Apie LŽŪKT 20 metų veiklą pasakoja Jadvyga DITKEVIČIENĖ, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kauno rajono biuro vadovė

Prisimenu, kaip prieš 17 metų jaudinausi, ateidama dirbti į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą. Tuo metu tai buvo jauna, vos prieš trejus metus susikūrusi organizacija. Galvojau, ar galima tikėti jos perspektyva, ar man seksis dirbti, ar teisingai elgiuosi, keisdama darbą. Juk ėjau į nežinomybę. Tačiau nė karto nesigailėjau, priėmusi tą iššūkį.

Konsultavimo tarnyboje gavau labai daug žinių, patyriau daugybę įspūdžių. Netgi galiu pasakyti, kad esu įsimylėjusi savo darbą. Mes nuolat mokėmės, ugdėme konsultavimo įgūdžius. Ir šis procesas nesibaigė - jis tęsiasi. Konsultavimo tarnyba sudarė mums idealias sąlygas tobulėti įvairiuose seminaruose, gilinti žinias kursuose, kurias vėliau perduodavome (ir perduodame iki šiol) ūkininkams. Mums smagu matyti, kai jiems gerai sekasi, kai užaugina gerus derlius ar turi sveiką ir produktyvią gyvulių bandą.

Žaviuosi žmonių, kūrusių Konsultavimo tarnybą, įžvalgumu, sugebėjimu numatyti ateities poreikius. Jie matė pavyzdžių Danijoje, Anglijoje ir sugebėjo juos pritaikyti Lietuvai. Tarnybos biurai dabar prasmingai vykdo savo misiją visuose Lietuvos rajonuose.

Kažkada su kolege Daiva Žaliauskiene džiaugėmės žiūrėdamos į klientų sąrašą, kuriame buvo trys pavardės. Klientų skaičius pradėjo greitai didėti, o mes, naujai įkurto Kauno rajono biuro konsultantai, buvome laimingi jausdami, kad esame reikalingi. Dabar šiame sąraše daugiau kaip pusantro šimto ūkininkų. Visi pirmieji mūsų klientai kartu su mumis yra iki šiol. Mums tai didžiausias įvertinimas. Tačiau taip yra ne tik Kauno rajono biure - ir kitų rajonų biuruose konsultantų ir ūkininkų partnerystė tęsiasi jau du dešimtmečius. Viena mūsų sėkmingo darbo formulės sudedamųjų dalių yra ir šilti žmogiški santykiai. Mums niekada nekiltų mintis pasakyti ūkininkui, kad dabar pietūs ar baigiasi darbo diena, todėl jo nepriimsime.

Labai gerai, kad Konsultavimo tarnybos biurai veikia visose Lietuvos savivaldybėse, nes tai leido Lietuvos žemdirbiams išnaudoti visas europines lėšas. Galime didžiuotis, kad ir šiuo atžvilgiu labai padėjome ūkininkams. Didžiausią virsmą išgyvenome, kai pradėjome žinių apie Europos Sąjungą sklaidą. Nuo 2000-ųjų rengėme labai daug seminarų, važiavome į kaimus, kur žmonių susirinkdavo net iki šimto, nes visiems rūpėjo, kas yra ta europinė parama ir kaip ja pasinaudoti. Taigi konsultantai, padedami rajonų žemės ūkio skyrių specialistų, siuntė žemdirbiams gerąją žinią. Važiavome į kaimus, aiškinome žmonėms, kokią jie naudą turėtų, jeigu Lietuva įstotų į Europos Sąjungos šeimą. Kiekvienas buvo paragintas, pakonsultuotas, viskas buvo išaiškinta. Sulaukdavome ir skeptiškai nusiteikusių žmonių kritikos. Tačiau tas darbas buvo labai įdomus, juk galėjome tiesiogiai jausti ir matyti žmonių nuotaikas, kai aiškinome jiems, kokios naudos jie turės, Lietuvai tapus ES nare. Pasitaikydavo vienas kitas, galvojantis kitaip, vis dėlto didžioji dalis ūkininkų tikrai nenusivylė, nes supranta, kad be Europos paramos nebūtų pajėgę modernizuoti ūkių.

Konsultavimo tarnyba gali didžiuotis, kad sugebėjo visais tarpsniais prisitaikyti prie naujovių ir žengti koja kojon su jomis. Dabar visų mūsų susižavėjimą kelia naujasis žemdirbių mokymo centras „Agroakademija", kuriame sudarytos puikios sąlygos mokytis, rengti seminarus, ilsėtis. Gera žinoti, kad pinigai investuojami prasmingai.

Per beveik du dešimtmečius ūkiuose atlikome daugybę įvairiausių bandymų. Vieną pirmųjų, kai sėjome žolynus, ūkininkas Petras Paplauskas atsimena iki šiol. Tuomet 30 ha suskirstėme po 5 ha ir sėjome įvairius žolių mišinus. Geros technikos tuomet nebuvo, o norėjosi, kad bandymas pavyktų idealiai. Mėnesį niekas nedygo, tik smėlį vėjas po lauką nešiojo... Daug išgyvenome tuomet, melsdami lietaus, kol sėklos neprarado daigumo. Galų gale palijo, žolė sudygo, viskas pasiteisino, to bandymo rezultatai naudingi iki šiol. Vieni pirmųjų mūsų organizuoti ilgalaikiai kursai „Pieno ūkio tvarkymas" vyko Veterinarijos akademijoje - reikėjo pamatyti, kiek žmonių juose dalyvavo. Taip pat ir ritinių presavimo technologijos demonstravimas, bandymas su cukrinių runkelių išspaudomis tuomet sulaukė didelio susidomėjimo. Juk nemaža dalis pradėjusių ūkininkauti neturėjo jokių žinių, ūkius kūrė įvairiausių specialybių atstovai.

Taigi Konsultavimo tarnyba pirmoji pradėjo demonstruoti naujas technologijas. Dabar jau vis dažniau atliekami moksliniai bandymai, per tuos metus labai išpruso ir mūsų ūkininkai, kai ko jau galime ir iš jų pasimokyti, nes jie jau aplankė visą Europą, ir ne tik. Bet buvo metas, kai mes važiavome į Europą semtis gerosios praktikos pavyzdžių ir apie juos pasakojome ūkininkams. Todėl ir vėl reikia padėkoti Konsultavimo tarnybai, kad ji visada žengė priekyje, lavino ir švietė mus. Mūsų darbas nėra lengvas, nes turime beveik atmintinai mokėti daugybę taisyklių, nurodymų, teisės aktų, jau nekalbant apie gilias profesines augalininkystės, gyvulininkystės, buhalterinės apskaitos ar ekonomikos žinias. Kartais gailiuosi, kad nerašiau darbo dienoraščio.

O laikas bėga taip greitai! Regis tik įkūrėme Kauno rajono biurą, o netrukus šventėme tarnybos veiklos dešimtmetį. Dabar jau ir dvidešimtmetis atėjo. Iš tiesų pokyčiai per tą laiką įvyko milžiniški ir pačios Konsultavimo tarnybos, ir ūkininkų, ir visos Lietuvos gyvenime. Visus tuos metus nesikeitė tik žmogiškosios vertybės, kurios yra amžinos.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2013/03