„Visose apleistose žemėse turėtų ošti miškas",  - įsitikinęs miško savininkas Česlovas Auryla iš Trakų. Tačiau gražus miškas išauga tik ten, kur savininkas negaili savo prakaito ir neskaičiuoja darbo valandų.

Šiandien visi Česlovo Aurylos tvarkomi miškai siekia apie 100 hektarų. Pirmuosius ha įsigijo dar 1995 m., vėliau savo miškų priežiūrą jam perleido ir tėvai bei uošviai. Miško masyvai išsibarstę po visą Lietuvą, tad Česlovui teko patirti, kokios skirtingos sąlygos jo augimui gali būti mūsų nedidelėje šalyje. Dzūkijos „pieska", pasak savininko, pati įnoringiausia: tenka labai atidžiai išstudijuoti kirtavietę, parinkti tinkamiausią laiką, reikalingi išskirtinės kokybės daigai. Našiose augavietėse apie Panevėžį tokių problemų nekyla, tačiau daug žalos pridaro gausus miško žoliaėdžių būrys. Tokių problemų nekyla Trakų miškuose: ir augavietės našios, ir žvėrys ne tokie įžūlūs.

Česlovas įsitikinęs, kad atkuriant arba veisiant mišką svarbiausia teisingas dirvos paruošimas, gerai išauginti sodmenys ir sodinančių žmonių darbo kokybė. Daigai brangūs, pasak Česlovo, nuo 2006 m. jų kaina išaugo tris  keturis kartus. „Galima pigesnių sodmenų atsivežti iš Lenkijos, tačiau aš visuomet perku iš mūsų urėdijų, nes žinau, kad šį darbą dirba išmanantys žmonės, jiems keliami aukšti kokybės reikalavimai. Išleidus daug lėšų sodinukams, norisi, kad jie prigytų ir netektų investuoti iš naujo", - sako miško savininkas.

Iš miško paėmęs, turi jam ir grąžinti

Privačiais sodintojais miško savininkas nepasitiki, todėl savo plotuose viską sodina pats, į pagalbą pasitelkdamas tik artimuosius. Jis įsitikinęs, kad darbus miškuose atliekantys rangovų darbuotojai niekada nesodins taip gerai, kaip ankstesnės ilgametės miško  sodintojos - girininkijų apylinkių gyventojos, metai iš metų atliekančios šį darbą ir gerai pažįstančios savo miškus. Dabartiniai rangovai stengiasi prisiimti pigios darbo jėgos iš darbo biržos, mišką sodinančios „atbulom rankom".

Trakų urėdijos miškus Česlovas gerai pažįsta ne tik todėl, kad gyvena senojoje sostinėje - ne vienus metus darbavosi urėdijoje apsaugos inžinieriumi, teko paplušėti ir medelyne. Dabar jis savarankiškai tvarkosi apie 50 ha plote Trakų miškuose. Rugsėjo pabaigoje Česlovas plušėjo Žiūronių girininkijos masyvuose, viduržiemį iškirstoje biržėje. Bendras plotas - 2,1 ha, tačiau iškirsta buvo tik 1,8 ha. Miško savininkas pats reguliuoja medienos pardavimą, todėl atidžiai seka pokyčius jos rinkoje. Pamatęs, kad viso ploto iškirsti neverta, 30 arų jis paliko vėlesniam laikui.

Atkurdamas kirtavietę, dirvos ruošimą Česlovas patikėjo Trakų miškininkams, teturėdamas vieną pageidavimą - arti mažesnio gylio vagas, nes tokios yra geresnės lengvo našumo augavietėje kaip ši. Sodmenis šiemet pirko iš Trakų ir Alytaus miškų urėdijų. Savininkas pastebi, kad visoje Lietuvoje trūksta pušies sodmenų.

Eglaitės 3 metų sodinukus savininkas įkainuoja 30, pušies - 18 ct be PVM, 2 ha plote pasodino 6,5 tūkst. pušaičių ir 3,5 tūkst. eglaičių - vien sodmenys kainavo apie 4 tūkst. litų, dar išlaidos repelentams, o jei tektų ir žmones darbams samdyti, tokio ploto apsodinimas kainuotų 8-10 tūkst. Lt. Česlovas pripažįsta, kad tai dideli pinigai, tačiau juokingi palyginus su tais, kuriuos savininkas gauna iškirtęs tokio ploto mišką. „Nesuprantu žmonių, kurie ir po 3 metų nesugeba atsodinti biržės. Man tai keista: juk kuo daugiau tą biržę apleisi, tuo daugiau atsiras rimtesnių problemų. Nemanau, kad žmogus iškirtęs biržę ir normaliai pardavęs medieną neturėtų tų pinigų, tiesiog neatsideda. Tačiau iš miško paėmęs, nemažai į jį turi ir grąžinti", - kritikos aplaidiems miško savininkams negaili Česlovas.

Drąsus eksperimentuoti

Miškininko išsilavinimą ir ilgametę praktinę patirtį turintis miško savininkas nebijo savo miške eksperimentuoti. Sodinimą jis mielai atideda rudeniui, mat pavasarį ir taip darbas darbą gena, o ir savininkų antplūdis didesnis. Jis įsitikinęs, kad sodinimas rudenį turi savų pranašumų: daugiau laisvo laiko, daugiau kritulių, o tai padeda sodmenims prigyti. Tik rudenį Česlovas gali įgyvendinti savo eksperimentą: pundeliais surištus daigus prieš sodinant ištepti repelentais. Pasakyti tiksliai, koks buvo poveikis, savininkas galės po kelerių metų. Pavasarį pats augimas, todėl toks darbas neturi prasmės, o rudenį vegetacija jau pasibaigusi, repelentas per žiemą apsaugos sodinukus nuo alkanų žvėrių. Savininkui nauda, nes tokiu būdu „sutaupo" vieną ėjimą - nebereikia dar kartą tepti repelento. „Jei šis metodas pasiteisins, sutaupysiu nemažai darbo laiko ir sąnaudų. Sodinu tik aš ir mano artimieji: žmona, sesuo, savaitgaliais padėti atvyksta draugai. Dirbdami iš peties 8-9 valandas su trumpa pertrauka, per dieną pora kokybiškai pasodina apie 2 tūkst. sodinukų", - patirtimi dalijasi savininkas.

Jis pastebi, kad rudeninį sodinimą dažniau atlieka privataus miško savininkai. Pasak Česlovo, rudenį sodinamos eglaitės prigyja labai gerai - daugiau kaip 95 proc. Sudėtingiau su pušelėmis: jos prigyja tik tuomet, jei tris savaites po pasodinimo nebūna ankstyvų šalnų.

Česlovas įsitikinęs, kad mūsų savininkams labai praverstų galimybė įsigyti sodmenis, paruoštus suformuojant uždarų šaknų sistemą. Iki šiol tokią praktiką jam teko regėti tik pas švedus, Lietuvoje jau po truputį atsiranda, tačiau ne taip sparčiai, kad formuotų konkurencingą kainą. Savininkas sako, jog mielai investuotų į tokius daigus, nes tai leistų jam būti nepriklausomam nuo laiko ir sodinti tuomet, kai gali - pavyzdžiui vasarą, kai sustabdyti kirtimai, būtų laiko eksperimentuoti ir sodinti sodmenis šlapesnėse augavietėse. Uždara šaknų sistema vadinami sodmenys, kurių šaknų sistema suformuota tokiuose „konteineriukuose", dažnai padarytuose iš durpinio substrato. Šios medžiagos laikui bėgant suyra, o daigas tvirtai įsikimba į dirvą. Daug vilčių Česlovas sieja su Dubravos urėdija, kuri jau augina tokius daigus.

Savininkas sakosi miško steriliai nevalantis - negyvos medienos ar kitų, jo galva, miškui reikalingų dalykų paliekąs daugiau nei reikalaujama. „Traktorininkas sako, ar tu kvailioji, tiek pinigo miške pūti palikai", - pasakoja Česlovas, rodydamas į kirtavietėje paliktą tiesią it styga pušį. Jos mediena, pasak savininko, verta 300-400 Lt. Tačiau kur kas vertingesnis jam pasirodė šioje pušyje esantis didžiulis uoksas - juodojo genio namai.

Investicija anūkams

Netoli Krekenavos, Česlovo uošvių žemėje, iš viso yra 50 ha miško. 2006 m. iš 7 ha dirbamų žemių 2 ha užsodinta mišku. „Buvome vieni pirmųjų pionierių Lietuvoje, kai atsirado galimybė gauti ES fondų paramą miško įveisimui žemės ūkio paskirties žemėje", - prisimena Česlovas. Įkalbėti uošvius šiai avantiūrai nebuvo paprasta, tačiau jau galima džiaugtis ūgtelėjusiu mišku - šiemet šis septynmetis jaunuolynas jau bus pripažintas mišku apaugusiu plotu. Kadangi augavietės ten labai našios, daugiausia sodinta ąžuolų, taip pat daug liepų, beržų ir šiek tiek eglaičių.

Septintaisiais augimo metais šeimininko dar nepraaugusi tik eglė - apie 1,52 m aukščio, ąžuolas jau išstypo iki 4 m, liepa ir beržas siekia 6-7 metrus. Sodinukais iš ąžuolais garsios Kėdainių miškų urėdijos Česlovas sako esąs sužavėtas: prigijo visi iki paskutinio ąžuolo. Todėl jis nedvejodamas rekomenduoja ir savo bičiuliams, ir nepažįstamiems, besikreipiantiems patarimo.

Saugant pasodintus medelius, visą apželdintą plotą teko aptverti tvora. Aptvėręs ąžuolyną Česlovas visiškai nesigaili. Anuomet tvora aplink 2 ha ploto ąžuolyną kainavo apie 6 tūkst. Lt, tačiau per šį laiką nepatirta jokių nuostolių, neteko tvoros ir taisyti. „Dešimt metų tokia tvora tikrai laikys, o vėliau jau nepavojingi ir žvėrys", - įsitikinęs savininkas. Taupyti ir galvoti, kad pavyks išsaugoti želdinius nenaudojant repelento  naivu, nes jaunais medeliais  paskanauti mėgstančių žvėrių gausėja, prie to nemenkai prisideda ir juos globojantys medžiotojai.

Pabaigęs darbus miške, Česlovas randa laiko ir prie svetimų miško įveisimo projektų prisėsti: 2 praėjusius metus parengė po 2 projektus miško įveisimui apleistoje žemėje. Savininko įsitikinimu, visose apleistose šalies žemėse turėtų ošti miškas. Jis džiaugiasi, kad yra žmonių, norinčių padaryti tokią ilgalaikę ir naudos nenešančią investiciją: „Miškas, kurį sodiname, naudą neš ne mums ir net ne mūsų vaikams, tikriausiai - tik anūkams."

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2012/11