23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/12
Mokslo nauda negali būti vertinama pinigais
  • D. Stanišauskienė
  • Mano ūkis

Šis ruduo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutui išskirtinis - spalį paminėta 60-ies metų veiklos sukaktis. 1952 m. rugpjūčio 12 d. įsteigtas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos institutas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, o 1956 m. jo eksperimentinė bazė buvo perkelta į Baisogalą. Per šešis dešimtmečius patirta ir šilto, ir šalto, išgyventa ne viena reorganizacija. Apie Instituto pakilimo akimirkas, problemas, mokslininkų veiklos prasmę ir jos reikšmę šalies gyvulininkystės mokslui kalbamės su įstaigai jau vienuoliktus metus vadovaujančia dr. Violeta JUŠKIENE.

Per 60 metų sukaupta patirtis - nemažas turtas ir įstaigos, ir žmogaus gyvenime. Kokios datos, laikmečiai Institutui buvo reikšmingiausi?

Pergyvenome įvairius laikotarpius. Negalime kalbėti už ankstyvuosius Instituto gyvavimo metus, kai mūsų jame nebuvo. Kažkada jis klestėjo - sovietmečiu mokslo nuomonės buvo paisoma, į ją buvo įsiklausoma. Nemažai svarbių gamybai sprendimų buvo priimama, atsižvelgiant į mokslo rekomendacijas. Tais laikais Institutas buvo beveik du kartus didesnis.

Institutui įsimintiniausias ir, ko gero, svarbiausias laikotarpis - šalies nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis. Mokslas, kaip ir politika, buvo euforijoje, su didžiuliu entuziazmu įsijungėme į visus procesus, buvome aktyvūs Sąjūdžio dalyviai. Kartu su nepriklausomybe naujai buvo kuriama ir mokslo sistema. Pradžia buvo labai graži. Sovietmečiu mokslui buvo diktuojama, vyriausybė nurodydavo tam tikras mūsų veiklos gaires, tematikas. Atkūrus nepriklausomybę, mokslininkui buvo suteikta laisvė, jis pats galėjo planuoti savo darbų tematikas.

Iš mokslo sistemos kūrimo etapo išliko daug gerų prisiminimų. Viskas vyko labai demokratiškai. Į Lietuvos mokslo tarybą buvo išrinkti geriausi institucijų atstovai. Tai buvo išties nepriklausoma aukščiausia mokslininkų institucija, kuri brėžė Lietuvos mokslo gaires, formavo jo karkasą. Tada mūsų institutas tapo Valstybiniu mokslo institutu. Tai buvo pats aukščiausias instituto statusas.

Gyvulininkystės institute buvo parengta daug jaunų mokslininkų, bet daug jų išėjo į naujai įsteigtas komercines įmones, kitas su žemės ūkiu susijusias struktūras (Žemės ūkio ministeriją, įvairias tarnybas). Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų parengti specialistai sėkmingai darbuojasi įvairiose srityse.

Išgyvenote nemažai reformų. Gal buvo pokyčių, kurie jus sustiprino, o gal nė viena reorganizacija nebuvo naudinga?

Vėliau prasidėjo sunkesni laikai. Vieną reformą keitė kita. Ypač sunkios buvo paskutinės 2010-ųjų reformos. Tada buvo reformuojama visa šalies švietimo, mokslo institucijų sistema. Žinoma, mums būtų buvę geriau, jei Institutas būtų reformuojamas iš karto jungiant į kažkokį darinį, o ne palaipsniui jungiant prie vieno, paskui prie kito. Dvi reorganizacijos per metus - išties labai daug. Tokiu metu naivu būtų tikėtis gerų Instituto veiklos rezultatų, nes pagrindinės jėgos buvo skiriamos biurokratiniams popieriams tvarkyti. Per tuos metus praradome labai daug laiko, kurį būtume galėję skirti tiesioginei savo veiklai. Be abejo, tos reformos neatitiko mūsų poreikių ir lūkesčių, buvome tikri, kad kai ką buvo galima daryti kitaip. Bandėme aiškinti, stengėmės, kad būtume išgirsti... Bet padaryta taip, kaip buvo padaryta.

Jau dveji metai esame didžiulio Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dalis. Iš pradžių atrodė, kad medicina ir žemės ūkis vienas nuo kito labai nutolusios sritys, tačiau šiuolaikiniame moksle daug sąsajų galima rasti tarp įvairių mokslo sričių. Nėra vieno išgryninto mokslo ir žemės ūkio mokslai yra ypač persipynę. Daug sąsajų radome ir su medicinos srities mokslininkais. Šiuo metu pradėtas studijų modulis (hipoterapija), kuris vyksta ir mūsų Institute. Pasaulyje populiaru sunkių ligonių sveikatos būklei gerinti naudoti gyvūnų (žirgų, delfinų) terapiją. Bet norint taikyti tokį gydymo būdą, pirmiausia reikia tą gyvūną pažinti.

Džiugina pozityvus universiteto vadovų, rektoriaus ir jo komandos požiūris bei supratimas. Prieš prijungimą buvome šiek tiek išsigandę, tačiau bijojome be reikalo. Tiesa, tenka pripažinti, kad dabar biurokratijos labai daug. Derinimo procedūros griozdiškos ir užima begales laiko. Apskritai, viešieji pirkimai mūsų valstybėje yra labai komplikuoti. Labai gaila, kad daug laiko turime skirti tokiems dalykams, o ne konkrečiai tiesioginei veiklai. Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau bus priimti sveiką logiką atitinkantys įstatymų pakeitimai.

Su kokiais sunkumais susiduriate, dirbdami mokslinį darbą?

Opiausia mūsų, tikriausiai ne tik mūsų, problema - finansavimas. Ne paslaptis, kad Lietuvoje sistema, kuri taikoma mokslui vertinti, - ne be trūkumų. Tokį modelį, kaip pasverti mokslininkų sukurtą produktą ir paversti jį pinigais, taiko tik postsovietinės šalys. Sudėtinga mokslą vertinti pinigais, ypač neturtingoje valstybėje, kurioje finansavimas skurdus.

Būta daug diskusijų, kai visų sričių mokslas (fizika, matematika, žemės ūkio mokslas) buvo vertinamas pagal vieną kurpalių. Žemės ūkio mokslą vertinti tik pagal leidiniuose su aukštais citavimo indeksais išspausdintų straipsnių skaičių - neteisinga. Žinoma, patobulintoje metodikoje šiek tiek atsižvelgiama ir į tai, kiek atliekame tyrimų pagal ūkio subjektų užsakymus. Tačiau ir šiuo atveju mūsų srityje yra sava specifika. Mūsų ūkininkai, juos vienijančios organizacijos nelabai linkusios užsakyti mokslinius tyrimus, kaip tai vyksta užsienio valstybėse. Taip yra dėl to, kad moksliniai gyvulininkystės tyrimai brangūs ir laiko, ir pačių tyrimų prasme. Reikia nemažai lėšų. Jei ūkininkas galvoja, kad investavęs tūkstantį kitą į tyrimą, gali daug sužinoti, toli gražu taip nėra. Dėl brangumo tyrimų mažai užsako ir komercinės įmonės.

Aš visuomet laikiausi ir laikausi tos nuomonės, kad mūsų mokslininkai turi būti matomi tarptautinėje erdvėje, turi dalyvauti projektuose ir savo darbus skelbti tarptautiniuose leidiniuose su citavimo indeksais, tačiau viskas negali būti taip suabsoliutinta. Visgi minimalus išgyvenimo krepšelis būtiniausioms išlaidoms institucijai, kuri svarbi valstybei, turėtų būti numatytas. Su kolegomis dažnai pasišnekame, kad tai būtų juoda duonelė, kurią mes turime gauti, o projektai, konkursinis finansavimas būtų kaip sviestas ant jos. Vienas jo galėtų užsitepti daugiau, kitas mažiau. Dabar situacija tokia, kad valstybės finansavimo neužtenka net minimalioms būtiniausioms išlaidoms. Pastaruoju metu Instituto mokslininkai parašo daugiau publikacijų su citavimo indeksu, mūsų rodikliai gerėja, nepaisant to, finansavimas vis mažinamas. Mokslininkams sudėtinga suprasti, kodėl gerėjant rodikliams, lėšų skiriama mažiau. Visos kitos sąnaudos (pavyzdžiui, energija, telekomunikacijų paslaugos) juk irgi brangsta.

Kokios gyvulininkystės mokslo tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje?

Didelių perversmų gyvulininkystėje nėra. Mūsų mokslininkai darbuojasi savo tematikose, bando orientuotis į pasaulines aktualijas. Anksčiau pagrindiniai mokslinių tyrimų akcentai buvo, kaip pagaminti daugiau kokybiškos, saugios vartoti produkcijos. Šiuo metu daugiau dėmesio skiriama tam, kaip didinti produktyvumą, nekenkiant gyvulio sveikatai. Ne paslaptis, kad labai produktyvūs gyvuliai yra jautresni laikymo sąlygoms. Beatodairiškai didinant jų produktyvumą, akivaizdžiai susiduriama su gyvulių atsparumo sumažėjimu ir įvairiomis sveikatingumo problemomis. Tai rimta šių laikų problema.

Aktuali ir klimato kaitos problema. Daug diskutuojama, kaip sumažinti kenksmingų junginių emisijas. Gyvulininkystė yra nemažas taršos šaltinis. Ieškoma įvairių būdų neigiamam gyvulininkystės poveikiui aplinkai sumažinti. Tai galima padaryti įdiegus pažangias mėšlo tvarkymo sistemas ūkiuose. Tam galima naudoti ir kitus būdus, pavyzdžiui, papildyti racionus probiotikais. Daryti įtaką emisijoms bandoma ir per gyvulių genetiką.

Pastaruoju metu populiarėja funkcionalusis maistas (pavyzdžiui, praturtintas omega rūgštimis), t. y. maistas, kuris yra ne tik kokybiškas, saugus vartoti, bet ir naudingas žmogaus sveikatai. Tai naujas didžiulis tyrimų baras. Juk pašarai turi didelę įtaką galutiniam produktui - pienui, mėsai, kiaušiniams. Dalyvaujame įgyvendinant projektus, kuriuos finansuoja Lietuvos mokslo taryba.

Daug dėmesio skiriama ir gyvūnų gerovės tyrimams. Juos atlikti nėra taip paprasta, juk gyvulio nepaklausi, ar jų auginimo ir priežiūros technologijos yra geros. Technologinius parametrus galime tiksliai išmatuoti, o ar gyvulys gerai jaučiasi, parodo jo elgsena. Pavyzdžiui, kolegos kitose šalyse atlieka tyrimus, kuriais bando nustatyti, ar karvė pakankamai ilsisi (miega). Iš jos reikalaujame, kad ji kuo daugiau suėstų ir kuo daugiau pieno duotų, tačiau neaišku, ar ji užtektinai ilsisi. Pasirodo, tai nėra taip paprasta įvertinti. Žmogus atsikėlęs gali pasakyti, ar gerai išsimiegojo ar ne. Karvė to nepasakys. Tam reikalinga sudėtinga smegenų veiklos stebėjimo įranga, net iš karvės snukio išraiškos bandoma įvertinti, ar ji gerai miega.

Kaip turėtų būti organizuojama Instituto veikla, kokia jo vizija?

Sutinku, kad daugiau tyrimų turėtų užsakyti gyvulių augintojai, nes tai būtų tiesiogiai jiems naudinga. Ūkininkai dažnai pasvarsto, kad gerai būtų ištirti vieną ar kitą priedą, kokia vienų ar kitų technologijų nauda, tačiau viskas ir pasibaigia kalbomis, nes, kaip minėjau, tyrimai brangūs, už juos kažkas turi mokėti. Atlikdavome nemažai tyrimų pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos užsakymus ir gyvulių augintojų poreikius už specialios valstybės programos lėšas, tačiau dabar jos finansavimas gerokai sumažintas. Kita vertus, tai veikla, kuri nevertinama. Tai nėra normali situacija ir taip neturėtų būti. Sulaukiame pelnytų priekaištų ir kaltinimų, kad mokslininkai per mažai rašo technologinių straipsnių, kad jie yra nutolę nuo praktikos. Bet taip yra ne iš blogos valios. Mokslininkai visą dėmesį skiria publikacijoms į leidinius su citavimo indeksu rašyti. Tokia mūsų veiklos vertinimo sistema užprogramuoja mokslininkus taip dirbti.

Kokia mūsų ateitis, sudėtinga prognozuoti. Stambūs mokslo dariniai formuojami ir užsienio valstybėse. Vyksta įtempta konkurencinė kova ir mokslo pasaulyje. Istorija rodo, kad vystymasis vyksta spirale. Tai rodo ir mūsų pačių istorija - Institutas buvo ir sujungtas su kitomis įstaigomis, buvo ir nepriklausomas. Ar dabartinės reformos pasiteisins, parodys ateitis.

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2012/12