03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/11
Sunki pradžia netradicinio ūkio plėtros nesustabdė
  • G. Kemežienė
  • Mano ūkis

Prieš aštuonerius metus netradicine kultūra susidomėjusi Daiva Kvedaraitė vis plečia savo ekologinį šaltalankių ūkį Alytaus rajone. Didelę paspirtį ūkio plėtrai suteikia Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės. Be to, vadovaudama Lietuvos šaltalankių augintojų asociacijai ji skatina šių vertingų uogų auginimą mūsų šalyje, nes tiki verslo perspektyvomis ir neįkainojama šių oranžinių, vitaminų turtingų uogų nauda žmogaus organizmui.

Iš Kauno kilusi, Vilniuje savo įmonę turinti Daiva prisipažįsta, kad mintis imtis šaltalankių auginimo kilo, rengiant verslo projektus ūkininkams. Pasitarusi su Alytaus rajone gyvenančiu broliu Sigitu bei jo šeima ir užsitikrinusi jų paramą bei pagalbą jauna moteris entuziastingai mintyse sudėliojo savojo žemės ūkio verslo planą. „Tradicinė augalininkystė neviliojo dėl didelių investicijų technikai įsigyti, o šaltalankių auginimas buvo nauja, įdomi ir perspektyvi sritis, kur viskas atrodė gerokai paprasčiau", - apsisprendimą veisti šaltalankių plantaciją motyvuoja Daiva, didžiausių uogynų savininkė Alytaus rajone. Prieš kelerius metus jos pavyzdžiu pasekė ir brolio dukra Justina - jaunoji ūkininkė įveisė didesnį kaip 15 hektarų uogyną. Dabar abiejų Kvedaraičių šaltalankiai tarpsta 75 ha plote.

Mokosi iš savo klaidų

Ūkininkauti sumaniusi Daiva nusipirko nedidelį plotą apleistos žemės Alovės seniūnijoje. Galvojo, šabakštynus sutvarkys ir šalia Kalesninkų girios įveis šaltalankių plantaciją. Moteris ir dabar su siaubu prisimena pirmuosius ūkininkavimo žingsnius: krūmynais ir žolynais apaugusio, beveik 20 m. nedirbto nelygaus reljefo lauko tvarkymą, pirmųjų šaltalankių kišimą į žemę sausio mėnesį, beviltiškas pastangas pavasarį rasti nors kokį krūmelį lauke...

„Pirmąjį šaltalankių lauką sodinome 2005-ųjų sausį. Kadangi nebuvo nei sniego, nei įšalo, paklausę rekomendacijų įsileidome „žinovų" komandą į laukus. Atvažiavo su savo žmonėmis, atsivežė savo sodinukus, kuriuos kur kišo, kur nekišo miškiniu plūgu pievoje išartose vagose. Pinigus sumokėjome, deja, prigijo tik apie 10 proc. augalų", - nesėkmingą pradžią mena Daiva ir priduria, kad teko paskui šaltalankius kelerius metus atsodinėti. Kadangi labai trūko sodinamosios medžiagos, tad pirmajame lauke sodino įvairių veislių, kokių tik pavyko gauti, šaltalankius: pirko dalį sodinukų iš Sodininkystės ir daržininkystės instituto Babtuose, vežėsi iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos. Ant pirštų nesuskaičiuojama veislių įvairovė dabar daug nepatogumų sukelia, nes skirtingų veislių šaltalankių, pasodintų vienoje eilėje, uogos noksta skirtingu laiku, tad negalima jų vienu metu skinti, tai yra šakelių su uogomis karpyti.

Netradicinės kultūros augintoja neslepia, kad išbandė įvairias šaltalankių sodinimo galimybes, tačiau pats pirmasis bandymas, kai sodino į miškiniu plūgu išartą vagą, buvęs pats baisiausias. Nelabai pasiteisino ir sodinimas gręžiant duobes specialiu rankiniu grąžtu. „Parsivežėme gražius sodinukus vazonėliuose iš Estijos ir neišsklaidę šaknų pasodinome į 30 cm skersmens išgręžtas duobutes. Krūmeliai beveik ketverius metus skurdo, neaugo, - pasakoja Daiva pabrėždama, kad geriausia sodinti į nepiktžolėtą gerai išdirbtą žemę. - Klysta manantieji, kad šaltalankiai auga bet kokiomis sąlygomis bet kokioje dirvoje." Ūkininkės žodžiais, idealu, jei dar ir laukas yra lygus, tada gerokai paprasčiau tarpueilius šienauti ir šaltalankius prižiūrėti. Šaltalankiams priežiūra ypač svarbi pirmuosius dvejus metus, mat tiek laiko reikia jiems įsišaknyti ir tvirtam krūmeliui suformuoti, todėl ravėjimas ir žemės purenimas aplink krūmelius būtinas.

Dabar Kvedaraitės ūkyje šaltalankiai sodinami prieš dvejus metus įsigyta lenkiška sodinamąja. Siekdama efektyviai išnaudoti turimą žemę (beje, visa ji nuosava) ir gauti optimalų derlių iš uogyno, į vieną hektarą ji sodina po 1 000 sodinukų 1,2-1,5 m atstumu. Tarpueiliams paliekamas 5 m plotas. „Nors pagal ekologinio ūkio reikalavimus užtektų sodinti tik po 600 augalų į hektarą, tačiau, mano supratimu, tai būtų tik laukų puošimas, savotiško parko veisimas", - tvirtą nuomonę turi ūkininkė, aktyviai besidominti ir kitų šalių šaltalankių augintojų patirtimi. Jos pastebėjimu, pvz., intensyvaus ūkininkavimo ūkiuose Kanadoje sodinama po 1 500-2 000 sodinukų hektarui.

Daiva įsitikinusi, kad optimalus ekologinio šaltalankių ūkio dydis yra 150 ha, tad kasmet po truputį plečia ir savąjį ūkį. Šaltalankiai auga ne tik Alovės, Daugų, bet ir Punios seniūnijoje - būtent čia šį rudenį įveista nauja 10 ha plantacija.

Eiti pirmyn padeda parama

Šaltalankių augintoja neslepia, kad sunkiausia buvo pirmaisiais metais, kai nei žemei dirbti, nei šaltalankiams prižiūrėti neturėjo tinkamos technikos. „Pavasarį šliaužiojome visi keliais po aukšta žole apaugusį nelygų lauką sodinukų ieškodami, kad galėtume kuoliukus sukalti. Samdėme žmones su dalgiais žoles tarpueiliuose šienauti, kai kur ir šaltalankių visai neliko", - ūkininkavimo išbandymus prisimena Daiva, 2004 m. pateikusi paraišką jaunojo ūkininko įsikūrimo paramai gauti ir kartu parengusi projektą investicijoms į žemės ūkio valdas. „Tuo metu galimas dvigubas projektas buvo didžiulė paspirtis besikuriančiam ūkiui, mat įsigijome būtiniausią techniką ir padargus", - sako ūkininkė, parengusi 3 projektus ES paramai gauti. Šiuo metu ūkyje įgyvendinamas ketvirtas projektas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas". Ūkiui modernizuoti skirta suma siekia 993 tūkst. litų. Pasinaudojant parama planuojama pasistatyti stoginę technikai laikyti, įsigyti frezą, kultivatorių su pirštiniais ravėtuvais, krūmapjovę, hidraulinį vežimėlį, elektrinį krautuvą, krovininį automobilį, dėžes derliui nuimti, platformines svarstykles. Be to, numatytas ir šaldytuvo bei uogų nuo šakelių purtymo įrangos pirkimas.

Trečius metus šaltalankių derlių skinanti ūkininkė sako, kad didelio pelno tikėtis perdirbėjams atiduodant šaltalankių uogas su šakelėmis neverta. Ekologinio ūkio derlius nėra labai gausus (siekia 3-4 t/ha), be to, iš vieno lauko šakelės su uogomis kerpamos kas antrus metus, o neparuoštų uogų kilogramo kaina svyruoja nuo 1,6 iki 2,5 lito. Didesnes pajamas galima būtų gauti, parduodant jau paruoštas uogas arba perdirbtą produkciją, tačiau tam reikalinga speciali įranga.

„Vokiška įranga, kurioje smūginiu būdu šaltalankių šakelės su uogomis užšaldomos ir tada uogos nuo jų nupurtomos, kainuoja 180 tūkst. eurų. Ko gero supirkčiau visos Lietuvos šaltalankius ir tai neaišku po kiek metų man ši investicija atsipirktų", - sako Daiva, tvirtindama, kad vis vien ieškos būdų, kaip uogas ūkyje paruošti. Ateityje moteris neatmeta galimybės imtis ir perdirbimo. Jei nepavyks ūkyje įsirengti perdirbimo cecho, tai, sekdama Vokietijos šaltalankių augintojų pavyzdžiu, Daiva galvoja pirkti perdirbimo paslaugą ir parduoti galutinę produkciją - ypač vertingą šaltalankių aliejų, sultis. Jau dabar ūkyje besidarbuojanti pagalbininkė Rita, kūrybinga kulinarė, lepina Kvedaraičių šeimą ir jų svečius šaltalankių sultimis, gira, pyragais, keksais, želė guminukais - šiais gaminiais šiemet vaišinti ir parodos „AgroBalt" lankytojai...

Bando dauginti sodinukus

Nors šaltalankių plantacija įrengiama 15-20 m., tačiau dažnai tenka kai kuriuos krūmelius atsodinti. Nemažai žalos šaltalankiams galima padaryti šienaujant tarpueilius, kai nupjaunami ne tik nauji ūgliai, bet ir pats krūmelis netyčia pažeidžiamas ir taip sudaromos tinkamos sąlygos ligoms plisti. Ypač jautrūs šaltalankiai fuzariozei, taip pat vytuliams, kurių apnikti per pora metų visai nudžiūsta.

Daiva pasiguodžia, kad ekologiniams šaltalankynams grėsmę kelia ir visą derlių sunaikinti galinti šaltalankių musė, pernai pastebėta Elektrėnų r., taip pat dažna problema - amarai. „Kaip apsaugoti šaltalankius nuo kenkėjų, didžiulis galvosūkis, nes ekologinės priemonės - žalias muilas, tabakas - kaip mirusiam žvakutė", - prasitaria šaltalankių augintoja. Ji nuolat domisi ekologinėmis apsaugos priemonėmis, trąšomis, naujausiomis technologijomis, bendradarbiauja ne tik su mūsų šalies, bet ir užsienio šalių mokslininkais.

Pasak Daivos, Lietuvoje viešėjusi Baltarusijos mokslininkė paskatino imtis sodinukų dauginimo ir taip patiems ūkyje pasiruošti sodinamąją medžiagą. Ypač ši mintis sužavėjo Daivos ūkio partnerį Gediminą Radzevičių, kuris su užsidegimu ėmėsi šios veiklos. Įrengtuose dviejuose šiltnamiuose bandomi du sodinukų dauginimo metodai - minkštais žaliaisiais ūgliais ir sumedėjusiomis šakelėmis. Pirmuoju atveju birželio viduryje karpomi nesumedėję ūgliukai ir kišami į smėliuką šiltnamyje, kuriame sukuriamos specialios sąlygos, antruoju - sumedėjusios šakelės kerpamos rudenį, maždaug lapkričio pabaigoje, kai vegetacija sustoja, tada laikomos nulinėje temperatūroje, o pavasarį sukarpytos po 15 cm taip pat sodinamos į šiltnamį.

Šiltnamyje, kuriame bandoma dauginti žaliaisiais ūgliais, įrengta speciali rūko sistema. „Dauginimo laikotarpiu būtina šiltnamyje palaikyti gana pastovią 98 proc. drėgmę, todėl sukišus ūgliukus į žemę vieną mėnesį šiltnamis laikomas sandariai uždarytas. Temperatūra ties žemės paviršiumi turi neviršyti 35 laipsnių. Vos tik lapeliai pradeda leipti, įsijungia drėkinimo sistema", - dauginimo specifiką pristato G. Radzevičius. Jis prisipažįsta, kad pirmasis bandymas neapsiėjo be nuostolių: netinkamai sureguliavus rūko sistemą naktį ji užstrigo ir nemažai augaliukų paskandino, tad iš pasodintų 30 tūkst. liko apie18 tūkst. beveik dešimties veislių ūgliukų. Šiltnamyje griežtai atskirti ne tik skirtingų veislių, bet ir vyriški ūgliukai, kurių nėra daug - sodinant 1 000 sodinukų į hektarą jie turi sudaryti tik 10-15 procentų.

Įsišakniję ūgliukai išsodinami į žemę šalia šiltnamio, kad pasiektų 50-60 cm aukštį, suformuotų 5-6 mm storio kaklelį ir ne mažesnį kaip 30 cm skersmens šaknyną. Būtent tokie sodinukai yra sodinami į laukus. Dauginami tik rusiškų veislių šaltalankiai, nes pastebėta, kad vokiškų veislių augalai mūsų klimato sąlygomis nėra tinkami auginti.

Nepaisant įvairių nesklandumų, Alytaus rajono šaltalankių augintoja Daiva ir jos pagalbininkai neabejoja, kad ši anksčiau tik karjerams rekultivuoti naudota kultūra įsitvirtins ne tik mūsų šalies laukuose, bet ir valgiaraštyje.

Gitana Kemežienė

Mano ūkis, 2012/11