Didžiausią gamybos sąnaudų dalį gyvulininkystėje sudaro išlaidos pašarams. Jei augaliniai pašarai ruošiami ūkyje, sutaupyti galima, sėjai parinkus įvairias alternatyvias kultūras. Užduotis paprasta - iš vieno hektaro minimaliomis sąnaudomis gauti kuo daugiau energijos ir maisto medžiagų. Įvertinus maistingumo ir kainos santykį, viena patraukliausių alternatyvų yra sorgai.

Sorgai - penktoji pagal suvartojimą grūdinė kultūra pasaulyje. Daugiausia jų užauginama ir suvartojama Jungtinėse Valstijose, Nigerijoje, Indijoje, Sudane ir Australijoje. Sorgai kilę iš Etiopijos, todėl natūraliai atsparūs sausesnėms auginimo sąlygoms ir staigiems temperatūros pokyčiams. Augalai labiausiai paplitę tropikų ir subtropikų regionuose, tačiau gali būti sėkmingai auginami ir vėsesnio klimato sąlygomis. Afrikoje sorgai yra maistinis augalas, o JAV vertinama kaip gera pašarų žaliava.

Per pastaruosius 50 metų visame pasaulyje sorgų plotai padidėjo 60 proc. Bendra metinė gamyba svyruoja apie 40-45 mln. tonų iš maždaug 40 mln. ha. Sorgų pasėliai JAV užima 15-18 mln. ha plotą. Tai daugiau negu avižų ar miežių, tačiau mažiau negu kukurūzų, kviečių, sojų pupelių užimami plotai. Regionuose, kur sezono metu drėgmės pakanka, populiaresni kukurūzai, tačiau po kiekvienos sausringos vasaros susidomėjimas sorgais išauga.

Europoje taip pat stebima sorgų pasėlių didėjimo tendencija. Jie užima vidutiniškai 20 proc. visų pasėlių ploto. Šiuos augalus augina Italijos, Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos ir Albanijos ūkininkai. Priklausomai nuo dirvožemio ir veislės, vidutinis sorgų derlingumas siekia 5-7 t/ha. Gyvuliams šerti gali būti naudojamos kelios jų rūšys, turinčios savo privalumų.

Vertingas baltymų šaltinis

Grūdiniai sorgai naudojami pašarų gamyboje, maisto ir perdirbimo pramonėje. Kaip koncentruotais pašarais jais gali būti šeriamos kiaulės, karvės, arkliai ir lesinami paukščiai. Sorgų grūdai, kaip ir pašariniai kukurūzai ar miežiai, yra labai maistingi. Palyginti su kukurūzais, sorgų grūduose yra daugiau baltymų, tačiau taip pat esti medžiagų, apsunkinančių virškinamumą. JAV mokslininkai teigia, kad sorgų maistingumas kukurūzams prilygsta 90 proc. Sorgų grūdų sudėtyje yra 12-15 proc. baltymų, 70 proc. krakmolo, 3,5-4,5 proc. riebalų.

Kai kurių šalių ūkiuose sorgai - pagrindinis raciono komponentas. Šėrimo specialistai teigia, kad grūdiniai sorgai gali sudaryti 30-50 proc. kiaulių raciono koncentruotų pašarų. Šėrimui naudojami mechaniškai apdoroti (šlifuoti, presuoti) grūdai. Žindukliams ar jau nujunkytiems paršeliams, kiaulėms paskutinėje penėjimo fazėje, kuomet didelis lengvai virškinamų angliavandenių poreikis, šeriami ekstruduoti grūdai. Paprastai kiaulės, galvijai noriai ėda sorgų pašarus. Yra išvesta veislių ir hibridų, kurie „neskanūs" laukiniams paukščiams. Dėl sudėtyje esančių taninų ir fenolio junginių, tokius grūdus prasčiau ėda ir gyvuliai. Grūdų apdirbimo metu nepageidaujamų medžiagų mažėja.

Ekspertai teigia, kad sorgų grūdai lygiaverčiai miežiams. Abu pašarai vienodai lemia penimų kiaulių augimą ir mėsos kokybę, tačiau sorgų išeiga iš vieno hektaro yra dvigubai didesnė negu vasarinių miežių. Taikant įvairius raciono derinius, galima labai sumažinti prieaugio savikainą, nes koncentruoti pašarai sudaro iki 60 proc. viso kiaulių raciono.

Siekiant išsiaiškinti sorgų įtaką gyvulių produktyvumui, atlikta daug mokslinių tyrimų. Gamybinių bandymų Rusijoje metu kiaulės buvo šertos sorgais, kukurūzais ir šių kultūrų mišiniais. Remiantis tyrimų rezultatais, racionuose naudojant sorgų grūdus kiaulių prieaugis per parą siekė 509, o šeriant kukurūzų grūdais - po 526 g. Sparčiausiai augo gyvuliai, šeriami sorgų ir kukurūzų mišiniu. Šios grupės kiaulių paros priesvoris siekė 540 g. Vienam kilogramui svorio priaugti jos sunaudojo mažiau baltymų ir kitų maisto medžiagų.

Gera žaliava silosui

Sorgų privalumas, palyginti su kitomis panašiomis kultūromis, yra tas, kad šie augalai pakantūs drėgmės stokai. Norint gauti geros kokybės kukurūzų derlių, būtina gana drėgna vasara. Taigi, cukriniai sorgai - puiki alternatyva kukurūzams tose vietovėse, kur vyrauja karštas ir sausas klimatas.

Sorgų privalumai

Ø  Auga ir skurdžiame dirvožemyje, kuris kukurūzams netinka.

Ø  Kukurūzams reikalingas kryžminis apdulkinimas, o sorgai yra savidulkiai augalai.

Ø  Sorgų derliui ne toks svarbus augalų tankio ir gaunamos drėgmės santykis.

Ø  Vaškiniu sluoksniu padengti sorgų lapai vandenį sulaiko net sausros metu.

Dėl didelės drėgmės augalai netinka šienui gaminti, tačiau cukriniai sorgai ar Sudano sorgų hibridai yra populiari žaliava silosui ir šienainiui ruošti. Šie pašarai žiemą tampa nepamainoma kiaulių ir kitų žemės ūkio gyvulių raciono dalimi. Sorgų silosas yra malonaus vaisių aromato ir gerų skoninių savybių. Kai kurios sorgų rūšys, pasiekusios brandžių grūdų fazę, dar pusantro mėnesio išlaiko žalius stiebus ir lapiją, tinkamus silosuoti. Ūkiams tai puiki galimybė sutaupyti laiko derliui nuimti ir transportavimo išlaidoms. Žaliojoje sorgų masėje yra apie 14-20 proc. cukraus, todėl tai gera žaliava gaminti gryną silosą ar maišyti su šiaudais, pelais. 100 kg siloso yra 1,31-1,67 g virškinamųjų proteinų.

Svarbu subalansuoti raciono medžiagas

Remiantis rekomendacijomis, melžiamoms karvėms per dieną siūloma sušerti apie 17-22 kg sorgų siloso. Jei ūkyje yra galimybė gyvulius šerti ir kukurūzų, ir sorgų silosu, produktyviausioms karvėms rekomenduojama duoti pašarus iš kukurūzų. Grūdinių sorgų silosas sunkiau virškinamas, todėl prieš šėrimą rekomenduojama jį valcuoti. Sutraiškius kietą grūdų lukštą, pagerėja pašaro maistinė vertė. Cukrinių sorgų pašarai suteikia mažiau energijos negu kukurūzų silosas, todėl šeriant silosu iš cukrinių sorgų, racione reikia padidinti koncentruotų pašarų kiekį. Gyvuliams rekomenduojama duoti kalcio ir fosforo papildų, nes sorgų pašaruose šių mineralų nepakanka.

Karvėms šerti geriausia naudoti stambaus malimo sorgų grūdus. Davinį galima papildyti 3 proc. džiovintų žaliųjų pašarų, nes sorgų sėklose trūksta karotino. Miltus sumaišius su melasa, sumažėja kartumo skonis, pagerėja ėdamumas.

Jauni augalai - pavojingi

Vegetacijos metu augaluose kaupiasi cianogeniniai glikozidai. Ypač jų gausu jaunuose sorguose. Tamsiai žalios spalvos lapuose toksinų kiekis taip pat yra didesnis. „Surišti" glikozidai nėra kenksmingi, tačiau jų hidrolizės metu susidaro nuodingas ciano vandenilis. Skilimo procesus gali paskatinti ir natūralūs augalo fermentai, ir gyvulio virškinimo trakto enzimai. Ciano vandenilio išsiskyrimą skatina augalo vytimas bei neigiama aplinkos temperatūra (sušalimas).

Toksiniam sorgų poveikiui jautresni atrajotojai (karvės, avys, ožkos). Kintanti prieskrandžio turinio pH, fermentų ir mikrofloros gausa - puikios sąlygos glikozidų hidrolizei. Susidaręs ciano vandenilis greitai rezorbuojamas į kraują ir sukelia apsinuodijimą. Arkliai ir kiaulės, kurių skrandyje stipri rūgštinė reakcija, yra ne tokie jautrūs toksinams.

Kenksmingas ciano vandenilio poveikis susijęs su gebėjimu jungtis prie hemoglobino, kuris atsakingas už deguonies pernešimą audiniams. Apsinuodijus gyvuliams, padažnėja pulsas ir kvėpavimas, trūkčioja raumenys, atsiranda nervingumas, drebulys, iš burnos drimba putos. Pastebima gleivinių cianozė (melsva spalva) - svarbiausias audinių deguonies bado požymis. Ligai progresuojant, pasireiškia spazmai ir traukuliai, gyvuliai krinta per 15-20 min. nuo požymių atsiradimo pradžios. Kartais klinikinių požymių net nebūna, nes gyvuliai gaišta praėjus kelioms minutėms nuo pašaro patekimo į virškinimo traktą. Mirtina ciano vandenilio dozė karvei - tik 1 gramas.

Tinkamos apsaugos priemonės padeda išvengti gyvulių apsinuodijimų. Pavojinga ganyti jaunose augimvietėse ar vėl sužaliavusiose ražienose. Nevalia leisti į ganyklas, jei augalų aukštis nesiekia 18 cm. Darbo saugos priemonių reikia laikytis ir silosinėje. Pirmas tris savaites pagaminus pašarus, ore gali kauptis ciano dujos, kurios yra toksiškos ir gyvuliams, ir žmonėms.