Pieno ūkio savininkas Jonas Lapinskas ūkininkauti pradėjo turėdamas kelias karves. Prieš trylika metų nutaręs, kad reikia plėstis, jis pirmiausia pasibeldė į Konsultavimo tarnybos Kauno rajono biuro duris. Užsimezgusi partnerystė netrukus virto tvirtu abipusiu ryšiu, pagrįstu pasitikėjimu.

Jonui ir jo žmonai Marytei konsultantai - pirmieji patarėjai ūkyje. LŽŪKT Kauno rajono biure šis ūkininkas naudojasi gyvulininkystės, augalininkystės ir buhalterinės apskaitos specialistų, ekonomistų paslaugomis. „Mes draugaujame - taip galiu apibūdinti mūsų santykius. Nė karto nenusivyliau konsultantų patarimais, jie tikri savo srities profesionalai. Jie man daug padėjo plečiant ūkį, padeda ir dabar juo rūpintis. Mūsų bendradarbiavimas davė daug naudos. Konsultantais visiškai pasitikiu, todėl ir bendraujame tiek metų", - sako ūkininkas.

Konsultantai padėjo gauti ES paramą

Kauno r. biuro konsultantai rengė visus J. Lapinsko ūkio projektus ES paramai gauti. Didžiausi įgyvendinti projektai - „Pieno ūkio modernizavimas" (BPD projektas), pagal kurį įsigyta žemės dirbimo ir pašarų ruošimo technikos, taip pat „Nitratų direktyvos reikalavimų ir naujų privalomų Bendrijos standartų įgyvendinimas" pagal 2007-2013 m. KPP priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas". Už šio projekto lėšas J. Lapinskas įsirengė mėšlo kaupyklą ir įsigijo srutovežį. Parama naudojosi ir naujam tvartui statyti. Moderni karvidė užtikrina geras sąlygas gyvuliams, pašarus galima įvežti su technika.

Jonas gerai prisimena, kaip konsultantų padedamas privertė statybininkus užbaigti vėluojančias tvarto statybas. Jį statė statybininkų brigada iš Marijampolės. Buvo sutarta, kad iki lauko sezono pabaigos karvidė bus baigta. Tačiau statybininkai delsė, darbai vėlavo. Atėjo lapkritis, o karvės vis dar ganėsi lauke - tvartas buvo dar nebaigtas statyti. Tuomet į kovą su įsipareigojimų nevykdžiusiais statybinkais stojo ir Kauno r. biuro konsultantai, privertę juos skubiai baigti darbus. „Bendromis jėgomis užspaudėme statybininkus, nes neįsivaizduoju, kuo viskas būtų pasibaigę", - pasakoja J. Lapinskas.

Pradėjęs ūkininkauti žinių jis sėmėsi Konsultavimo tarnybos rengiamuose seminaruose, kursuose. Dar ir dabar juose apsilanko, tik gal kiek rečiau, nes laiko nuolat stinga - tokį pieno ūkį ant savo pečių išlaikyti nėra lengva.

Dabar J. Lapinskas ir pats padeda konsultantams, leisdamas jiems savo ūkyje rengti bandymus, lauko dienas. „Puiki Kauno rajono biuro vadovė, ir komanda jos gera. Visi sėdime vienoje valtyje, sutartinai irkluojame, tad galiu tik pasidžiaugti tokiu bendradarbiavimu", - tarpusavio supratimu nuoširdžiai džiaugiasi ūkininkas.

Planuose - melžimo robotas

Lapinskų ūkis - didelis, jie laiko 570 gyvulių, iš jų 250 - melžiamos karvės, Lietuvos juodmargės. Telyčias jie augina pakaitai, o veršelius parduoda. „Bandos daugiau nedidinsiu, net galvoju sumažinti galvijų skaičių iki 200 melžiamų karvių. Jau darome gyvulių atranką, pasiliekame pačius geriausius. Dabar prioritetą teiksiu bandos kokybei ir produktyvumui", - planų užuolaidėlę praskleidžia J. Lapinskas. Iki šiol primilžis iš karvės per metus būdavo vidutiniškai 5-6 tūkst. kg pieno. Karvės melžiamos eglutės tipo aikštelėje. Naujajame tvarte laikomos melžiamos karvės, kitame, rekonstruotame, - prieauglis. Karvių produktyvumo kontrolę vykdo pats ūkininkas.

Pašarai užauginami ir ruošiami ūkyje. Lapinskai dirba 700 ha žemės, maždaug pusę užima ganyklos. Tačiau nuomojamos žemės plotai po truputį mažėja - Jonui skaudu, kai žemės nuomininkai jo išpuoselėtą žemę už didesnę sumą pernuomoja augalininkystės ūkių savininkams, siūlantiems didesnę kainą. „Ganyklų žemė būna labai gera, aprūpinta azotu, pailsėjusi. Visi tokios nori", - nelinksmai konstatuoja pieno ūkio savininkas.

Ūkio darbams jis samdo šešis darbuotojus. Didžiausios problemos kyla dėl melžėjos - niekaip neranda patikimos darbininkės, nors ir atlyginimą gerą siūlo. Ieško ir per darbo biržą, bet ūkyje norinčių dirbti neatsiranda. „Matyt, geriau pašalpą iš valstybės gauti", - svarsto Jonas.

Šiemet jis turėtų baigti mokėti kreditus bankui, tai gal atsiriš rankos naujoms investicijoms. Ūkininko mintyse - melžimo robotas. „Vien dėl to, kad trūksta melžėjų, roboto reikėtų", - paaiškina jis. Dabar Jonas su šypsena prisimena ES paramos baimę. Iš pat pradžių jis nesiryžo naudotis SAPARD parama, bet kai atsirado galimybė gauti paramą pagal 2004-2006 m. BPD programą, Jonas pagaliau išdrįso. Nors ir tuomet, nusipirkęs technikos beveik už milijoną, labai nerimavo, ar pajėgs išsimokėti. Juk jis atsakingas ne tik už save - šeimoje auga šeši vaikai. „Vis dėlto be paramos šiuolaikinio ūkio nebūčiau sukūręs", - neabejoja J. Lapinskas.

Ūkį kurti jie su žmona pradėjo nuo kelių karvių. Nutarę ūkininkauti rimčiau, 2000 m. pradėjo ūkį plėsti. Užsiaugino dešimt karvių patys, tada pradėjo pirkti iš žmonių, bet pirko ne pačias geriausias, o kokias įstengdavo nusipirkti. „Šerti karves reikėjo, o pieno nebuvo. Tokia buvo mūsų pradžia", - pasakoja ūkininkas.

Didžiulė Lapinskų laimė - puiki šeima, kurioje yra penkios dukros ir sūnus. Būtent Nerijus pasirinko studijas Aleksandro Stulginskio universitete, tad netrukus galės tapti profesionaliu pagalbininku ūkyje. „Pratinu jį prie ūkio, bet jis dar spardosi", - šypsosi Jonas. Kol kas visi vaikai, net devynmetė jaunėlė Viktorija, padeda tėvams. Savaitgaliais dukroms tenka melžti karves, tačiau jos dėl to nepriekaištauja. Juk viskas - jų pačių labui.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2013/03