Ilona Čekavičienė, vieno iš stambiausių Rokų seniūnijos (Kauno r.) ūkininko žmona, save vadina laiminga moterimi. „Jaunystėje svajojau gyventi dideliame name, turėti daug vaikų, daug šunų ir daug rožių", - prisimena Ilona. Visos svajonės išsipildė: namą su vyru Arūnu pasistatė ant jo senelių žemės, užaugino tris sūnus ir dukrą. Ūkininkų sodybą saugo septyni šunys, o rožių aplink namus tiek, kad jų skaičiaus nebežino net pati šeimininkė.

Čekavičiai, dirbantys 280 hektarų žemės, auginantys javus ir rapsus, atranda laiko ir namų aplinkai puoselėti. Šiemet jų sodyba Kauno rajono savivaldybės surengtame gražiausių sodybų konkurse užėmė prizinę vietą.

„Gėlynai - žmonos darbų baras", - santūriai šypteli Arūnas Čekavičius. Jis tik padeda persodinti didžiausius augalus, atveža akmenų, meniškų kelmų ar šakų. Mieste, kaip pati sako „ant asfalto", užaugusi Ilona nuo vaikystės mėgo kapstytis gėlyne. Kolektyviniame sode mama prižiūrėdavo daržą, o Ilona puoselėdavo darželį.

Savo svajones iš popieriaus perkėlė ant žemės

Dirbdama bendrovėje buhaltere ir kasininke su bendradarbe dažnai piešdavo schemas, kaip tvarkys kiemą. „Aš savo fantazijas iš popieriaus perkėliau ant žemės, o bendradarbė svajonių taip ir neįgyvendino", - pasakoja gražiausios ūkininko sodybos Rokų seniūnijoje šeimininkė.

Dieną laiką praryja ūkio darbai, galvijų, namų priežiūra, maisto gamyba. Mėgstamai veiklai Ilonai lieka tik vasaros vakarai. „Nueinu į bet kurį gėlyną ir nuovargio - kaip nebūta. Galiu sodinti, kapstyti, tvarkyti valandų valandas. Pykstu, kodėl taip greitai sutemsta. Darže auga tokios pat piktžolės, bet čia ravėti nepatinka, o su gėlėmis kitaip", - teigia Ilona.

Kurdama savo namų Girininkų kaime aplinką, moteris nesinaudojo dizainerių ar kraštovaizdžio specialistų patarimais, vadovavosi savo skoniu ir intuicija. Sodyboje vyrauja senoviškas kaimiškas stilius, žavintis natūralumu ir paprastumu.

Tiesa, Ilona skaito žurnalus, ieško informacijos internete, važiuodama pro šalį mėgsta pasidairyti, kaip savo sodybose tvarkosi kiti. Nepavargstanti kurti grožį moteris prisipažįsta, kad daugumos prie namų vešinčių gėlių pavadinimų ji nežino.

Sodybos aplinkos stiliaus keisti neketina

Dukra Laura, mielai padedanti mamai prižiūrėti gėlynus, vis paragina sumoderninti sodybos aplinką, atsisakyti gėlių, pasodinti spygliuočių. „O man visa tai - svetima ir nepriimtina. Man reikia, kad nuolat kažkas žydėtų", - sako Ilona.

Sodyboje gausu gėlių, kurios buvo įprastos močiučių darželiuose: gvazdikėlių, ledinukų, begonijų, lelijų, vienadienių, pelargonijų, raktažolių, nėra tik tradicinio augalo - rūtų. „Mintyse aš turiu žinoti, kur tas ar kitas augaliukas bus mano gėlyne, o rūtos vietos neranda. Kaimynės sako,  reikia, juk augini dukrą, tačiau aš rūtų nemėgstu. Vaikystėje esu nusideginusi kojas. Kažkada sėjau, tačiau nesudygo. Gėlės jaučia, kai jų nenori, nesudygsta arba neauga", - įsitikinusi Ilona.

Moteris nesilaiko jokių senolių patarimų, gėles sodina nepaisydama Mėnulio fazių. Tiesiog šio darbo imasi, kai to norisi. Kambarines gėles, kurių vien svetainėje suskaičiavome beveik pusšimtį vazonų, moteris kartais persodina net viduržiemį.

Augalus ir jų sėklas I. Čekavičienė perka prekybos centruose, Prienų turguje ir vadovaujasi vieninteliu principu - patinka. Jei juos parduoda kaimo močiutės - ima daugiau nei ketino įsigyti. „Jos nori užsidirbti vieną kitą litą, o aš visada surasiu vietos, kur pasodinti", - teigia moteris.

Gėlėms vešėti padeda vieno cento prietaras

Pelargonijų, surfinijų Ilona prisidaigina pati. Jų užtenka ne tik sau, nemažai išdalija draugėms, gėles mėgstančioms giminaitėms. Vienu metu Ilonos augalai buvo pradėję prasčiau augti ir skurdžiau atrodyti. Kažkas patarė daigų nedalinti veltui, imti simbolinį vieno cento užmokestį. Dabar moteris laikosi šio prietaro ir gėlės vėl vešėte veši.

Ilona prisipažįsta, kad rudenį augaliukus jai gaila išmesti, todėl lelijas, vienadienes, pelargonijas suneša į rūsį, kur jos sėkmingai peržiemoja. Anksčiau ji dievino ir pripažino vien rožes, dabar skonis keičiasi ir sodyboje atsirado įvairesnių gėlių: jurginų, kardelių, ramunių, pipyčių.

Ant pastarųjų Ilona šiek tiek pyksta. „Ankstesniais metais jos užstodavo garažiuką ir visą šalia jo esančią netvarką. O šiemet nesugeba nieko paslėpti. Ir vijokliai, juosiantys kalakutų aptvarą, šiemet nei šiokie, nei tokie. Turėjo jų stogas būti, o net sienų iki viršaus neapvijo", - apgailestavo moteris.

Buities rakandus prikėlė antram gyvenimui

Savo vietas kieme surado ir antrą gyvenimą gyvena senoviški buities rakandai: svarstyklės, akselinė, arbatinukas, vaikiškos rogutės. Jie išmoningai įkomponuoti tarp gėlynų arba tarnauja kaip vazonai. Ilonos sukurtas kompozicijas paįvairina ... penkios katės. Jos mėgsta įsitaisyti tarp gėlių ir pasnausti. Moteris nepyksta, kai rainės aplamdo ir išguli augalus.

Originaliu stovu tapo sena, vaisių nebevedanti obelis. „Buvau užželdinusi ir kroksus (sodo batus), bet augaliukai juose ilgai neišgyveno, greitai nudžiūvo", - pasakojo I. Čekavičienė.

Visa tai - šeimininkės išmonė. Tik žydinčią kėdę matė televizijos laidoje „Svajonių sodai" ir panašią pastatė po obelimi. Lakia fantazija apdovanota ūkininkė darželyje įkurdino ąsotį, šalia prisodino žydrai žydinčių smulkiažiedžių lobelijų. Kadangi ąsotis apverstas, atrodo, kad iš jo teka vanduo. Kitą vasarą moteris svajoja savo sodyboje sukurti įvairių gėlių upę.

Ilona mėgsta eksperimentuoti ir pertvarkyti savo gėlynus - keičia jų formą, iš vienos vietos į kitą perkelia augalus. „Šunims reikia pavėsio", - trumpai argumentuoja, kodėl išvešėjusią, geltonomis žiedų žvakėmis iš tolo šviečiančią gėlę netrukus perkels į kitą kiemo pusę.

Sodyboje - gausybė akmenų. Jais Ilona su pagalbininkais išgrindė takelį tarp gėlynų, didesni rieduliai tarnauja kaip tvora. Jie, pasak moters, puikiai saugo daržą ir gėlynus nuo karvių, kurios nutrūkusios pridarydavo nemažai žalos.

Širdies formos gėlyno paslaptis

Ypač Ilona mėgsta apvalius akmenis. Juos sodyboje prie įvažiavimo saugo keraminis gaidys. Kitoje įvažiavimo pusėje - įmantrios formos gėlynas. „Sodinome ir kūrėme jį su drauge be jokio plano. Kai baigėme ir apžiūrėjome iš toliau, vienbalsiai pripažinome, kad jis - širdies formos. Ne visai taisyklingos. Pajuokavom, kadangi aš didesnė, tai pusė, kurioje triūsiau, išėjo didesnė. Mano draugės jau nebėra tarp gyvųjų, todėl visiems sakau, kad man ji paliko savo širdį", - liūdnesne gaidele pokalbį užbaigia Ilona, nuo kurios veido retai dingsta nuoširdi šypsena.

Vilma KASPERAVIČIENĖ

Mano ūkis, 2012/10