03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2013/03
Optimalių sprendimų paieškos Dzūkijos miškuose
  • G. Kemežienė
  • Mano ūkis

Kaip kiekvienas rūpestingas žemdirbys nepalieka savo pasėlių be priežiūros, taip ir sumanus miško savininkas puoselėja, prižiūri ir tvarko savo mišką. Beveik du dešimtmečius nuosavame miške besitvarkantis Gintaras Stankaitis iš patirties žino, kad apleisti miško negalima, o iškirtus - nevalia jo pamiršti, palikti likimo valiai.

Nemažai metų girininkijoje dirbęs Gintaras vienas pirmųjų Varėnos rajone 1995 m. įsigijo kelis hektarus miško. Nors nepaveldėjo ir neatgavo nė hektaro miško, šiandien jis miškingame Dzūkijos krašte šeimininkauja pusantro tūkstančio hektarų plote. Daugiausia G. Stankaičio miškų driekiasi Varėnos rajone, nedideli ploteliai nuosavo miško ošia Lazdijų, Alytaus ir Kaišiadorių rajonuose.

„Kituose rajonuose sąmoningai miško nepirkau, mat tada būtų reikėję filialus steigti, kad galima būtų miškus prižiūrėti", - miško priežiūros būtinybę pabrėžia Gintaras. Jo žodžiais, savininkas turi lankyti savo mišką, žinoti, kur kokie medžiai auga, kokius darbus viename ar kitame masyve reikia atlikti. „Apmaudu, kad kai kuriems savininkams rūpi tik mišką paimti, išpjauti, negalvojant apie jo atsodinimą, puoselėjimą. Kai kurie jų į mišką nė kojos neįkelia, kabinetuose prasėdi medienos kubus skaičiuodami", - vien tik vartotojiškas požiūris gąsdina miškininką.

Svarbu noras ir suvokimas, kaip miške tvarkytis

Savo miškų priežiūros Gintaras niekam nepatiki, pats juos apžiūri, biržes kirtimui atsimatuoja ir atsodinimo projektus rengia. „Daug ramiau, kai viską pats darai, kai žinau, kur koks miškas auga, kur kokius darbus atlikti reikia", - sako varėniškis, sutikdamas, kad norint racionaliai miške tvarkytis būtina ne tik laikytis tam tikrų taisyklių, bet ir turėti miškininkystės žinių. Netgi savaiminiam atžėlimui paliktuose plotuose (o tai ypač mūsų šalyje populiarus miškininkavimo būdas) reikia žinoti, ką kada daryti, kad augtų norimų rūšių medžiai. „Miškininkystė - tai visų pirma supratimas, kaip padaryti, kad išsaugotum vertingas rūšis, neleisdamas krūmynams želti", - sako Gintaras ir priduria, kad tiek atsodintą, tiek savaime atžėlusį mišką prižiūrėti būtina.

Kad galėtų gražus miškas augti, visų pirma retkarčiais reikia jame iškirsti įvairius krūmus ar menkaverčius medžius. „Nors vis dar vyrauja klaidingas požiūris, kad miškas pats auga, kad jo prižiūrėti, į jį investuoti nereikia, tačiau nuolat į mišką eidamas, pliusą didesnį gausi. Prižiūrėtame miško hektare išaugs daug daugiau medienos, tad ir investuotas litas dviem litais grįš", - ūkiškai miškininkystę vertina miško šeimininkas.

Nors atsodinti mišką leidžiama per trejus metus, Gintaras iš patirties žino, kad iškirtus geriausia atkurti mišką jau kitų metų pavasarį ar rudenį, tada ir išlaidos gerokai mažesnės būna. Dažniausiai iš Valkininkų urėdijos įsigytais sodinukais kasmet miškininkas atsodina apie 30-40 ha naujo miško. Ir ne tik savame miške. Kadangi smulkesniems miško savininkams teikia kirtimo paslaugas, tai iškirstus plotus visada ir atsodinti pasisiūlo. „Darbą atliekame iki galo - jei iškertame, tai ir atsodiname", - tokiu principu vadovaujasi privataus miško savininkas.

Miškams atsodinti Gintaras kasmet samdo po 40 žmonių, kurių pagrindą sudaro Marcinkonių kaimo gyventojai. Jis džiaugiasi, kad tiek su nuolatiniais darbuotojais, kurių šiuo metu lentpjūvėje ir miške dirba 22, tiek su papildomai samdomais žmonėmis problemų nėra, net skelbimų nereikia: miškui sodinti patys marcinkoniškiai siūlosi, o nuolatiniai darbuotojai jau nemažai metų nesikeičia.

Medieną perdirba nuosavoje lentpjūvėje

Per metus G. Stankaitis iš savo miškų prikerta po 22-25 tūkst. m3 apvaliosios medienos. Tais metais, kai buvo daug vėjavartų, iš miško išvežta apie 30 tūkst. m3 medienos. Privačiame miške iškirstus medžius Gintaras perdirba nuosavoje lentpjūvėje, mat yra įkūręs individualiąją įmonę „Litpinus".

Lentpjūvė įrengta nuomojamose seniūnijos dirbtuvėse Marcinkonyse. Čia miško medžiai virsta kuolais, statybine mediena (rąstais, lentomis ir pan.) ar malkomis. Medienos produkcija džiovinama, impregnuojama. Kone didžiausią paklausą turi kuoliukai įvairiems medeliams, sodinukams tvirtinti, tvoroms tverti. Pasak Gintaro, nemažai šios produkcijos perka urėdijos jaunuolynams nuo žvėrių apsaugoti, daug jų eksportuojama į Ispaniją, Italiją, Daniją, Norvegiją, Švediją. Eksporto apimtys ypač didelės buvo prieš kelerius metus, dabar jaučiamas šioks toks nuosmukis. G. Stankaičio įmonės metinė apyvarta siekia 6 mln. litų.

Nors lentpjūvėje ir miške susidaro nemažai medienos atliekų, tačiau Gintaras tikina, kad gaminti biokuro negalvojantis, nes tam reikia nemažų papildomų investicijų. Pjuvenas, medienos atliekas jis naudoja patalpoms šildyti, o miško šakos, išvežtos į pamiškę, tampa itin paklausia preke. Jo pastebėjimu, nemažai įmonių yra įsigijusios šakoms smulkinti ir biokurui gaminti skirtą įrangą, tad šakos graibste graibstomos, kiekviena įmonė už šakas kelia kainą, kad tik jai jas atiduotum, nes nenori, kad mašinos be darbo stovėtų. „Kai paklausesnė prekė yra šakos nei gatavas produktas - skiedros, tai pačiam gaminti biokurą net mintis nekyla", - šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę verslininkas.

Įveisė sparčiai augančių maumedžių giraitę

Prieš 12 metų Gintaras pasiryžo eksperimentui - 4 ha plote įveisė trijų rūšių maumedžių hibridų giraitę. „Europinio, japoninio ir lenkinio maumedžių hibrido išskirtinumas - greitas augimas, mat užauga apie 2 m per metus. Metinis jų prieaugis siekia 12 kubinių metrų. Šie medžiai užauga per 30 metų ir subrandina apie 400 m3/ha medienos, kai tuo tarpu iš šimtamečio pušyno gaunama tik 300 m3/ha", - komercinius hibridinių maumedžių privalumus dėsto Gintaras, pabrėždamas, kad jų mediena prilygsta pušies ar eglės ir yra tinkama statybinėms medžiagoms gaminti.

Mokėdamas gana brangiai, po 1,2 Lt/vnt., hibridinio maumedžio sodinukus Gintaras įsigijo iš Dubravos medelyno, čia buvo įveista ir eksperimentinė šių medžių plantacija. Deja, šiuo metu įsigyti šių maumedžių sodinukų neįmanoma: išsigandus, kad susiviliojus jų sparčiu augimu jie masiškai neišplistų po Lietuvos miškus ir nepakeistų mūsų miškų bioįvairovės, ir plantacija, ir sodinukai buvo sunaikinti. „Manau, kad pasielgta labai neapdairiai. Kodėl gi jie negalėtų būti auginami komerciniais tikslais ne bendruose miškuose? Juk didelė sodinukų kaina ne kiekvienam miško savininkui įkandama, be to, ir taip vyrauja tendencija iškirstus miškus palikti savaiminiam atžėlimui, neinvestuojant į atsodinimą", - svarstymais pasidalina patyręs miškininkas.

Suomiškas traktorius - geriausias pasirinkimas

Gintaro teigimu, darbams miške atlikti ypač pasiteisino suomiški Valtra traktoriai. Pasak jo, tai viena geriausių ir pigiausių investicijų darbams kokybiškai miške atlikti. Jis skaičiuoja, kad medžius iš miško išvežti Valtra traktoriumi atsieina ne tik gerokai pigiau, bet ir patys darbai atliekami 1,5 karto našiau. Be to, juk traktorius miške ne tik medžiams išvežti naudojamas, juo ir žemė miškui sodinti ruošiama, ir sodinukai vežami, ir kiti darbai atliekami.

„Pirmiausia, dirbant miške našumo suteikia atbulinės eigos vairavimo sistema Twin Trac, montuojama tik suomiškuose traktoriuose. Kiek domėjausi, nė vienas kitas gamintojas, kurių traktoriais prekiaujama Lietuvoje, negali pasiūlyti tokios komplektacijos. Atbulinės eigos vairavimo sistema miške - didžiulis privalumas: kai reikia šiek tiek pavažiuoti, nereikia sukinėtis, tad tam laiko mažiau sugaištama, galima jį skirti medžiams į priekabą krauti", - suomiškos technikos privalumus pabrėžia miškininkas. Jo miškuose 124 AG Valtra N 121 traktorius dirba jau dvejus metus. Darbui miške užsakytos ir specialios miškinės padangos bei ratlankiai.

„Svarbiausia tai, kad susikomplektuoti Valtra traktorių su manipuliatoriumi medžiams krauti ir jiems vežti pritaikyta priekaba atsieina triskart pigiau nei įsigyti specialią miško techniką, kainuojančią beveik milijoną litų ir kuriai pervežti iš vieno masyvo į kitą reikalingas dar ir papildomas automobilis", - Gintaras skaičiuoja, kad už milijoną litų verčiau apsimoka tris komplektus su Valtra traktoriais įsigyti, mat vienas komplektas kainuoja apie 300-350 tūkst. litų, ir taip miške atlikti triskart daugiau darbų.

Ekonomiškumą dirbant Valtra traktoriumi užtikrina ir jame montuojamas Sisu Power variklis. Gintaro pastebėjimu, dirbant normaliomis sąlygomis, kubiniam metrui medžių ištraukti vidutiniu atstumu sunaudojama 700-800 g dyzelino, o kitų gamintojų traktorių degalų sąnaudos viršija 1 l/m3. Jo žodžiais, dirbant miške aštuonias valandas per dieną Valtra traktorius daugiausia sunaudoja 50 l degalų.

G. Stankaičio miškuose Valtra traktoriumi dirbantis traktorininkas Vytas Volungevičius pabrėžia ir geresnes darbo sąlygas. „Lyginant su man anksčiau tekusiais dirbti traktoriais, Valtra išsiskiria erdvesne kabina, didesniu komfortu, mažesniu triukšmu ir vibracija, paprastesniu valdymu", - pastebėjimais dalijasi ketverių metų traktorininko patirtį turintis V. Volungevičius, jau trejus metus dirbantis miške.

Miško savininkas Gintaras neslepia, kad įsigijus naująjį traktorių, teko pakeisti požiūrį ir reikalavimus, keliamus traktorininkui. „Kai pradėjome dirbti su užsienietiška technika, aiškiai pasimatė, kad ir traktorininkas turi būti kitoks. Pirmiausia jis turi traktorių tausoti, jį prižiūrėti, elgtis su juo atsakingai, kultūringai. Vyto darbu esu patenkintas vien todėl, kad jis neskuba ir miške nesidrasko", - sako Gintaras, atskleisdamas, kad teko kelis darbuotojus atleisti, kol rado tinkamą. Jo įsitikinimu, dirbti atsakingiau ir atsargiau, techniką tausojant, skatina ir tai, kad moka jis už darbo valandas, o ne už atliktą darbą.

Suomiškais traktoriais Lietuvoje daugiau kaip dvidešimt metų prekiaujančio Romualdo Trainaičio, bendrovės „Rovaltra" direktoriaus, pastebėjimu, Valtra traktoriai, jau nemažai metų dirbantys ir keliose urėdijose, sulaukia vis daugiau Lietuvos privačių miškų savininkų dėmesio. Vien pernai iš beveik šimto mūsų šalyje parduotų suomiškų traktorių net 12 pasirinkti konkrečiai darbui miške. R. Trainaitis neabejoja, kad dirbti miškuose ši technika ypač tinkama. Mat Suomijoje, kur miškai sudaro didžiąją dalį šalies naudmenų, Valtra traktoriai užima pagrindinę rinkos dalį. „Traktoriai žemės ūkyje dirba sezoniškai, o miške - visus metus. Dirbant sudėtingomis sąlygomis ir žemomis apsukomis viena valanda miške atitinka 3 motovalandas žemės ūkyje", - sunkioms darbo sąlygoms pritaikytų suomiškų traktorių išskirtinumą akcentuoja bendrovės „Rovaltra" vadovas.

Ūkininkavimo patirties semiasi dukters ūkyje

Be miškininkystė, G. Stankaitis plėtoja ir žemės ūkį. Tiesa, ūkis registruotas jo dukters Eglės Stankaitytės vardu, tačiau Gintaras padeda dukrai ūkininkauti. Apie 200 ha šeimos ūkyje auginamos grūdinės kultūros - sėjamos avižos, rugiai, kviečiai.

Maždaug prieš penkerius metus įregistruotame ūkyje pirmiausia išbandytas ir suomiškas Valtra traktorius, įsigytas pasinaudojant jaunojo ūkininko įsikūrimui skirta parama. Pats dukters ūkyje Valtra N 101 traktoriumi dirbantis Gintaras sako įsitikinęs jo universalumu, mat retkarčiais jį „pasiskolina" ir darbams miške atlikti.

„Padarėme klaidą, kad pirmajame suomiškame traktoriuje ne visą atbulinio važiavimo sistemos komplektą užsisakėme: sėdynę sukinėjimuisi susimontavome, o štai specialaus vairo neėmėme. Išvažiavus į mišką, jo labai trūksta. Tada siūlė ir miškines padangas įsigyti, bet galvodami tik apie žemės ūkį, nesiryžome šiek tiek brangiau už jas mokėti. Teks dabar jas atskirai pirkti, nes planuojame šį traktorių pritaikyti darbui miške, mat ir dukra šiek tiek miško turi, o žemės ūkio darbams įsigyti kitą galingesnį T serijos suomišką traktorių", - artimiausius planus atskleidžia Gintaras, ieškantis optimalių sprendimų ne tik miško, bet ir žemės ūkio veikloje.

Gitana Kemežienė

Mano ūkis, 2013/03