Pašariniai runkeliai - gerai gyvulių ėdamas ir virškinamas pašaras. Tačiau pastaruoju metu jų plotai Lietuvoje pastebimai sumažėjo, kadangi sumažėjo ir pačių gyvulininkystės ūkių. Be to, daug rankų darbo reikalaujančius runkelius pakeičia kiti, patogesni, pašariniai augalai. Prieš dešimtmetį, 2002-aisiais, Lietuvoje deklaruota 36 tūkst. ha pašarinių runkelių, o 2012 m. - tik 1,1 tūkst. hektarų.

Kilogramas pašarinių runkelių šakniavaisių turi 0,12 pašarinių vienetų, 9 g virškinamųjų proteinų, 0,40 g kalcio ir 0,49 g fosforo, be to, juose yra nemažai angliavandenių, mineralinių druskų ir vitaminų. Runkeliai mažina koncentruotų pašarų poreikį. Juos galima naudoti kaip miežių pakaitalą (panašiai kaip ir bulves), nors baltymų kiekis runkeliuose - mažesnis. Pašariniai runkeliai didina melžiamų karvių pieningumą, veršelių priesvorį ir kitus rodiklius. Tačiau per gausiai šeriant jų šakniavaisiais, ypač laktacijos pradžioje, kai karvių apetitas prastokas, primilžis gali sumažėti. Šakniavaisiai reikalingi ir kitų rūšių gyvuliams. Pašarinių runkelių lapai taip pat yra vertingas pašaras.

Be to, pašariniai runkeliai gali būti naudojami biodujų gamybai, kadangi jų užauginama biomasė yra gana didelė. Mokslininkų skaičiavimu, iš 1 tonos pašarinių runkelių galima gauti 75 m³ biodujų.

Pašarinių runkelių šakniavaisį sudaro trys dalys: kerpė, kaklelis ir tikroji šaknis. Kerpė - tai dirvos paviršiuje esantis sutrumpėjęs stiebas su lapais ir žiedynpumpuriais (iš jų kitais metais išsivystytų žiedynstiebiai, mat runkeliai yra dvimečiai augalai). Kaklelis - tarpinė šaknies dalis, esanti tarp kerpės ir pagrindinės šaknies (neturi nei lapų, nei šaknų). Tikroji šaknis - tai pagrindinės šaknies dalis, kuri prasideda tuoj pasibaigus kakleliui. Nuo šakniavaisio antžeminės dalies (kerpės ir kaklelio) išsivystymo ir tikrosios šaknies padėties dirvoje priklauso jų atsparumas sausroms ir sausųjų medžiagų kiekio susikaupimas. Kuo labiau išvystyta šakniavaisio antžeminė dalis, tuo veislė labiau mėgsta drėgmę ir tuo mažiau turi sausųjų medžiagų.

Nors pašariniai runkeliai nėra labai jautrūs dirvožemiui, tačiau, norint gauti didesnį derlių, juos rekomenduojama auginti derlinguose, nepiktžolėtuose, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirvožemiuose. Geras priešsėlis pašariniams runkeliams - žieminiai javai, bet gali būti auginami ir po vasarinių javų, ankštinių augalų, bulvių.

Runkeliai, užaugindami didelį šakniavaisių ir lapų derlių, sunaudoja daug maisto medžiagų. 1 t pašarinių runkelių šakniavaisių su atitinkamu lapų kiekiu iš dirvos paima 3,0-3,8 kg azoto, 0,9-1,0 kg fosforo (P₂O₅), 5,0-6,6 kg kalio (K₂O). Kad būtų išsaugotas dirvos derlingumas, išnešamas medžiagas būtina grąžinti trąšų pavidalu. Rekomenduojamos trąšų normos: 120-150 kg azoto, 80-120 kg fosforo, 160-180 kg kalio veikliosios medžiagos į hektarą. Jei priešsėlis buvo tręštas organinėmis trąšomis, galima naudoti mažesnes mineralinių trąšų normas.

Trąšas reikia išberti prieš runkelių sėją. Tiktai tręšiant didele azoto norma, geriau tą kiekį atiduoti per du kartus: prieš sėją ir 5-6 lapelių tarpsniu, kadangi didelės azoto normos mažina runkelių daigumą. Pertręšus azoto trąšomis, šakniavaisiuose kaupiasi nitratai ir prastėja jų kaip pašaro kokybė. Šakniavaisiai vėliau subręsta, blogiau laikosi žiemą. Be to, naudoti dideles azoto normas ekonomiškai neapsimoka.

Pašariniams runkeliams būtinas mikroelementas yra boras. Trūkstant boro, runkeliai suserga sausuoju vidurinių lapų puviniu. Nustatyta, kad boro trūkumui pašariniai runkeliai yra jautresni negu cukriniai. Tręšimo boru norma - 1,5-2,0 kg/ha, išberiant prieš sėją arba išpurškiant kartu su herbicidais.

Pašariniai runkeliai sėjami, kai dirva 5 cm gylyje įšyla iki 6-8 laipsnių. Sėklos norma priklauso nuo dirvos paruošimo. Prasčiau paruoštose dirvose rekomenduojama sėti 30-35 kamuolėlius į vieno metro eilutę. Kai dirva gerai paruošta ir žinoma, kad bus naudojami herbicidai, pakanka sėti 17-20 kamuolėlių vieno metro eilutėje. Vienadaigiai pašariniai runkeliai sėjami rečiau, kadangi jų nereikia retinti. Sėjant tikslios sėjos sėjamosiomis vienadaigių runkelių sėklos norma 111 000 vnt./ha. Optimalus sėklos įterpimo gylis lengvose ir struktūringose dirvose 3-4 cm, jei dirva sunki ir supuolanti - 2-2,5 cm. Sausoje dirvoje rekomenduojama sėklas įterpti 5 cm gyliu.

Pašarinių runkelių sėklos sudygsta ir daigai toliau auga, kai dirvos temperatūra 5 cm gylyje būna 6-8 ^oC. Tačiau greičiausiai dygsta esant 12-15 ^oC temperatūrai. Daigai pavasarines šalnas pakenčia iki 4-5 ^oC. Geriausia temperatūra lapams ir šakniavaisiams augti laikoma 15-20 ^oC.

Nacionaliniame sąraše - 11 veislių

Pašarinių runkelių veisles reikia rinktis atsižvelgiant į derlingumą, sausųjų medžiagų kiekį, taip pat į tai, kaip bus nuimamas derlius: mechanizuotai ar rankiniu būdu. Nuimant mechanizuotai tinkamesnės tos veislės, kurių šakniavaisiai mažiau iškilę iš dirvos, tada jie tvirčiau laikosi ir pjaunant lapus neišvirsta. Imant derlių rankomis, atvirkščiai: daug lengviau išrauti kuo labiau iš dirvos iškilusius šakniavaisius.

Šiuo metu į nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta 11 pašarinių runkelių veislių. Seniausia (į sąrašą įtraukta 1952 m.), bet vis dar augintojų mėgstama yra veislė Ekkendorfskaja žoltaja. Šakniavaisiai cilindro formos, palyginti nedideli - apie 1-1,5 kg. Didžioji dalis šakniavaisio, net trys ketvirtadaliai, auga žemės paviršiuje, todėl labai lengvai išraunami.

Kita populiari ir labai derlinga veislė - Brigadier. Atliekant tyrimus Vilniaus augalų veislių tyrimo stotyje 1995 m. buvo gautas 114,7 t/ha derlius. Apie 2/3 šakniavaisio būna virš žemės, todėl geriausiai tinka rankiniam derliaus dorojimui. Šakniavaisio spalva oranžinė. Turi 13 proc. sausųjų medžiagų.

Augintojų dėmesio verta ir veislė Rekord Poly. 1997 m. Kauno augalų veislių tyrimo stotyje buvo gautas 98,0 t/ha derlius. Šakniavaisiai stambūs, raudoni, įsmaugto cilindro formos. 3/4 runkelio auga virš žemės, juos patogu rauti rankomis. Runkelių paviršius lygus, todėl išrovus lengva nuvalyti.

Veislės Ursus Poly runkeliai atsparūs sausroms. Bandymuose 1997 m. buvo gautas 85,9 t/ha derlius. Šakniavaisiai geltoni, cilindro formos, per vidurį lengvai įsmaugti. Didesnė runkelio dalis auga virš žemės, todėl jie lengvai išraunami.

Krakus F₁ - vienadaigis pašarinių runkelių hibridas. Šakniavaisiai geltonai oranžiniai, pakankamai stambūs. Šakniavaisių derlius 2001-2002 m. svyravo nuo 50,2 iki 72,0 t/ha.

Kacper F₁ - taip pat vienadaigis pašarinių runkelių hibridas. Šakniavaisiai balti, stambūs. Kadangi net iki 70 proc. šakniavaisio glūdi dirvoje, šie runkeliai labai tinka mechanizuotam derliaus nuėmimui.

Zentaur Poly - puscukrinių pašarinių runkelių veislė. Bandymuose didžiausias derlius buvo 91,8 t/ha. Šakniavaisiai stipriai ištempto ovalo formos, balta odele, antžeminėje dalyje - žalsva, išsiskiria didesniu sausųjų medžiagų kiekiu. 2/3 arba 1/2 šakniavaisio dalis yra iškilusi virš žemės, todėl juos lengva rauti, bet taip pat tinkami ir mechanizuotam nuėmimui. Saugyklose išsilaiko iki vėlyvo pavasario.

Puscukriniai runkeliai Magnum sukaupia didelį sausųjų medžiagų kiekį (19,3 proc.), todėl ypač gerai laikosi per žiemą. Žemėje yra apie 75 proc. šakniavaisio, todėl gerai tinka mechanizuotam derliaus nuėmimui. Derlingumas siekia 96 t/ha.

Trys svarbiausi periodai

Pašarinių runkelių vegetaciją galima suskirstyti į tris svarbius periodus. Pirmasis periodas prasideda nuo sėjos ir baigiasi 5-6 lapelių tarpsniu. Šiuo laikotarpiu pašariniai runkeliai formuoja tik lapus ir šaknų sistemą. Šakniavaisiai beveik nestorėja.

Labai svarbu šiuo metu tinkamai prižiūrėti pasėlius. Svarbiausi darbai - laiku atliktas retinimas ir kova su piktžolėmis, nes jauni runkelių daigai yra labai jautrūs piktžolių stelbimui. Piktžoles naikinti galima rankiniu, mechaniniu arba cheminiu būdu. Efektyviausias yra cheminis naikinimo būdas. Herbicidai naudojami tie patys, kaip ir cukriniams runkeliams. Svarbiausia nesuvėlinti jų naudojimo, kadangi plačialapės piktžolės herbicidams jautriausios yra skilčialapių tarpsniu. Pašariniai runkeliai retinami, suformuojant 70-80 tūkst. augalų hektare.

Antrojo periodo metu augalai smarkiai auga ir sparčiai vystosi jų šakniavaisiai. Kai lapai uždengia tarpueilius, per parą šakniavaisis gali priaugti 20-50 g. Augalai šiuo laikotarpiu naudoja daugiausia drėgmės ir maisto medžiagų. Šiuo laikotarpiu runkelius svarbu apsaugoti nuo lapų ligų, kad nesulėtėtų fotosintezė ir nesumažėtų organinių medžiagų susidarymas. Pašariniams runkeliams kenkia tos pačios grybinės lapų ligos kaip ir cukriniams, t. y. rudmargė, baltuliai, fomozė ir kt.

Trečiasis periodas - paskutinis pašarinių runkelių vegetacijos mėnuo, kai šakniavaisio priaugimas vis mažėja, bet sparčiai kaupiamos sausosios medžiagos.

Rudenį pašariniai runkeliai nustoja augti, kai vidutinė paros temperatūra būna 6 ^oC. Suaugusių pašarinių runkelių lapai pakenčia šalnas iki -6 ^oC, tačiau nukasti šakniavaisiai apšąla esant -2 ^oC ir tampa netinkami laikyti žiemai. Pašarinius runkelius nuėmus per anksti, gaunami derliaus nuostoliai, kadangi rudenį jų šaknų masė pastebimai didėja. Tačiau delsti nuimti taip pat nepatariama, nes šaknys gali apšalti ir blogai laikytis sandėliuose. Geriausiai pašarinius runkelius nuimti rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje.

Z. Brazienė

Mano ūkis, 2013/01