Siekis gyventi geriau ir jaunatviškas maksimalizmas Arūnui Ševeliui vos per trejus metus leido sukurti rentabilų paukštininkystės ūkį. Jam neteko pasinaudoti ES parama, nepaisant to, ūkiui šiemet atiteko „Pažangiausio gyvulininkystės ūkio“ apdovanojimas.

„Iniciatyva buvo mano, pinigai – tėvų“, – sako A. Ševelis apie 2009 metais Liepiuose (Jonavos r.) įkurtą šeimos paukščių ūkį. Anksčiau jo tėvai Romutė ir Algirdas Ševeliai laikė keliolika melžiamų karvių, tačiau sunkus fizinis darbas, negarantavęs stabilaus gyvenimo, jų vyresniajam sūnui neatrodė priimtinas. Ir kai dėl sveikatos problemų ūkininkai pradėjo mažinti karvių bandą ir netrukus jų visai atsisakė, jie pasidavė sūnaus įkalbinėjimams išbandyti ekologinį paukštininkystės verslą.

Dabar Arūno ūkyje – apie 1 600 Dominant ir Moravijos veislių vištų dedeklių. Jų kiaušiniais prekiauja didieji prekybos centrai, ekologiškų produktų parduotuvės. Dalį jų perka ekologiškus makaronus gaminantis Rygos fabrikas. Vištoms padėjus daugiau kiaušinių, jaunasis ūkininkas jais prekiauja ūkininkų turgeliuose Kaune.

Paukščių ūkį steigė be ES paramos

Arūnas Kauno technologijos universitete yra baigęs šilumos ir atomo energetikos studijas, pagal specialybę dirba „Lietuvos energijoje“. Pamaininis darbas jam netrukdo rūpintis paukščių ūkiu, nes dabar, kai ūkyje viskas sustyguota, kasdienio darbo nėra tiek daug. Daugiau reikia dirbti galva – kaip atsinaujinti, iš kur gauti lėšų ūkiui modernizuoti, nes Arūnas, kaip jaunasis ūkininkas, nesulaukė nė vieno šaukimo ES paramai gauti – paukštininkystei jos nebuvo.

Naujojo verslo pradžią jis pradėjo su 300 vištų, kurias laikė šalia namų. Vėliau dar pridėjo kelis šimtus, o 1 600 vištų dedeklių augina antrą sezoną. Ūkyje vištos neperi – perkamos vištaitės iš vieno šalies augintojo. „Jeigu vištas perinčiau, neįsivaizduoju, kiek turėtų kainuoti ekologiški kiaušiniai, nes reikėtų įvykdyti dar daugiau reikalavimų“, – teigia Arūnas.

Čekišką Dominant veislę jis rinkosi todėl, kad šios veislės vištos gerai auga atšiauresnėmis sąlygomis. Be to, jos produktyvios, ištvermingos, tinka auginti ekologiškai, neagresyvios. Tik juodų Moravijos veislės vištų ūkininkas daugiau nepirks – jos agresyvesnės, pešasi tarpusavyje.
Žiemą vištos gyvena ant sauso kraiko joms pritaikytame ūkiniame pastate. Čia viskas padaryta savo jėgomis – suremontuotas stogas, sutvarkytas vidus. Arūnas pats įrengė ir girdymo sistemą, kiaušinių dėjimo gūžtas. Kai jo tėvai savoms reikmėms laikė 10–15 vištų, jos tokio komforto neturėjo. „Vištos patenkintos, nepatiria jokio streso, gyvena erdviai, nors pati paukštidė gal ir nėra labai graži“, – sako augintojas. Vištoms labai patinka sausas kraikas, nes gali pasikapstyti, joms tai – sava, natūrali aplinka, teikianti ir šilumos.

Paukščiams skirta 2 ha žemės, jų aptvaras padalytas į dvi dalis – kai viena dalis nuganoma, vištos leidžiamos į kitą. Per tą laiką ir pirmajame atauga žolė. „Vištoms toks gyvenimas – tikras rojus. Jos laimingos“, – šypsosi Arūnas. Tvora nukabinėta spalvotomis ilgomis medžiagų skiautėmis vanagams atbaidyti – 2011-aisiais, paukščiams išskridus į šiltus kraštus, jie nusinešė nemažai vištų.

Sunkiausia buvo įsukti verslą

Pradėjus verslą Arūną visą laiką kankino nerimas – ar pavyks? Juk reikėjo investuoti nemažai savų lėšų, o ar jos atsipirks, niekas nežinojo. „Atrodė, ne tiek daug reikės pirminių investicijų. Bet pradėjus veiklą pinigų reikėjo ir reikėjo, suma susidarė gana didelė“, – prisimena pradžią ūkininkas. Jeigu ne tėvų finansinė parama, naujojo verslo jis nebūtų galėjęs pradėti.

Į naują ir nepažįstamą žemės ūkio sritį Arūnas nėrė neturėdamas jokių specialių žinių. Tėvas, turintis zootechniko išsilavinimą, visą gyvenimą dirbo su raguočiais, tad apie vištas sūnui nelabai ką galėjo pasakyti. Informacijos teko semtis internete, žinynuose, peržiūrėjo jis daug vaizdo medžiagos apie skandinavų patirtį.

„Visada galvojau, kad vištai viskas tiks ir patiks. Bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Labiausiai neramu būna dėl vištų būsenos, jos į viską labai reaguoja – į vandenį, šilumą, šaltį. Tai lepus paukštis, – kalba Arūnas, pasidžiaugdamas, kad jo ūkyje vištos gaišta retai. – Anksčiau labai bijojau paukščių gripo, kitų ligų. Bet dėl to jau atsikvėpėme.“

Kuriant ūkį nelengva buvo įvykdyti visus veterinarinius reikalavimus, nes kai kurios taisyklės kertasi su ekologiniais reikalavimais.

„Dokumentų tvarkymas pradedant verslą buvo pats sunkiausias dalykas. Tėvai sako, kad jeigu ne mano užsispyrimas, jie būtų seniai viską metę. Kol gauni sertifikatą, veterinarinės patikros tęsiasi ištisus metus. Dabar, kai viskas sustyguota, kai turime pašarų, dėžučių tiekėjus, esame susiradę rinką, kam parduoti kiaušinius, darbas neatrodo labai sunkus. Bet jeigu tik kas nors iš šios grandinės iškristų, griūtų visa sistema“, – paukščių auginimo verslo subtilybes aiškina A. Ševelis.

Ūkiui vėl reikia rimtų investicijų – reikia šiltinti pastatą, keisti perdangas. Šiuos darbus Arūnas norėtų ir galėtų atlikti gavęs ES paramą, nes verslas neduoda tiek pelno, kad iš jo būtų galima atlikti rekonstrukciją. Jis stebisi, kodėl vištų augintojams nėra jokios paramos. „Kaip jaunojo ūkininko manęs nekvietė pasinaudoti ES parama, galbūt pavyks gauti paramą ūkiui modernizuoti. Jeigu ne kitais metais, tai bent prasidėjus naujajam BŽŪP laikotarpiui“, – tikisi paukščių ūkio savininkas.

Kol kas visą pelną jis įdeda atgal į ūkį, nes nuolat ko nors reikia. Netrukus teks atnaujinti ir vištų pulką, be to, brangiai kainuoja ekologiški kombinuotieji pašarai, grūdai, kuriuos perka iš aplinkinių ekologinių ūkių, nes auginti patiems kol kas neapsimoka. „Jeigu dar reikėtų pirkti techniką, dirbtume iš idėjos“, – teigia jaunasis ūkininkas. Kombinuotieji pašarai brangūs, bet vištoms būtini. Pasak Arūno, be jų vištos net sunkiai vaikščioja, nes, pritrūkusios kalcio, kiaušinių lukštui jį ima iš savo kaulų.

Kiaušinius veža ir į Latviją

Tvarkingame, atnaujintame ūkiniame pastate šalia namų įrengta kiaušinių pakavimo patalpa. Čia kiekvienas kiaušinis sveriamas, ženklinamas, rūšiuojamas ir dedamas į dėžutes, šios – į transportavimo dėžes, kurios keliauja į prekybą. Viskas atliekama rankomis, kiekvienas kiaušinis pačiupinėjamas.

Pavasarį ir vasarą kasdien kiaušinių surenkama iki 70 proc. nuo vištų kiekio. Žiemą – beveik perpus mažiau. Kiaušinių mažiau deda ir keisdamos plunksnas.

Vištos produktyvios išlieka iki penkerių metų, tačiau daugiausia kiaušinių jos deda iki trejų metų. Vėliau jos daugiau sulesa pašarų nei duoda kiaušinių. Dar vienas galvosūkis ūkininko laukia, kai ateis laikas keisti vištas – kur dėti senąsias? Jis svarsto galimybę kam nors parduoti už mažą vertę, o gal teks utilizuoti Rietavo sanitarinėje įmonėje.

Plėstis A. Ševelis daugiau neketina, nes Lietuvoje nebūtų kur realizuoti kiaušinių. Plėstis būtų galima tik radus rinką už Lietuvos ribų. Vištų augintojų Lietuvoje yra nemažai, tačiau ekologiškai auginančių, Arūno žiniomis, gal tik penki. Auginti vištų neekologiškai jis neplanuoja, nes tuomet reikėtų didesnio kiekio vištų, didesnės paukštidės, samdyti žmonių. Su dabartiniu vištų kiekiu rinkoje būtų nekonkurencingas.

Arūnas didžiuojasi, kad jo ūkio kiaušiniai jau turi savo pirkėją. „Drąsiai giriu savo produkciją, nes ji tikrai kokybiška“, – neabejodamas teigia energingas vyras.

Jei vištų produktyviausiu laikotarpiu kyla sunkumų produkcijai realizuoti, tuomet Arūnas pats važiuoja į ūkininkų turgelį Kaune. Jis sako, kad per kiaušinių brangimo bumą jo ūkio kiaušinių kaina nekilo, nors brango ir grūdai, ir kombinuotieji pašarai. Tačiau sumažėjus kainos skirtumui tarp paprastų ir ekologiškų kiaušinių, pradėjo daugiau pirkti pastaruosius. „O kas paragauja ekologiškų, paprastų nebenori – skonis labai skiriasi, nebūna specifinio kvapo“, – tvirtina ūkininkas.

Rygos makaronų fabriko atstovas pats susirado A. Ševelį. Latviai gamina makaronus, kuriems naudoja didelį kiekį kiaušinių, o Rygoje, sako, ekologiškų kiaušinių jie neturi. „Latviai perka nedidelius kiekius – 60–80 dėžučių kiekvieną savaitę, iš anksto atsiskaito. Sako, kad mano ūkio kiaušiniais jau pradėjo domėtis ekologinių parduotuvių savininkai, tad gal pavyks ateityje daugiau produkcijos išvežti į Latviją“, – kaimynų rinka Arūnui būtų įdomi.

Kiaušiniai iš ūkio išvežami kartą per savaitę. A. Ševelio ūkio kiaušiniai iš Jonavos rajono per Kauną važiuoja iki Vilniaus.

Ginčuose gimsta tiesa

Arūnas džiaugiasi, kad įkalbėjo tėvus vietoje karvių auginti vištas. Fizinio darbo, palyginti su pieno ūkiu, dabar yra gerokai mažiau. „Tai kaip juoda ir balta. Prie vištų nesi taip pririštas, kaip prie karvių. Vištas palesini, o kiaušinius gali surinkti, kada tau patogu“, – išdėsto  esminius skirtumus.

Romutė ir Algirdas Ševeliai visą gyvenimą ūkininkavo, su prieaugliu laikydavo per 20 galvijų. Moteris nesigaili atsisakiusi melžiamų karvių – pernelyg sunku buvo jas prižiūrėti. Dabar ji svarsto, kad reikėjo anksčiau keisti veiklos pobūdį, nelaukti, kol sveikata sušlubuos, juolab kad šalia buvo energingas, veiklus ir idėjų nestokojantis sūnus.

Ūkyje tėvai ir dabar yra svarbiausieji Arūno pagalbininkai. Padeda ir jaunesnioji sesuo Asta, taip pat KTU absolventė, dirbanti projektuotoja. „Pirmoji jos pagalba – kritika, – juokiasi Arūnas. – Nuolat ir ilgai ginčijamės, bet tokiu būdu ir randame tiesą.“