Radviliškio rajono ūkininkas Feliksas Šlėvė visada stebino novatoriškais sprendimais. Jis vienas pirmųjų rajone užsodino didžiulį juodųjų serbentų plotą, paskui ryžosi milžiniškai investicijai į 600 tonų šaldyklas, o dabar sėkmingai naudoja dar vieną produkcijos konservavimo būdą - džiovinimą. Burnoje tirpstančius džiovintų obuolių traškučius jau spėjo pamėgti pirkėjai, tad ūkininkas plečia džiovintų produktų asortimentą, įtraukdamas kriaušes, juoduosius serbentus, avietes ir braškes.

Feliksas ūkininkauja 56 ha, sūnaus Vyganto plotai - per 30 ha. Pridėjus dar ir turimą mišką, iš viso jų valdos užima 111 ha. Kažkada pradėjęs nuo gyvulininkystės - ir karves melžė, ir kiaulių nemažai augino - atėjus sunkiam periodui ir prasidėjus pieninių bankrotams, gyvulių atsisakė ir nutarė sodininkauti. Kai pats pirmasis rajone pasodino didelį plotą juodųjų serbentų, vieni pažįstami šaipėsi, kiti galvas kraipė. Tačiau nauja ūkio kryptis, bent jau iš pradžių, pasirodė labai pelninga. „Pirmaisiais metais labai gerai mokėjo. Kiek prisimenu, 1998 m. juodųjų serbentų kaina buvo pakilusi iki 4 Lt/kg", - gerus laikus prisimena Feliksas.

Tačiau derlius kasmet gausėjo ir augintojas netruko susidurti su problema - vis sunkiau buvo realizuoti didelius uogų kiekius. Mat nuskintus serbentus reikia parduoti kuo greičiau. „Palaikius nuskintas uogas bent 2-3 dienas, jos tokiu pusiau vynu pavirsta, suvalgius gali ir galvą apsukti", - šypteli augintojas. Supirkėjams tokios rūgtelėjusios uogos, žinoma, jau netikdavo. Tad įtemptai mąstė Feliksas, kaip išlaikyti derlių. Nusprendė, kad vienas iš paprasčiausių ir patikimiausių būdų - šaldymas. Parengė projektą 4,5 mln. litų vertės šaldymo saugyklai statyti, kuris buvo įvertintas teigiamai ir ūkininkas gavo 1,5 mln. Lt paramos lėšų. „Tai mane pastūmėjo ryžtis iki kaklo pasinerti į kreditus ir pastatyti šį pastatą", - prisimena Feliksas, aprodydamas 600 tonų talpos šaldymo kameras ir vėsinimo patalpas.

Grąžinti kreditus nebuvo lengva, ūkis išgyveno, ir šilto, ir šalto matė. Buvo tokių finansinių duobių, kai nepalūžti padėjo tik tvirtas tikėjimas tuo, ką darai. „Šiaip ne taip išsikapanojau. Dabar liko grąžinti nepavojingą dalį kreditų", - jau lengviau atsikvėpti gali Feliksas. Tad pastaraisiais metais atsirado galimybių plėstis ir investuoti į perdirbimą. Spaudė uogų tyres, o netrukus prisiminė dar vieną gerą ir natūralų konservavimo būdą - džiovinimą.

Obuolių traškučiai jau išpopuliarėjo

Greitai bus treji metai, kaip ūkyje gaminami obuolių traškučiai, kurių galima įsigyti sveiko maisto parduotuvėlėse. Iš pradžių, kol dar neturėjo patirties, traškučius fasavo į maišelius po 100 g. Tačiau paaiškėjo, kad vienas žmogus nepajėgia tokio kiekio džiovintų obuoliukų vienu kartu suvalgyti - traškučiai gana sotūs. O ilgiau pastovėję atidarytoje pakuotėje, obuoliukai atidrėksta ir pasidaro nebe tokie skanūs. Todėl dabar pakuotė sumažinta - pakuojama po 45 gramus.

Dirbant paaiškėjo, kad ne visos obuolių veislės tinka traškučių gamybai. Labiausiai tinka saldžiarūgštės veislės - Auksis, Šampion, Lygol, o, tarkime, iš Paprastųjų antaninių jau ne tokio skonio traškučiai išeina. Pats traškučių gamybos procesas didžiąja dalimi yra mechanizuotas. Švariai nuplauti obuoliai suberiami į obuolių pjaustyklę, kurioje iš kiekvieno vaisiaus pašalinami sėklalizdžiai, o likusi obuolio dalis supjaustoma vienodais plonais griežinėliais. Prie konvejerio dirbančios moterys rankomis spėriai dėlioja griežinėlius vienu sluoksniu ant džiovinimo padėklų. Kai užpildomi visi padėklai, įjungiama džiovinimo krosnis. Užkrovus apie 300 kg džiovinti paruoštų obuolių griežinėlių, gaunama 30 kg išdžiovintos produkcijos.

Tinkamai išdžiovinti obuolius 50 laipsnių temperatūroje užtrunka 10 valandų - traškučių drėgnumas būna 5-7 procentai. Taip išdžiovinti obuoliukai garantuotai negenda, būna labai traškūs ir skanūs. Džiovinant aukštesnėje temperatūroje, traškučiai išdžiūtų greičiau, tačiau ūkininkas pastebėjo, kad tuomet jie keičia spalvą (ruduoja), o tai jau negerai. Džiovintos uogos taip pat labai paklausios (pirmiausia - arbatų gamybai), tačiau uogos labai vandeningos, todėl džiūsta dar ilgiau negu obuoliai - prireikia apie 1,5 paros.

Viena tokia džiovykla, kokia stovi Felikso gamybiniame ceche, sunaudoja 10 kilovatų elektros energijos per valandą. Už elektrą per mėnesį tenka sumokėti po 10 000 Lt (žinoma, ne vien už džiovimui sunaudojamą - dar daugiau jos prireikia šaldymo kamerose reikiamam 20 laipsnių šalčiui palaikyti). „Ieškosime būdų, kaip atpiginti džiovinimą. Šio konservavimo būdo tikrai neplanuoju atsisakyti, nes jis leidžia panaudoti ir šalutinius perdirbimo produktus", - sako Feliksas. Pavyzdžiui, galima sudžiovinti išpjautus obuolių sėklalizdžius, sumalti juos į miltus ir pastarųjų pridėti darant tešlą sausainiams. Išbandė - rezultatas puikus.

Džiovyklos karštį dar išmėgins ir šaltalankių uogos, ir cukraus sirupe įmirkyti svarainių griežinėliai, ir putinai - žodžiu, produkcijos asortimentas dar labiau plėsis. Ateityje ūkininkas planuoja džiovinti infraraudonaisiais spinduliais, bet tam reikia didelių investicijų - tokio džiovinimo linija kainuotų apie 1 mln. litų. Rusijoje, į kurią iš Felikso saugyklų iškeliauja didžioji dalis šaldytos produkcijos, taip pat būtų paklausūs ir džiovinti produktai. „Tačiau Rusijai reikia labai didelių kiekių - tarkime, 50 tonų produkcijos. Taigi reikėtų išdžiovinti 500 tonų žaliavos", - ūkininkas realiai vertina savo galimybes ir su turimais techniniais pajėgumais tokių užsakymų nė nesiima vykdyti.

Serbentai ir kriaušės, bitės ir vynuogės

Šiemet Felikso ir jo sūnaus ūkiuose nuskinta apie 300 tonų serbentų. Patyrusių uogų augintojų vertinimu, tai nėra labai geras derlius. „Vis dar negaliu atsigauti po ekologinio ūkininkavimo. Sūnus prižiūri ekologišką serbentyną, tai skina tik po 0,5 tonos derliaus iš hektaro. Aš savo serbentyne, kurį prižiūriu pagal išskirtinės kokybės produkcijai keliamus reikalavimus, skinu apie 3 t/ha. Galiu pasakyti, kad pastaraisiais metais atsodinu viską iš naujo, nes uogakrūmiai visiškai nustekenti per ekologinio ūkininkavimo periodą", - sako F. Šlėvė.

Visos nuskintos uogos pirmiausia užšaldomos smūginio šalčio kameroje -50 °C, tada kietos tarsi akmenukai transporteriu keliauja į kalibravimo liniją, kur fasuojamos į popierinius maišus po 25 kg. Tokie uogų pilni maišai saugomi šaldymo kamerose -20 °C. Šaldymo linija galinga - per valandą nuplauna, išvalo ir sufasuoja 1,5 tonos produkcijos. Liniją ūkininkas jungia tik tada, kai turi 10-20 tonų nuskintų serbentų - apdoroti mažesniems produkcijos kiekiams jos nė neapsimoka paleisti.

Kol kas visas šiemetinis juodųjų serbentų derlius dar laukia savo pirkėjo. Tačiau Feliksas išlieka ramus - tai įprasta situacija. Mat perdirbimo įmonės būna užpildžiusios savo saugyklas dar nuo vasaros supirktomis uogomis ir naujos produkcijos pradeda dairytis tik po Naujųjų metų.

Daug vilčių ūkininkas sieja su kriaušių auginimu. Kriaušės populiarios ir kaip desertiniai vaisiai, ir džiovintos labai skanios (tik paaiškėjo, kad turima obuolių pjaustyklė kriaušėms nelabai tinka, nes pašalina per didelę dalį minkštimo). Deja, po praėjusios žiemos beveik visą jauną kriaušyną - 2 500 medelių -teko išrauti: vaismedžiai smarkiai pašalo, o paskui buvo diagnozuota bakterinė degligė. Bet ūkininkas nepraranda vilčių plėsti kriaušių plotą (dabar jų turi 3 ha), tik sako veisles rinksiąsis labai atsakingai.

Feliksas didžiuojasi ir dideliu (70 šeimų) bitynu - šiemet išėmė 2,1 tonos medaus, žymimo išskirtinės kokybės ženklu. O naujausias ūkininko sumanymas - auginti vynuoges. Pasirinkęs mūsų žiemoms atsparias lietuviškas ir latviškas vynmedžių veisles, ūkininkas tikisi jau kitąmet sulaukti gražaus derliaus. „Turiu ir dar visokių sumanymų, bet kol nepadariau, nenoriu girtis", - sako Feliksas Šlėvė pridurdamas, kad visos naujos idėjos gimsta bedirbant.

KOMENTARAS

Dr. Marina RUBINSKIENĖ, LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos mokslininkė

Perdirbimo tikslas - išsaugoti užaugintą produkciją, sukurti produktus su didesne pridėtine verte ir išplėsti asortimentą. Džiovinimas yra puikus ir natūralus konservavimo būdas, nes džiovintuose vaisiuose išlieka 45-50 proc. naudingųjų medžiagų. Dar daugiau naudingų medžiagų išlieka naudojant modernų džiovinimo būdą - liofilizaciją, tačiau ši technologija yra labai brangi. Be to, liofilizuoti produktai turi būti laikomi itin sandarioje pakuotėje, nes labai greitai traukia drėgmę.

Natūralių, unikalumu pasižyminčių produktų paklausa kasmet didėja. Vaisių, uogų bei daržovių produktų unikalumo ir išskirtinumo pagrindu gali būti ne tik natūralumas, bet ir įvairesnių, netradicinių, tačiau biologiškai labai vertingų žaliavų panaudojimas jų gamybai, pavyzdžiui, aktinidijų, aronijų, šaltalankio uogų, svarainių, agrastų, moliūgų, cukinijų ir kt.

Labai gaila, kad iš Lietuvos baigia išeiti raudonieji serbentai. Tai nuostabi žaliava kompozicijose su kitomis uogomis ir vaisiais. Raudonųjų serbentų spalvos stabilumas yra puikus - daug geresnis, negu, pavyzdžiui, aviečių. Pridėjus raudonųjų serbentų, palaikoma vyšnių ir aviečių produktų spalva. Tad žemdirbiams, galvojantiems apie vaisių ir uogų produkcijos perdirbimą ūkyje, siūlyčiau prisiminti šias vertingas uogas.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/12