Kazimierui Venckui buvo ketveri, kai jo tėvas, taip pat Kazimieras, pradėjo ūkininkauti Vilkaviškio rajone. Šeimos pagrandukas augo ne smėlio dėžėje, o traktoriaus ar kombaino kabinoje. „Kito pasirinkimo neturėjau ir nenorėjau, tik sekti tėčio pėdomis", - sako jaunasis Alksnėnų kaimo ūkininkas Kazimieras Venckus.

Dvidešimt ketverių metų ūkininkas, ūkininkaujantis penki metai, tvirtai stovi ant žemės ir žino, ko nori iš gyvenimo. „Pasistatyti namą. Praplėsti dirbamos žemės plotą iki 500 hektarų. Labai daug žemės nereikia. Tiek, kad galėtum racionaliai ir produktyviai ūkininkauti", - ateities planais dalijasi Kazimieras.

Sukūręs šeimą, jaunasis ūkininkas išsikėlė iš tėvų namų Alksnėnų kaime į butą Vilkaviškyje. Čia jau krykštauja trejų mėnesių dukrytė. Vis dėlto kaime gimęs ir augęs Kazimieras svajoja gyventi name, tačiau Vilkaviškio rajone sunkiau nei kitose šalies vietose išsinuomoti žemės, ir nuomos kainos čia didesnės. Galbūt Kazimieras vyresnysis po kelerių metų atsisakys ūkininkavimo ir savo žemes išnuomos vaikams. Tad  jaunojo ūkininko noras praplėsti dirbamos žemės plotą nėra neįmanomas.

Užbaigti mokslus Kazimierui - ne svajonė, o savaime suprantamas ir ranka pasiekiamas dalykas. „Ir bakalauro, ir magistro studijoms pasirinkau agronomiją. Gal labiau vertėjo studijuoti inžineriją? Tačiau agronomijos žinios ūkininkaujant irgi labai praverčia. Be to, jei gyvenimas pasisuktų kitaip, neprapulčiau - agronomų reikia visur", -  samprotauja jaunasis ūkininkas.

Be tėvų ir ES paramos ūkininkavimo pradžia neįmanoma

Paklaustas, kokia buvo savarankiško ūkininkavimo pradžia, Kazimieras atvirai prisipažįsta - nelengva. Be tėvų ir Europos Sąjungos paramos pačiam prasimušti labai sunku. „Jeigu netinginiauji, neguli ant sofos  ar su buteliu alaus neramstai parduotuvės sienų, viskas įmanoma. Man niekada nekilo mintis išvažiuoti uždarbiauti į užsienį. Jei nedirbčiau žemės, rasčiau kitokių veiklų, leidžiančių pragyventi Lietuvoje", - sako K. Venckus.

Devyniolikmetis vaikinas pradėjo nuo keliolikos hektarų.  Iš pradžių pirko traktorių ir padargų: kultivatorių, lėkščių. Kasmet plėtė tiek dirbamos žemės plotą, tiek technikos parką. Šiuo metu dirba 203 hektarus, iš jų 76 ha - nuosava, o likusią nuomojasi.

Nors turi įsigijęs nemažai technikos - sėjamąją, kombainą ir dar du traktorius - ūkininkas galvoja apie naujus pirkinius. „Technika brangi ir kiek bepirksi, vis tiek truks. Be to, ji sensta. Reikia dar vieno traktoriaus, žemės dirbimo technikos", - aiškina Kazimieras.

Olandiškas kombainas Lietuvos laukuose pasiteisino

Praėjusiais  metais, pasinaudojęs ES parama, jaunasis ūkininkas įsigijo olandišką cukrinių runkelių kasimo kombainą Vervaet. Jo teigimu, tuo metu tokio niekas neturėjo ne tik Vilkaviškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje.

Kombainus Olandijoje gamina dviejų brolių įmonė, kurioje technika dažniausiai būna vienetinė, gaminama pagal užsakymus ir  surenkama rankomis. Vervaet bunkerio talpa -25 tonos, o kiti kombainai  talpina dvigubai mažesnį kiekį. Tai leidžia kombainui apvažiuoti visą plotą neištuštinus bunkerio ir runkelius išpilti viename lauko gale. Šio kombaino kasimo greitis - apie 10 km/val. Per parą ši žemės ūkio mašina gali nuimti iki 30 ha cukrinių runkelių. Vienu metu kombainas kasa šešias cukrinių runkelių vagas.

Nors pats kombainas sveria beveik 25 tonas, tačiau jis  beveik neslegia dirvos: ratai išdėstyti taip, kad dengtų visą paviršių. Be to, kombainas labai ekonomiškas ir degalų sunaudoja gerokai mažiau nei kitos tokios paskirties žemės ūkio mašinos.

„Vervaet runkelių kasimo kombainu galima dirbti esant beveik bet kokioms oro sąlygomis. Ši žemės ūkio mašina pagaminta Olandijoje, o ten dirbami plotai dažnai užliejami vandeniu, tad technika puikiai pritaikyta drėgnam klimatui", - teigia K. Venckus jaunesnysis.

Beveik pusę olandiško  runkelių kasimo kombaino vertės finansavo  Europos Sąjungos struktūriniai fondai. „Be ES paramos jauniems ūkininkams neįmanoma pradėti savo verslo ir jį plėtoti. Neekonomiška būtų įsigyti tokį kombainą auginant 40-50 ha cukrinių runkelių, todėl perkant buvo numatytas ir paslaugų teikimas", -  paaiškino ūkininkas, kodėl jo kombainas derliaus nuėmimo metu ratus suko kaimynų ūkiuose.

Išskirtiniu pirkiniu Kazimieras labai patenkintas - kombainas pasiteisino, nors ir buvo gedimų.  „Jie ne tokie, dėl kurių sustotų darbymetis", - šypteli ūkininkas.

Mišraus ūkio kurti neketina

Praėjusiais metais K. Venckus augino apie 100 hektarų javų, 50  ha rapsų ir 55 ha cukrinių runkelių. Vis dėlto Kazimieras mano, kad pastarosios kultūros ateitis miglota - rapsų kaina yra geresnė. „Auginant cukrinius runkelius, darbo daug. Kai reikia nuimti ir iš hektaro išvežti 50 tonų,  niokojama žemė, ypač jei lietingas ruduo.  Tačiau jei prasčiau uždera rapsai ir kviečiai, toks cukrinių runkelių derlingumas šiek tiek kilsteli ūkio rentabilumą. Jei iš hektaro teprikasi 40-45 tonas cukrinių runkelių, nepaisant jų cukringumo, reikia gerai pagalvoti, ar verta auginti", - įsitikinęs jaunasis ūkininkas.

Siekiant, kad ūkiai nebūtų nuostolingi, kaip išeitis gana dažnai siūloma verstis ne tik augalininkyste, bet ir gyvulininkyste.  „Net ūkininkavimo pradžioje nekilo mintis kurti mišrų ūkį. Neturėjome nei karvidžių, nei galvijų, nei jokio supratimo apie karves. Jei pradėsi nuo nieko, tai  nieko ir neturėsi", - samprotauja Kazimieras.

Jo nuomone, gal ir logiška užaugintą produkciją panaudoti pašarams,  jei už toną grūdų moka 350-400 litų. Tačiau pernai, kai tona grūdų kainavo 900 litų, juos šerti gyvuliams, pasak ūkininko, ranka nekiltų. „Be to, galvijai pririša prie ūkio. Jie priežiūros reikalauja žiemą ir vasarą, rytą ir vakarą kiekvieną dieną. Dabar žiemą galiu išvažiuoti slidinėti, atostogauti ir dukrytę padėti auginti", - privalumus vardija dvidešimt ketverių metų Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2013/01