Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą, teikiantį naudą aplinkai ir vartotojui. Tačiau žemdirbiai teigia, kad kuo toliau, tuo jiems sunkiau ekologiškai ūkininkauti. Kaip pagerinti sąlygas Lietuvoje 'ekologine gamyba užsiimantiems ūkininkams.

Griežtėjantys reikalavimai, naujų reikalavimų taikymas riboja ar net stabdo ūkių plėtrą, iškreipia rinkoje susiklosčiusius santykius. Ekologiniu ūkininkavimu užsiimantiems ūkininkams nuolat tenka ieškoti sprendimų, kaip įvykdyti tuos reikalavimus. Apklausų rezultatai rodo, kad yra dar viena, nemažiau svarbi problema Lietuvoje - tai maža, palyginti su kitomis ES šalimis, parama, sukurianti nevienodas konkurencines galimybes tiek vidaus, tiek užsienio rinkose.

ES šalyse ekologinė žemdirbystė remiama pagal nacionalinių Kaimo plėtros programų priemones, išmokos skiriamos daugiausia iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšų. Vienos rūšies išmokomis padedama pereiti prie ekologinio ūkininkavimo veiklos, kitos - išlaikyti ekologinį ūkininkavimo būdą.

Palyginus pereinamojo į ekologinę gamybą laikotarpio išmokas ES šalyse, galima pastebėti, kad didžiausios išmokos už javus buvo Belgijoje, Švedijoje ir Italijoje; už daugiametes žoles - Belgijoje, kai kuriuose Italijos regionuose ir Graikijoje; už daržoves ir vaistažoles - Belgijoje, Prancūzijoje ir Suomijoje; už uogynus ir sodus- Vokietijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje; už šiltnaminę produkciją - Vokietijoje (parama už šiltnamių augalus Vokietijoje skiriama tik vienoje iš 16 žemių) ir Austrijoje; už vynuogynus - Vokietijoje, Graikijoje ir Italijoje; už alyvmedžius - Graikijoje ir Italijoje.

Vienose ES šalyse ekologinės išmokos už atskirus augalus 2007-2011 metais buvo vienodo dydžio (pvz., Danijoje), o kitose (pvz., Austrijoje) smarkiai skyrėsi. Didžiausios ekologinės išmokos buvo mokamos Italijoje už daugiametes žoles ir alyvmedžius, Graikijoje už javus ir vynuogynus, Valonijoje (Belgija) - už daržoves, II de Franse (Prancūzija) - už uogynus ir sodus, Austrijoje - už šiltnaminę produkciją. Svarbu pažymėti, kad Ispanijoje ir Estijoje dar skiriama ir papildoma parama už ekologiškai auginamus gyvūnus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Bavarijos ir Badeno-Viurtembergo žemėse (Vokietija), Prancūzijoje, Bolcano regione (Italija) ir Lietuvoje yra nustatyta maksimali išmoka ūkiui, o kai kuriuose Ispanijos regionuose, Vengrijoje, Škotijoje ir Velse taikomos ploto, naudojamo ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai, „lubos"; minimalaus ploto reikalavimas taikomas beveik visose ES šalyse; išmokos diferencijuojamos pagal ūkio dydį, regionus ir kt. požymius septyniose šalyse: Austrijoje, Belgijos, Ispanijos ir Italijos regionuose, Airijoje, Lenkijoje ir Portugalijoje.

Maksimali išmoka, minimalus plotas ir išmokų diferencijavimas ES šalyse

¹Išmokos diferencijuojamos tik Valonijos regione

2Atskiruose regionuose taikomi skirtingi reikalavimai.

3Nustatyta minimali metinė išmoka ūkiui (300 EUR), maksimali išmoka atskiruose regionuose skiriasi

Šaltinis - Schwarz, G., Nieberg, H., Sanders, J. Organic Farming Support Payments in the EU

Tiek perėjimo prie ekologinio ūkininkavimo veiklos, tiek ekologinės išmokos žymiai prisidėjo prie ekologinio ūkininkavimo plėtros, nes „Eurostat" duomenimis, ekologiškų

produktų gamybai naudojamo ploto dalis nuo visų žemės ūkio naudmenų 2004-2010 metais padidėjo beveik visose ES šalyse.

Ekologiškų produktų gamybai naudojamas plotas labiausiai išaugo naujosiose ES šalyse narėse: Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje. Tuo tarpu Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Graikijoje, Estijoje ir Čekijoje ekologiškų produktų gamybai naudojamas plotas buvo palyginti didelis jau 2004 m. Nevienodus ekologinio ūkininkavimo plėtros tempus skirtingose ES šalyse lėmė politinės-teisinės aplinkos veiksniai ir skirtingi išmokų modeliai.

Reikalavimai ekologiniams ūkiams

Nors reikalavimai ekologiniams ūkiams iš esmės visose ES šalyse yra panašūs, nes  nustatyti pagal visoms šalims bendrą Reglamentą, visgi galima aptikti nemažai skirtumų. Reikalavimas dėl maksimalaus gyvūnų tankumo yra nustatytas Komisijos reglamente (EB) Nr. 889/2008 ir septyniose šalyse (Austrijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje), papildomi reikalavimai nėra taikomi. Kitose šalyse (Čekijoje, kai kuriuose Vokietijos ir Ispanijos regionuose, Liuksemburge, Švedijoje ir Slovakijoje) šis reikalavimas yra sugriežtintas - nustatytas mažesnis maksimalus gyvūnų tankumas. Mažiausia viršutinė riba, sudaranti 0,5 sąlyginio gyvūno (SG) ploto vienete (ha) nustatyta Estremadūroje ir Kanarų salose (Ispanija). Minimalaus gyvūnų tankumo reikalavimas taikomas daugelyje ES šalių. Jis svyruoja nuo 0,2 SG / ha Estijoje ir kai kuriuose Italijos regionuose iki 1 SG / ha Italijos Veneto regione.

Gyvūnų tankumo reikalavimai ES šalyse

¹Minimalaus gyvūnų tankumo reikalavimas taikomas tik Valonijoje

²Atskiruose regionuose taikomi skirtingi reikalavimai

Šaltinis: Schwarz, G., Nieberg, H., Sanders, J. Organic Farming Support Payments in the EU

Vadinasi, kai kurių šalių ūkininkai gali gauti skirtingas išmokas, priklausomai nuo to, ar jie visame ūkyje užsiima ekologine gamyba, ar tik jo dalyje. Lietuvoje, kaip ir Austrijoje, Belgijoje ar Bulgarijoje, ekologinę veiklą leidžiama plėtoti nebūtinai visame ūkyje;  ne visi augalai yra tinkami paramai gauti - daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, parama skiriama tik už tam tikrų augalų auginimą (pvz., tik nedaugelyje šalių išmokos yra skiriamos už šiltnaminę produkciją); dauguma ES šalių taiko specifinius papildomus reikalavimus, viršijančius ES reglamentų (EB) Nr. 834/2007 ir (EB) Nr. 889/2008 reikalavimus. Dažniausiai pasitaikantys papildomi reikalavimai yra susiję su duomenų apie ūkio veiklą tvarkymu ir kaupimu, produkcijos pardavimu, šienavimo terminais ir kt. Papildomų reikalavimų skaičius svyruoja nuo vieno (Bulgarijoje, kai kuriuose Vokietijos regionuose ir Graikijoje) iki keleto (kai kuriuose Ispanijos regionuose).

Reikalavimai ekologiniams ūkiams ES šalyse

¹Atskiruose regionuose taikomi skirtingi apribojimai, pvz., Flandrijoje nėra remiamas grybų auginimas

(+) - netiesioginiai apribojimai ir reikalavimai

Šaltinis - Schwarz, G., Nieberg, H., Sanders, J. Organic Farming Support Payments in the EU

Pagal taikomus reikalavimus ekologiniams ūkiams Lietuva iš kitų ES šalių išsiskiria tuo, kad turi papildomą reikalavimą, susijusį su produkcijos pardavimo kiekiu (vertine išraiška) per metus. Viena vertus, šis reikalavimas turi teigiamą poveikį, nes skatina gamintojus gauti pajamų ne tik iš išmokų, bet ir realizuojant produkciją. Ūkių apskaitos duomenų tinklo (ŪADT) tyrimo duomenys rodo, kad ekologinės gamybos ūkių išlaidos viršija produkcijos vertę, todėl gamintojui geriau yra gauti tik išmokas, o ne patirti nuostolių dėl žemės ūkio produktų gamybos. Ši problema yra aktuali ir kitose ES šalyse, kuriose ekologiškų produktų kaina, palyginti su tradicinio ūkininkavimo būdu pagamintų produktų kaina, mažai skiriasi. Siekiant išvengti spekuliacijų dėl nustatyto reikalavimo, siūloma daugiau dėmesio skirti ekologinių produktų tiekimo grandinės daliai, susijusiai su produktų pristatymu galutiniam vartotojui. Todėl turėtų būti numatytos specialios priemonės (produktų kontrolės, kokybės, reklamos ir kt.), galinčios nors iki ES vidurkio padidinti ekologinių produktų kainas, nes, kaip rodo tyrimai, šiuo metu vartotojai ekologiškos produkcijos neperka ne dėl kainų, o dėl to, kad ja nepasitiki.

Svarbus yra reikalavimas, susijęs su technologiniu ūkininkavimo aspektu - augalų sėjomaina, kurią taip pat reglamentuoja EK dokumentai. Lietuvoje sėkmingai vykdomi technologinio pobūdžio seminarai, kurių metu ūkininkai išmoksta ekologinio ūkininkavimo pradmenų. Be to, šalies mokslininkai pateikia rekomendacijų, kuriose išdėstyti reikalavimai sėjomainai.

Didelį rūpestį ekologinės produkcijos gamintojams turėtų kelti ir reikalavimas, susijęs su nustatytu į dirvožemį įterpiamų trąšų minimaliu kiekiu, nes EK Reglamentuose minimas tik maksimalus kiekis. Ūkinė praktika rodo, kad dėl skirtingų dirvožemio savybių minimalus trąšų kiekio nustatymas neturi prasmės. Vartotojui svarbiausia galutinis produktas, o su kokiu minimaliu trąšų kiekiu jis pagamintas, tai jau kiekvieno ūkininkaujančio individuali išmonė.

Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių gyventojai, ateityje vis labiau rinksis visavertį ir sveiką maistą, taip palaikydami ekologinį gamybos būdą. Kadangi Lietuvos gamintojui ekologinės išmokos nedidinamos, papildomi reikalavimai mažins jų iniciatyvumą organinei žemdirbystei.

Paramos įtaka ekologiniam ūkininkavimui

Veiksnius, kurie nulemia ekologinio ūkininkavimo būdo plėtrą, mokslininkai skirsto į išorinius ir vidinius. Anot dr. Virgilijaus Skulskio (LAEI), išoriniams priskiriami veiksniai, susiję su agrarine politika ir rinka: teisinės nuostatos, parama, paklausa, kainos ir kt. Vidiniai veiksniai yra susiję su ūkio ir ūkininkaujančiojo savybėmis: gamtos, finansiniai, žmogaus sukurtieji, žmogiškieji ir socialiniai ištekliai.

Nevienodi ekologinių išmokų dydžiai ir tinkamumo kriterijai skirtingose ES šalyse lemia nevienodas ekologinių ūkių plėtros galimybes ir nevienodas skirtingų šalių ūkininkų konkurencines galimybes. Kadangi išmokos padengia dalį išlaidų, didesnes išmokas gaunantys ūkininkai gali savo produkciją parduoti mažesne kaina. Be to, dėl didesnių išmokų didėja investavimo galimybės.

ES šalių patirtis rodo, kad be ekologinių išmokų, ekologinio ūkininkavimo plėtrai didelį poveikį turi ir sertifikavimo išlaidų kompensavimas, nes tai skatina pereiti prie ekologinės gamybos mažesnius ir mažiau į rinką orientuotus ūkius. Ateityje dauguma ūkininkų norėtų mažiau biurokratinių kliūčių, taip pat rėmimo didinimo kitomis formomis.

Anot V. Skulskio, išoriniai veiksniai ypač reikšmingi ūkininkų apsisprendimui ūkininkavimo pradžioje. Ekologiškai ūkininkavę trumpą laiką (3-4 metus), ūkininkai dar neturi tvirtų nuostatų dėl šio gamybos būdo, todėl, priimdami sprendimus, jie pirmiausia atsižvelgia į tiesioginės paramos, rinkos ir sertifikavimo sistemos pokyčius. Tiesioginė parama užsiimantiems ekologine gamyba yra labai motyvuojantis veiksnys, nes jei šalyje ji staiga būtų nutraukta, tik mažiau nei penktadalis apklaustųjų nekeistų savo planų.

I. Kriščiukaitienė, V. Namiotko

Mano ūkis, 2013/03