmės.

Oro sąlygos masinio kiaušinių dėjimo laikotarpiu yra bene svarbiausias veiksnys, lemiantis populiacijų tankį. Ilgai trunkantys geri, šilti orai didžiausio kiaušinių dėjimo intensyvumo metu gali lemti ekstremalius šių kenkėjų protrūkius. Kiaušinių vystymasis vėlgi priklauso nuo oro temperatūros ir gali trukti nuo 2 iki 10 dienų. Išsiritusios lervos iškart įsiskverbia gilyn uogos centro link, siekdamos apsisaugoti nuo parazitoidų ir grobuonių. Lervų vystymasis užtrunka nuo 3 iki 4 savaičių ir taip pat priklauso nuo oro temperatūros. Lervos neriasi 3-4 kartus, paskutinio ūgio lervų ilgis siekia 5-6 mm. Vystymosi metu lerva minta specialių fermentų suskaidytu uogos minkštimu. Apniktos uogos suminkštėja, vėliau susitraukia, pradeda pūti.

Subrendusios lervos rugsėjo pradžioje išlenda iš uogų ir nukritusios nedelsdamos skverbiasi gilyn į dirvą, kur per kelias valandas suformuoja gelsvus, cilindriškus, iki 4 mm ilgio ir 2 mm skersmens puparijus. Įsisikverbimo gylis priklauso nuo dirvožemio tipo ir paprastai siekia nuo 2 iki 5 cm. LAMMC SDI šaltalankyne atlikto preliminaraus tyrimo duomenimis, vidutinio sunkumo dirvožemyje didžioji dalis puparijų buvo aptikta 1-2 cm gylyje. Lėliukės dirvožemyje lieka žiemoti iki kitos vasaros, kol prasideda naujas vystymosi ciklas.

Žalos mastai

Susiklosčius palankioms sąlygoms ir nekontroliuojant šaltalankinės musės populiacijų augalų apsaugos priemonėmis, žalos mastai gali būti katastrofiški - gali būti sunaikintas beveik visas uogų derlius. Pavyzdžiui Uralo krašte, kur auginama labai daug šaltalankių, prieš keletą metų šaltalankinė musė visiškai sunaikino derlių. Baltarusijos mokslininkų atliktų tyrimų duomenimis, 2011-2012 m. kenkėjas pažeidė nuo 22 iki 87 proc. uogų. Pažeistų uogų kiekis labai įvairavo skirtingų veislių šaltalankiuose. Beveik pusėje tirtų šaltalankių veislių pažeistų uogų kiekis siekė nuo 51 iki 75 procentų. Atspariausi buvo Baikal veislės ir selekcinio numerio 18/89 šaltalankiai, jų buvo pažeista 22-25 proc. uogų. Visiškai atsparių musei veislių tyrime nebuvo - be išimties visų veislių šaltalankiai nukentėjo. LAMMC SDI šaltalankyne 2012 m. atlikto preliminaraus tyrimo duomenimis, šaltalankinės musės žalingumas nebuvo didelis - pažeistų uogų buvo 14 procentų.

Kadangi Lietuvoje šaltalankinė musė aptikta visai neseniai, šaltalankių apsaugos strategija nuo šio kenkėjo kol kas neparengta. Tačiau, atsižvelgiant į specifinius šaltalankių produkcijai keliamus reikalavimus bei į kenkėjo biologijos ypatumus, yra keletas svarbių aspektų. Šaltalankinę musę kontroliuoti sintetiniais insekticidais yra gana problemiška. Viena iš priežasčių - iš šaltalankių uogų gaminami ekologiški, sveikos mitybos ar vaistinės paskirties produktai. Todėl bet kokie pesticidų likučiai produkcijoje yra nepageidautini ir nesiderina su  švarios, sveikos produkcijos koncepcija.

Kita priežastis yra savita kenkėjo biologija - daugiau negu dešimt mėnesių per metus vabzdys praleidžia dirvožemyje lėliukės pavidalu, o vėliau, lervos stadijoje, saugiai vystosi uogų viduje. Dėl šios priežasties kontaktiniais insekticidais įmanoma paveikti tik šaltalankinės musės suaugėlius, o dėl to itin svarbus tampa tikslus insekticidų panaudojimo laikas. Dar viena nuolatinio insekticidų naudojimo nepageidaujama pasekmė - ilgalaikis neigiamas poveikis naudingajai sodo nariuotakojų faunai. Tai, savo ruožtu, gali išbalansuoti pusiausvyrą bendrijoje ir sukelti dar didesnius tiek šaltalankinės musės, tiek kitų kenkėjų protrūkius.

Kontrolės būdai

Tad kokios gi siūlomos šaltalankių apsaugos priemonės nuo šio pavojingo kenkėjo? Geriausia sujungti agrotechninį, biologinį ir tradicinį cheminį metodus. Galimi dar agrotechniniai metodai, susiję su pomedžių dirbimu. Kadangi absoliučiai didžioji dalis lėliukių žiemoja krūmo vainiko projekcijos ribose, negilus pomedžių purenimas rudenį iškeltų puparijus į dirvos paviršių, kur jie taptų lengvu grobiu skruzdėms, žygiams ir kitiems vabzdžiams grobuonims, o likusi dalis žūtų nuo šalčio žiemą.

Kitas būdas - pavasarį pomedžius storai mulčiuoti durpėmis, žeme ar pjuvenomis. Mulčias turi būti suslėgtas, tada jis kliudo naujai išsivysčiusioms suaugusioms musėms apleisti dirvožemį ir išskristi, todėl didelė dalis jų žūna.

Dar vienas rekomenduojamas būdas - rugpjūčio mėnesio pirmojoje pusėje pomedžius mulčiuoti juoda plėvele, užberiant ją 7-10 cm storio žemės sluoksniu. Rugsėjo pabaigoje lervos čia jau bus suformavusios puparijus. Tada šią žemę galima persijoti ir rastus puparijus sunaikinti arba tiesiog visą ją užkasti į bent 20 cm gylį. Visi paminėti apsaugos būdai yra gana veiksmingi, nekenkia aplinkai ir produkcijai,  tačiau reikalauja daug darbo sąnaudų, yra brangūs ir dėl šios priežasties taikytini tik nedidelėms šaltalankių plantacijoms.

Dar vienas iš galimų kovos būdų - pasinaudoti tam tikromis biologinėmis šaltalankinės musės savybėmis. Tai - geltonos spalvos lipniųjų gaudyklių naudojimas. Kaip jau buvo minėta, šio kenkėjo suaugėliai stipriai reaguoja į geltoną spalvą. Pakabinus didelį kiekį tokių gaudyklių, būtų įmanoma sumažinti šaltalankinės musės populiaciją. Tačiau šis būdas, išbandytas su vyšnine muse, pasirodė besąs labai brangus ir reikalaujantis daug darbo, todėl tinkamas tik individualiems augintojams. Tačiau geltonosios lipniosios gaudyklės yra puiki kenkėjo populiacijos būklės stebėsenos priemonė, padedanti nustatyti suaugėlių skraidymo terminus, populiacijos tankį. Remiantis gauta informacija, galima planuoti apsaugos priemonių panaudojimą.

Kitų šalių patirtis

Rusijoje, Altajaus ir Uralo regionuose, kovai su šaltalankine muse yra registruoti ir naudojami keli biologiniai insekticidai - Lepidocid arba Bitoksibacilin, pagaminti bakterijų Bacillus thuringiensis pagrindu, bei Fitoverm, pagamintas bakterijų Streptomyces avermitilis pagrindu. Šiais preparatais purškiama vieną kartą praėjus kelioms dienoms nuo suaugėlių skraidymo pradžios, o jei kenkėjų gausumas labai didelis, rekomenduojama šaltalankius nupurkšti ir antrą kartą, paprastai praėjus 7-10 dienų po pirmojo.

Italijoje bei Šveicarijoje prieš šaltalankinei musei giminingą vyšninę musę naudojamas bioinsekticidas Naturalis-L, pagamintas entomopatogeninių grybų Beauveria bassiana pagrindu. Šio preparato efektyvumo tyrimai parodė, kad jį panaudojus pažeistų uogų sumažėjo 60-70 procentų. Nors visi išvardyti preparatai pasižymi aukštu efektyvumu ir yra tinkami ekologiniam ūkininkavimui, pagrindinis trūkumas - didelė jų kaina. Be to, biologinių preparatų efektyvumas labai priklauso nuo oro sąlygų. Preparatų veiksmingumą labai mažina per vėsus ar per karštas oras, lietus bei didelė oro drėgmė.

Ko gero pigiausia ir veiksmingiausia, tačiau ne pati geriausia (aplinkos ir produkcijos švarumo požiūriu) alternatyva šaltalankių augintojams - sintetiniai insekticidai. Šiuo metu nei Europos Sąjungoje, nei Lietuvoje nėra jokio registruoto insekticido nuo šaltalankinės musės. Tačiau daugelis Lietuvoje registruotų neonikotinoidų bei piretroidų klasių insekticidų, skirtų apsaugai nuo sodo kenkėjų, taip pat galėtų būtų tinkami ir šaltalankinės musės kontrolei. Žinoma, tam būtini išsamūs tyrimai, kurie padėtų išsiaiškinti tikslius kenkėjo vystymosi terminus, populiacijų dinamikos ypatumus, paplitimą Lietuvos šaltalankynuose, nustatytų ekologiniu ir ekonominiu požiūriu pagrįstas žalingumo ribas. Ir tik tada būtų tiriami konkretūs insekticidai, jų optimalios normos ir optimalūs naudojimo terminai. Be to, būtinos alternatyvių, ekologiškų kovos su šiuo pavojingu šaltalankių kenkėjų priemonių paieškos. Pirmieji žingsniai šia linkme jau žengiami Sodininkystės ir daržininkystės institute.

R. Tamošiūnas

Mano ūkis, 2013/03