Laikai, kai veterinarijos inspektorius ir ūkininkas būdavo priešininkai, jau praeityje. Dabar šie santykiai vis dažniau grindžiami partnerystės principu. Juk visiems kartu reikia rūpintis maisto kokybe, gyvūnų sveikata, užkrečiamųjų ligų profilaktika, nes nuo to priklauso visų gerovė. Pokalbis su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi dr. Jonu Miliumi - apie svarbiausias šių dienų aktualijas.

Ūkininkai kartais skundžiasi, kad gyvulių gerove rūpinamasi labiau nei žmonių. Ar tiesa, kad dalis reikalavimų gyvulių augintojams yra griežtesni nei kitose Europos šalyse?

Reikalavimai nėra griežtesni, tačiau senosiose ES šalyse gyvūnų priežiūros reikalavimai taikomi seniai ir visi prie jų įpratę. O kai mes norime įdiegti kokią nors naujovę pagal Europos standartus, iškart žiūrima skeptiškai. Galbūt daugiausia klausimų kilo dėl gardų perdarymo - mes pirmieji Europoje įvykdėme reikalavimus kiaulių ir vištų gardams. Kitos šalys vėluoja įdiegti juos, nes, reikia pripažinti, šiuo atveju neretai susiduria pinigai ir sąžinė. Tačiau vėluojantiems jau taikomos įvairios sankcijos. Ar malonu valgyti mėsą gyvulio, kuris buvo kankinamas? Arba vištos, kuri gyveno suspausta taip, kad nemokėjo vaikščioti? Turime sudaryti sąlygas gyvūnui laisvai judėti, kad jam nesigamintų pykčio hormonai, kad jis nepatirtų streso. Tiems ūkininkams, kurie nuo mažens augo kaime, gyvūno gerovė yra savaime suprantamas dalykas. Močiutė, kurios šaknys kaime, niekada neskriaudė gyvūno ir neskriaus. Sunkiau pradėjusiems ūkininkauti miestiečiams. Tai nėra taisyklė, bet kiek matome lauke paliktų gyvulių prasidėjus šalnoms. Arba karves, stovinčias saulėje svilinant 30 laipsnių karščiui. Stebiuosi, kad dingsta jautrumas, nors gyvuliai mus maitina.

Pagal Leader projektą ūkininkai nemokamai mokomi teisingai melžti, naudotis melžimo įranga, laikytis sanitarijos ir higienos reikalavimų. Bet į šiuos mokymus beveik niekas nevažiuoja, nors paskaitas skaito specialistai, praktikai. Firmų vadybininkai jiems neprilygsta  - įrangos pardavėjas nėra neutralus žmogus. Liūdna, bet dalis ūkininkų nenori mokytis. Esame konservatyvi tauta, dažnai priešinamės bet kokioms naujovėms. O šviestis, ypač sprendžiant mastito problemą, yra labai svarbu. Norėčiau pagirti žemės ūkio bendroves. Jos mažiausiai rėkia, bet daugiausia dirba. Jų ir rezultatai geri, ir produkcija kokybiška. Jie nuolat mokosi, kviečia specialistus paskaitų skaityti.

Gyvūną žmogus kadaise pats prisijaukino ir už jį dabar atsako, nes gyvūnas pats neapsigina. O apie nehumaniškus poelgius girdime nuolat, ir nemanau, kad mes gyvūnais pradėjome daugiau rūpintis. Lietuvai perėmus pirmininkavimą ES tarybai, lapkritį Briuselyje rengsime specialią konferenciją apie gyvūnų gerovę. Europai tai labai svarbu.

Ūkininkai skundžiasi dėl prievolės pildyti gausybę žurnalų. Ar tikrai jų reikia?

Pastaraisiais metais gerokai sumažinome reikalingų pildyti žurnalų skaičių. Tačiau yra dalykų, kurie tiesiog būtini. Turime žinoti, kokie gyvuliui sušerti vaistai, nes tai atsiliepia maisto kokybei. Su privačiai dirbančiais veterinarijos gydytojais kiekvieną ketvirtį aptariame problemas ir stengiamės sumažinti reikalavimus dokumentams, kad jie nesidubliuotų ir nebūtų rašomas popierius dėl popieriaus.

Kaip apibūdintumėte dabartinius VMVT ir ūkininkų santykius?

Santykiai su ūkininkais yra pakankamai geri, randame bendrą kalbą. Vienas Prienų rajono pieno ūkio savininkas sakė, kad mūsų tarnyba pati lanksčiausia, o inspektoriai pirmiausia yra patarėjai, verslo partneriai, kurie konsultuoja. Aš, atvirai sakant, visada esu ūkininkų pusėje, nes jie gyvena sunkiau nei perdirbėjai. Ūkininkai vis dar kelia problemas dėl, jų akimis, per didelių reikalavimų. Tačiau daugelio dokumentų tvarkymas jau yra gerokai supaprastintas. Per dvejus metus atsidarė 600 smulkių maisto perdirbimo įmonių, kuriose ūkininkas perdirba savo užaugintą produkciją. O anksčiau ir smulkiam cechui įsteigti reikalavimai būdavo kaip didelei įmonei, juos įvykdyti būdavo beveik neįmanoma. Skatindami šeimos kooperatinę veiklą, didinsime konkurenciją ir valgysime kokybiškesnį maistą. Šeimos ūkius, kooperatyvus, ant kurių laikosi visa maisto pramonė, vysto visos didžiosios Europos šalys, ypač Belgija.

Kitas klausimas dėl gyvūnų užkrečiamųjų ligų. Buvo kilęs triukšmas, kai uždraudėme išvežti veršelius į Turkiją, nustačius šioje šalyje pusantro tūkstančio snukio ir nagų ligos židinių. Jeigu parsivežtume tokią ligą į Lietuvą, būtume uždaryti mažiausiai penkeriems metams - nė į vieną šalį negalėtume išvežti nei pieno produktų, nei mėsos. Grėsmė buvo milžiniška, ir rizikuoti dėl 3 proc. išvežamų veršelių nebūtų pateisinama. Beje, triukšmą kėlė ne ūkininkai, bet tarpininkai, kuriems šalies interesai neįdomūs, jie patys neaugina ir negamina. Situacija dėl užkrečiamųjų ligų grėsmės ir šiuo metu yra sudėtinga.

Ar galima tvirtinti, kad Lietuva jau laisva nuo tokių ligų kaip bruceliozė, tuberkuliozė, leukozė?

Taip. Lietuva šį darbą pradėjo prieš 22 metus (kartais net gėda prisipažinti), bet per pastaruosius dvejus metus labai pasistūmėjome į priekį. Lietuva pernai pripažinta laisva nuo leukozės šalimi, o šiemet, tikiuosi, bus pripažinta ir laisva nuo bruceliozės ir tuberkuliozės. Tuomet turėsime visai kitas prekybos sąlygas.

Kokias matote didžiausias Lietuvos veterinarijos problemas?

Viena didžiausių - jaunų veterinarijos gydytojų nenoras dirbti rajonuose. 70 proc. šalies rajonų per 20 metų praktiškai nesulaukė nė vieno jauno specialisto. Daug rajonuose dirbančių veterinarų yra garbaus amžiaus, o jų pakeisti nėra kam. Pradėjau kalbėti su rajonų merais, kad įsteigtų stipendijas studentams, kurie vėliau grįžtų dirbti į tą rajoną, galbūt rastų galimybių aprūpinti juos gyvenamuoju būstu, transportu. Tik bėda, kad kelios bendrovės, mokėjusios tokias stipendijas, už tai dar turėjo mokesčius valstybei sumokėti. Todėl bandysime spręsti problemą vyriausybiniu lygiu, ieškome ir kitų būdų, kaip skatinti jaunimą grįžti į kaimą.

Turime problemų ir dėl mūsų tarnybos finansavimo, kuris prieš ketverius metus buvo sumažintas 40 proc. Taupome viskam. Ir jeigu ne septyni ES projektai, kuriuos esame laimėję konkuruodami su didžiosiomis ES valstybėmis, išgyventi būtų neįmanoma. Jie mums leidžia įsigyti būtinų priemonių, papildomai uždirbti gali ir specialistai, vykdantys tuos projektus. Vykdome maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės, pasienio kontrolės, laboratorinių tyrimų, studentų mokymų, augalinės kilmės produktų kontrolės projektus Balkanų šalyse, Kosove, Moldovoje, Baltarusijoje, Afganistane. Tai didelis mūsų patirties ir darbo įvertinimas.

Kokios patirties įgijote per kiaulių maro protrūkį Jonavos rajone?

Kiaulių augintojai buvo per daug atsipalaidavę ir pamiršę visas grėsmes. Apie 90 proc. visų fermų neatitiko biosaugos reikalavimų. Taigi mums dėl kiaulių maro dar viskas palyginti gerai baigėsi, o Europa rodė mus kaip pavyzdį, kaip reikia suvaldyti tokios ligos protrūkį. Manau, mūsų tarnybos nuopelnas, kad virusas nepateko į aplinką ir juo neužsikrėtė šernai. Dirbome dieną naktį, teko sunaikinti per 40 tūkst. kiaulių.

Pavyzdys, kaip reikia saugotis nuo užkrečiamųjų ligų, yra danų kiaulių fermos. Į fermos teritoriją neįvažiuoja net pieną atvežantis transportas - yra atvestos žarnos, kurios prijungiamos prie mašinos ir pienas jomis perpumpuojamas į fermą. Jeigu aš norėčiau patekti į vidų, kaip inspektorius būčiau įleistas, bet privalėčiau nusiprausti duše, persirengti, atsakyti į daugybę klausimų, kokiomis ligomis esu persirgęs ir kokiose šalyse neseniai lankiausi. Tik tada, jei nekiltų grėsmės, kad galiu paskleisti virusą, būčiau įleistas į vidų. O Lietuvoje visa tai buvo pamiršta, nebuvo jokių apsaugos priemonių, fermoje kas norėjo, tas lankėsi. Užkrečiamųjų ligų grėsmė išlieka visada, todėl fermose būtinos visos įmanomos apsaugos priemonės. Užkrečiama liga vienoje fermoje būtų ne vieno ūkininko ar bendrovės problema, o visos Lietuvos ekonomikos - būtų uždraustas bet koks mėsos ir pieno produktų eksportas į visas šalis. Todėl mūsų keliami reikalavimai ar draudimas vežti gyvulius į kai kurias šalis nėra per griežti. Tai nėra Miliaus, o valstybės ekonomikos reikalas.

Rusijoje toliau siaučia afrikinis ir klasikinis kiaulių marai. Kodėl ši milžiniška šalis niekaip nepajėgia pažaboti pražūtingos ligos?

Bėda ta, kad Rusijoje nėra centralizuotos veterinarinės tarnybos. Kiekvieno regiono tarnyba pavaldi gubernatoriui. Daug diskutuojame su rusais šia tema. Siūliausi jiems, kaip Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ekspertas, padėti suvaldyti ligos plitimą. Mano nuomonę išklausė ir Rusijos žemės ūkio ministras, bet situacija kol kas nesikeičia, nors klausimas jau pasiekė Dūmą. O kiaulių maras tapo ne tik jų problema, bet ir mūsų, nes virusą gali išplatinti šernai, kuriems nėra jokių sienų.

Labai sudėtinga padėtis ir Latvijoje, kur, įtariama, tūkstančiai šernų yra užsikrėtę klasikiniu maru, nustatyti keli atvejai, kai užsikrėtė kiaulės, laikomos mažuose ūkiuose. Žiemą kasdien skambinu į Zarasus ir klausiu, ar užšalo Dauguvos upė, nes per ją užsikrėtę šernai gali pereiti į Lietuvą - nuo to miško iki Lietuvos tik 4 km. O į Latviją šernai greičiausiai atėjo iš Baltarusijos, visai netoli ir Rusijos teritorija. Tai yra tiksinti bomba, ir mes nieko padaryti negalime, visų šernų juk neišgaudysime. Kaip neišgaudysime ir mašalų, platinančių mėlynojo liežuvio virusą.

Lietuvos geografinė padėtis šiuo atžvilgiu yra nepalanki, tad mūsų laukia neramus laikotarpis.  Atrodo, kuo daugiau dirbame, tuo daugiau problemų.

Įdomu, kaip, jūsų akimis, pasikeitė reikalavimai ir gyvulių augintojams, ir veterinarijos gydytojams nuo tada, kai pats dirbote veterinaru?

Nesikeičia tik klasikiniai dalykai - reikia turėti širdies šilumos. Dabar geresni įrengimai, kokybiškesni vaistai, geresnė ligų diagnostikos aparatūra. Bet didžiausius pokyčius sukėlė naujos ligos. Kai aš mokiausi, mėlynojo liežuvio liga buvo tik Afrikoje, o Šmalenbergo virusas, paukščių ir kiaulių gripo virusai buvo tik vadovėliuose. Stebėjausi, kad tokias paskaitas turime lankyti, nes šios ligos, atrodė, Lietuvai negresia.

Rudenį, Lietuvai pirmininkaujant ES tarybai, jau bus kalbama, ar galima naudoti maistui klonuotų gyvūnų mėsą, maistą, pagamintą naudojant nanotechnologijas. Aš šiuo atveju esu konservatyvus - man labiausia patinka iš ūkininkų pirktas maistas.

Kokioje stadijoje šiuo metu yra derybos su JAV, Kinija dėl mėsos produktų eksporto į šias šalis?

Derybos su JAV labai pasistūmėjo į priekį pernai atvykus ekspertams, kurių laukėme 20 metų. Turiu vilties, kad JAV rinka atsivers jau šiemet. Su Kinija pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, kurios kitos šalys laukia 5 metus. Tai labai didelis darbas - ši sutartis leidžia atvykti kinų ekspertams, tikiuosi jų sulaukti dar šiais metais. Po to jau reikės laukti jų išvadų. Beje, jau pernai suderinome veterinarijos sertifikatą žuvininkystės produktams, atvėrusį kelius į Kinijos rinką mūsų šalies žuvies perdirbimo įmonėms.

Įdomu, kaip veikia Europos skubių pranešimų sistema RASFF?

Tai labai efektinga sistema, kuria šalys žaibiškai keičiasi informacija apie užkrečiamas ligas, apie rinkoje pasirodžiusį nesaugų maistą, pašarus. Ji įdiegta mūsų tarnybos specialaus skyriaus kompiuteriuose. Informacija priimama ištisą parą, darbuotojai ją nuolat analizuoja. Tik iš Lenkijos kartais gauname pavėluotą informaciją. Šioje šalyje yra dvi įstaigos, kontroliuojančios maistą, o kai viena tarnyba neatsako už viską nuo lauko iki stalo, tai ir kyla problemų.

2012-aisiais esate išrinktas metų tarnautoju. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Visi stebėjosi, kad metų tarnautoju išrinktas inspekcinės tarnybos atstovas. Todėl tai paglostė savimeilę ne tiek man, kiek visam kolektyvui - tai jų darbo įvertinimas. Vadinasi, mumis pasitiki ir vartotojai, ir verslininkai. Tarnybos darbuotojai dirba už nedidelį atlygį, neretai ir savaitgaliais, po darbo valandų, todėl mums skaudu, kai dar esame pavadinami biurokratais. O juk nuo mūsų darbo labai priklauso valstybės ekonomika. Vis dėlto požiūris į mūsų tarnybą keičiasi, ūkininkams jau esame labiau partneriai ir patarėjai nei prievaizdai.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2013/03