Sukietėjusios ir supuolusios dirvos - tikra rykštė cukriniams runkeliams. Tokiose dirvose augančių runkelių šaknys negauna pakankamai deguonies bei silpniau pasisavina vandenį, todėl augalai pradeda skursti. Ką galima padaryti, kad dirvos struktūra pagerėtų?

Neariminė žemdirbystės sistema, taupanti energinius resursus, pastaruosius 10 metų taikoma dažname augalininkystės krypties ūkyje, molingose dirvose padidino dirvos kietumą ir sutankėjimą. Dėl sumažėjusios organinės medžiagos įterpimo į dirvą ir silpnesnio gilesnių dirvos sluoksnių purenimo susidaro vadinamasis padas - kritinio kietumo dirvos sluoksnis. Anksčiau jis buvo aptinkamas 25-27 cm gylyje, o dabar 5-15 cm gylyje. Per sukietėjusį ir sutankėjusį dirvos sluoksnį sunku prasiskverbti cukrinių runkelių šaknims.

Sausros metu šis sutankėjęs dirvos padas trukdo vandeniui pakilti iš gilesnių dirvos sluoksnių, o lietingu metu apsunkina vandens susigėrimą į žemę. Supuolusiose dirvos vietose silpniau vyksta dujų apykaita, todėl mažiau deguonies patenka prie augalų šaknų ir sulėtėja dirvos mikroorganizmų veikla bei augalų šaknų kvėpavimas. Padidėjusi CO₂ dujų koncentracija apnuodija cukrinius runkelius. Sukietėjusiose ir supuolusiose dirvos vietose augalai silpniau pasisavina vandenį, o kartu su juo ir maisto medžiagas. Todėl dažnai jau birželio mėnesį galima pamatyti netolygiai augančius cukrinių runkelių pasėlius.

Netolygus cukrinių runkelių pasėlis

Dažnai pasitaikančios drėgnos arba šlapios dirvos sąlygos cukrinių runkelių nuėmimo kombainų darbo metu situaciją dar labiau pablogina. Sugadintą dirvos struktūrą galima pataisyti panaudojus defekatą, kitaip dar vadinamą fabriko kalkėmis arba kalkių purvu.

Kalkinimo nauda - neabejotina

Pakalkintame išplautžemyje būna daugiau vandenyje patvarių agregatų, mažesnis dirvos tankis ir geresnės aeracijos sąlygos, palyginti su nekalkintu. Pakalkintas dirvožemis būna minkštesnis ir laidesnis vandeniui. LAMMC Vėžaičių filialo mokslininkų nuomone, dirvožemio fizikinėms savybėms didesnę įtaką turi dviguba CaO₃ norma. Su smulkesnės frakcijos kalkine medžiaga įterptas kalcio karbonatas (CaO₃) būna efektyvesnis. Didelio produktyvumo cukrinių runkelių veislės gerai auga 6,6-7,4 pH vertės dirvose. Priemoliuose ir moliuose perkalkinimas nepavojingas, nes jie yra buferiški, be to, didesnis mainų imlumas.

Rūgštūs sunkios mechaninės sudėties dirvožemiai dažniausiai būna blogos struktūros. Jie šlapi, labai klampūs, po lietaus paviršiuje ilgiau telkšo vanduo, juos sunkiau dirbti. Cukrinių runkelių sėjomainos priesmėlio dirvožemiuose pH vertė neturėtų būti mažesnė negu 5,6, o priemoliuose - mažesnė negu 6,3.

Susidariusią padėtį cukrinių runkelių sėjomainos laukuose reikia spręsti neatidėliojant. Moksliškai pagrįstas kalkių trąšų normas apskaičiuoja LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorija. Jos darbuotojai gali paimti dirvožemio mėginius lauke ir juos ištirti laboratorijoje arba ūkininkas pats gali dirvožemio mėginius pristatyti į laboratoriją. Jei dirvos artimos neutraliai reakcijai, tai atliekamas tik ūkinis balansinis kalkinimas (pagrįstas kalcio grąžinimu į dirvą), jo norma apskaičiuojama pagal išplaunamo iš dirvožemio, augalų paimto iš dirvos, skirto trąšoms neutralizuoti kalcio karbonato kiekį.

Tam, kad dirvožemio rūgštumas padidėtų 0,1 pH vertės, vidutiniškai į dirvą reikia įterpti 3-4 t ha^-1 kalcio karbonato. Optimalus pH_KCL cukriniams runkeliams yra 6,7-7,4; palyginimui kitiems augalams: miežiams ir kviečiams 5,3-7,4, rapsams 6,1-7,2, žirniams 4,0-7,0, bulvėms 4,1-7,4, rugiams 4,1-7,4, lubinams 4,1-5,5.

Agrocheminių tyrimų laboratorija 1995-2006 m. laikotarpiu nustatė 26,4 proc. daugiau rūgštesnių dirvų - taigi, šalyje dirvos pastebimai rūgštėja. Cukrinių runkelių pagrindiniuose auginimo rajonuose dirvų rūgštumas labai įvairuoja. Dirvožemiams, kurių pH yra 5,5 ir mažiau, būtinai reikia kalkinimo ir juose iš viso nerekomenduojama auginti cukrinių runkelių. Agrocheminių tyrimų centro duomenimis, daugiau kaip 5 procentai tokių dirvų yra Marijampolės, Kauno, Radviliškio, Šakių, Vilkaviškio rajonuose. Dirvožemius, kurių pH svyruoja tarp 5,6 ir 6,4, reikia pakartotinai kalkinti. Pakartotinį kalkinimą turėtų taikyti Biržų, Marijampolės, Kauno, Pasvalio, Radviliškio, Vilkaviškio rajonų cukrinių runkelių augintojai.

Kalcis augalams reikalingas nuo pat sudygimo. Augalai, kuriems trūksta kalcio, silpniau auga, nes susidaro mažiau ląstelių, o pačios ląstelės būna mažesnio skersmens. Cukriniai runkeliai augdami sunaudoja daug kalcio, vidutiniam derliui užauginti jo užtenka, bet nepakanka intensyvioms veislėms pasiekti derliaus biopotencialo ribą. Reikia, kad cukriniai runkeliai augtų dirvožemyje, kurio pH_KCl optimalios ribos būtų 6,9-7,4. Cukriniams runkeliams skirtose dirvose optimaliam pH palaikyti bei priemolių savybėms pagerinti tiktų balansinis kalkinimas. Amonio sulfato trąšų 100 kg neutralizuoti reikia 125 kg CaCO₃, amonio salietros arba karbamido trąšų 100 kg - 75 kg CaCO₃, superfosfato 100 kg neutralizuoti prireikia 10 kg CaCO₃.

Rūgštumą reikia reguliuoti kas trečiame hektare

Dabartinė situacija yra tokia, kad maždaug kas trečiam ar ketvirtam žemės ūkio naudmenų hektarui reikia reguliuoti dirvos rūgštumą. Kaip jau minėta, pirmiausia rūgštėjančiuose dirvožemiuose nukenčia augalo šaknys. Jos lėtai auga ir šakojasi, sumažėja ląstelių protoplazmos laidumas, todėl blogai pasisavinamos maisto medžiagos. Trūkstant kalcio, sulėtėja vidurinių (jaunesnių) lapų augimas, labai sumažėja lapalakštis, lapų galai pajuoduoja, nes juos pažeidžia nekrozė, pažeisti lapai susisuka į vidų. Sunykus viduriniams lapams, sulėtėja šakniavaisių augimas. Perpjovus šakniavaisį, matyti rudi ratai. Kalcis, būdamas daugelio katijonų antagonistas, yra labai svarbus tirpalams fiziologiškai subalansuoti, taip pat augalams apsaugoti nuo įvairių nepalankių veiksnių. Jis ypač svarbus dirvožemio rūgštingumui neutralizuoti, įvairaus valentingumo jonų žalingumui panaikinti. Didesnė vandenilio jonų koncentracija skatina toksiškų elementų judrumą. Sėjomainų tyrimų metu nustatyta, kad dirvožemis kasmet parūgštėja 0,1 pH vertės.

Dirvos tirpale padidėjus rūgščių junginių (Cl^-; SO₃^-), pasižyminčių dirvožemio mineralus ardančiu poveikiu, suintensyvėja dirvožemio smulkiadispersinės dalies peptizacija ir koloidų dalelių migracija iš ariamojo sluoksnio profiliu žemyn. Tokios dirvų vietos dažnai būna užmirkusios. Kalcis sudaro geresnes mitybos sąlygas, sulaiko dirvožemio rūgštėjimo procesą, gerina struktūrą ir mažina medžiagų išsiplovimą: 20 procentų sumažina nitratų išsiplovimą, 10 proc. - kalio, 5 proc. - magnio.

Fabriko kalkių nauda įrodyta tyrimais

Valant cukrinių runkelių syvus gesintomis kalkėmis, susidaro cukraus fabrikų atlieka, cukraus fabriko kalkės arba defekatas [lot. defaecatus - išvalytas]. Tai vietinė kalkinė žaliava, kuri sudaro 4-6 proc. nuo perdirbtų cukrinių runkelių šakniavaisių. Savo sudėtyje jos turi 61,6 proc. sausųjų medžiagų, o pH rodiklis yra šarminis (8,5-8,8).

Specialių tyrimų duomenimis, karbonatų tirpumą nulėmė magnio karbonato kiekis ir jo santykis (Ca:Mg = 1:0,03). Fabriko kalkėse yra gana daug maisto medžiagų. Vykdant tvarią gamybą būtų tikslinga šią atlieką panaudoti dirvų rūgštumui reguliuoti. Skandinavijos šalyse (Danijoje, Švedijoje) iki 10 t/ha kalkių defekato žemdirbiai įterpia kas 3-5 metai. Tai palyginti pigi dirvožemio rūgštumą mažinanti, dirvų struktūrą gerinanti medžiaga, praturtinanti dirvožemį organine medžiaga, pagrindinėmis maisto medžiagomis bei mikroelementais.

Tręšimas fabriko kalkėmis - ne naujiena. Pirmieji defekato tyrimai Lietuvoje buvo atlikti 1938-1939 m. Samališkės bandymų stotyje. 1948-1949 m. Elmininkų bandymų stotyje ir 1952-1953 m. Vokės filiale nustatyta, kad geriau už kitas tirtas kalkines medžiagas veikė defekatas ir gesintos kalkės. Vėžaičiuose daugiau negu trisdešimt metų (1949-1983 m.) vykdytas kalkinių medžiagų palyginimo tyrimas sėjomainoje.

Kalkinių medžiagų efektyvumas (%) sėjomainoje, Vėžaičiai

Rumokų bandymų stotyje 6,1-6,8 pH reakcijos dirvoje atlikus defekato, kaip trąšos, tyrimus (defekatas buvo išbertas iš rudens ir įkultivuotas), paaiškėjo, kad vidutinio sunkumo priemolyje defekatas pagerino lauko daigumą 8,9 procento, t. y. sudygo 5,2 tūkstančio daugiau augalų hektare. Dirvos rūgštumas neutralizuotas 4 t ha^-1 defekato. Šis defekato kiekis 3,1 % didino derlių ir 0,5 proc. vnt. šakniavaisių cukringumą, palyginti su tręšimu mineralinėmis trąšomis.

Fabriko kalkių panaudojimas (40-60 t ha^-1) leido atsisakyti cukrinių runkelių tręšimo fosforo trąšomis ir sumažinti azoto bei kalio trąšų normas. Defekato panaudojimas padidino cukraus kiekį šakniavaisiuose 0,5-0,7 proc. vnt., o jų derlių 8,5-11,0 proc., palyginti su vienpusiu mineralinių trąšų naudojimu. Cukraus derliaus sukaupimą šakniavaisiuose padidino 13,6 proc. vien tik defekato panaudojimas (be mineralinių trąšų), palyginti su kontrole. Defekato ir mineralinių trąšų derinys cukraus derlių padidino 18,2-20,4 proc. Poveikis jautėsi ir kitąmet - po cukrinių runkelių (kuriems buvo naudotas defekatas) augančių javų derlius vidutiniškai padidėjo 5-10 procentų.

Rūgštesniuose dirvožemiuose kalio visuomet yra nedaug, nes jis išsiplauna dirvožemiui rūgštėjant. Be to, kaliui į augalų šaknis patekti trukdo antagonistas vandenilis. Kalkintame dirvožemyje labai efektyvios kalio trąšos, kadangi kalis reikalingas pusiausvyrai su kalciu dirvožemio tirpale išlaikyti. Pakalkinus pagerėja augalų mityba fosforu. Kalkinės trąšos neutralizuoja judrųjį aliuminį. Kartu su judriojo fosforo atsipalaidavimu kalkintame dirvožemyje vyksta kitas procesas - daugiau jo naudoja ir augalai. Artimai neutralios ir neutralios reakcijos dirvožemyje labiau apsimoka žemės ūkio augalus tręšti didesnėmis fosforo trąšų normomis.

Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, kalkinimo efektyvumas padidėja dvigubai, kai defekatas rudenį paskleidžiamas dirvos paviršiuje tuoj po priešsėlio derliaus nuėmimo ir įterpiamas į dirvą armens gylyje. Kartais kalkinės medžiagos išberiamos ir prieš pavasarinį dirbimą, tačiau tuomet efektyvumas gali būti mažesnis (ypač tuo atveju, jei pavasaris sausas).

Po cukrinių runkelių dažniausiai auginami vasariniai miežiai, kurie yra jautresni rūgščiam dirvožemiui. Kai dirva per rūgšti, sutrinka miežių išilginis augimas, šaknys būna trumpos, daigų viršūnės ruduoja ir apmiršta. Rūgštesnėse dirvose reikėtų parinkti ekstensyvesnes javų veisles.

Tyrimų duomenimis, sėjomainos augalų derliaus priedai pirmoje rotacijoje panaudojus įvairias kalkinimo priemones išsidėstė tokia mažėjančia tvarka: defekatas, gesintos kalkės, klintinis tufas ir karbonatingas priemolis. Dirvos rūgštingumo reguliavimas dirvosauginiu požiūriu turi būti nenutrūkstamas procesas agroekosistemoje, o tręšimas pagal augalo poreikius - viena iš sąlygų pakalkinto dirvožemio rūgštėjimui stabdyti ir kalkinimo intensyvumui mažinti.

Dirvų kalkinimas garantuotų kitų agrotechnikos priemonių, ypač tręšimo, efektyvumą. Trąšų efektyvumą padidina kalkinimas vidutinio rūgštingumo dirvožemiuose - 35-50 proc., o silpnai rūgščiuose - 15-20 proc. Po kalkinimo ypač padidėja fiziologiškai rūgščių mineralinių trąšų - amonio ir kalio - efektyvumas. Tiesa, sistemingai tręšiant fiziologiškai rūgščiomis mineralinėmis trąšomis, dirvožemis greičiau parūgštėja, ir jį anksčiau tenka kalkinti pakartotinai.

Defekato paskleidimo technologijos

Kalkinant reikia pasirinkti tinkamiausią defekato skleidimo technologiją. Nuo seno įprasta galvoti, kad kalkinti pats geriausias laikas yra ruduo. Kalkinimui parenkamas šiltuoju metų laikotarpiu augalų neužimtas dirvos paviršius - geriausiai tinka ražienos po derliaus nuėmimo. Tuomet dar lieka laiko gerai neutralizuoti dirvožemio rūgštumą. Tačiau rudenį dirvožemiai gali įmirkti nuo kritulių ir tuomet jų pravažumas labai pablogėja. Žinoma, sausą rudenį kalkinti galima ne tik ražienas, bet ir arimus. Galima kalkinti ir anksti pavasarį, išberiant defekatą ant dirvos paviršiaus. Tačiau tokiu atveju būtina žinoti, kad pirmais metais, jei orai sausi, gali iš viso nebūti naudos, mat defekatas greičiau sureaguoja su drėgnu dirvožemiu.

Išliekamąjį poveikį visam dirvožemio profiliui turi tik didesnio negu 2 normų intensyvumo kalkinimas. Mažesnis kalcio karbonato kiekis dirvožemiui reikšmingas tik ariamajame sluoksnyje.

Jaunų cukrinių runkelių (turinčių 4-6 tikruosius lapelius) šoninės šaknys auga lėčiau ir būna išsidėsčiusios horizontaliai viršutiniame dirvožemio sluoksnyje (9-14 cm spinduliu nuo pagrindinės šaknies). Maisto medžiagas intensyviausiai imančios aktyvios cukrinių runkelių šaknys koncentruojasi 15-20 cm gylyje. Gerai būtų, kad ir defekatas būtų įterptas šaknų zonoje, priešingu atveju efektyvumas bus mažesnis.

Naujausi tyrimai parodė, kad defekatą geriausia įterpti per du kartus: pusę normos aparus, o kitą - įkultivavus.

Kalkintų cukrinių runkelių mityba

Dviem (CaCO₃) normomis pakalkintuose dirvožemiuose suintensyvėja nitrifikacijos procesai, azoto fiksacija dirvoje padidėja 1,7 karto. Dirvoje laisvai gyvenantys azotofiksatoriai (Azotobacter genties bakterijos, melsvadumbliai, žaliadumbliai) nepakenčia rūgštesnės kaip pH 6 dirvos.

Pakalkintuose dirvožemiuose 25-35 proc. sumažėja boro prieinamumas runkeliams. Boro judrumą dirvožemyje mažina amonio salietra ir karbamidas, o amonio sulfatas padidina. Kalcis augalų ląstelėse reguliuoja membranų pralaidumą, baltymų mainus, kurie dalyvauja cukraus susidaryme. Kalcis sujungia atskiras molekulių dalis arba ištisas makromolekules. Kalcio kiekis augalo organuose mažėja tokia tvarka: stiebai, lapai, generatyviniai organai. Daugialypė kalcio įtaka svarbiems biocheminiams dirvožemio procesams ir augalų gyvenimui. Augalų derliaus potencialo ribų negalime pasiekti, kol dirvoje nėra pakankamo kiekio kalcio.

Su defekatu į dirvą įterpiamas magnis, kuris aktyvina fermentus, lemiančius cukraus susidarymą. Defekato magnis buvo ne mažiau efektyvus už magnio sulfatą. Augalams, tręštiems amonio trąšomis, reikia daugiau magnio, o tręšiant nitratinėmis trąšomis, magnio reikia mažiau. Pakalkintuose dirvožemiuose efektyvesnės visos amonio trąšos.

B. Petkevičienė

Mano ūkis, 2013/01