Daugiau kaip keturi tūkstančiai žemdirbių, kaimo verslininkų, kitų žemės ūkio subjektų jau yra pasinaudoję Žemės ūkio paskolų garantijų fondo teikiamomis garantijomis ir investavę skolintas lėšas į verslą. Garantuotų kreditų suma artėja prie 3 mlrd. litų. Apie Fondo penkiolikos metų veiklą kalbamės su jo direktore Danguole Čukauskiene.

Žemės ūkio paskolų garantijų fondas įkurtas prieš 15 metų. Ar idėja pasiteisino? Kokia iš Fondo nauda žemdirbiams?

Garantijų fondas atsirado pačiu laiku. Tuo metu dirbau Europos Sąjungos ekonominės pagalbos programoje PHARE, kuri finansavo ekonomines ir socialines rinkos ekonomikos reformas Centrinėje ir Rytų Europoje, buvau atsakinga už smulkaus verslo vystymą kaime. Drauge su užsienio konsultantais pastebėjome, kad Lietuvoje labai sunku pasiskolinti lėšų žemės ūkio veiklai. Bankai nenorėjo kredituoti ūkininkų, o vienintelis specializuotas Lietuvos žemės ūkio bankas nebuvo visagalis. Vieni bankai neturėjo jokio supratimo apie žemės ūkį, kiti paprasčiausiai bijojo skolinti, laikydami šią veiklą pernelyg rizikinga. Kita vertus, ūkiai dar negaudavo europinių išmokų, jų pelningumas buvo nedidelis, o jų augimui ir plėtrai kaip tik ir reikėjo investicijų.

Tokia situacija nieko gero nežadėjo. Todėl kartu su užsienio konsultantais pradėjome „stumti" Žemės ūkio paskolų garantijų fondo idėją. Reikėjo įtikinti Vyriausybę, kad ši priemonė būtina mūsų žemės ūkiui. Rėmėmės Estijos ir Vengrijos patirtimi, kuriose analogiškos struktūros jau veikė. Šių šalių ūkininkai galėjo skolintis iš bankų, neturėdami pakankamai užstato. Lietuvoje 1997-aisiais, norint pasiskolinti pinigų iš banko, reikėjo užstatyti tris kartus daugiau turto.

Kurdami Fondą, galvojome daugiau apie tai, kaip sudaryti ūkininkams palankesnes kreditavimo sąlygas, kad paspartėtų ūkio plėtra, tačiau teko nudirbti didžiulį darbą kuriant bankų pasitikėjimą žemdirbiais.

Kaip pavyko įtikinti Vyriausybę, kad Fondas reikalingas?

Tuometinis žemės ūkio ministras Vytautas Knašys gerai suprato idėją ir ją palaikė. Jam ir teko pagrindinis darbas valdžios koridoriuose ir kabinetuose. Vyriausybė skyrė Fondui 10 mln. litų, o antrątiek - PHARE programa. Iš šių lėšų buvo suformuotas fondas, skirtas įsipareigojimų už žemdirbių bankams negrąžintus kreditus vykdymui. Pirmaisiais metais kūrėme procedūras, aiškinome bankams apie Fondo reikalingumą bei naudą. Pirmąsias sutartis pasirašėme su tuometiniu Lietuvos taupomuoju banku.

Turbūt daug kas priklausė ir nuo aukščiausių bankų vadovų?

Nuo jų labai daug kas priklausė ir priklauso. Kai Lietuvos žemės ūkio banką įsigijo Vokietijos „NORD/LB" bankas, situacija šiame banke pasikeitė iš esmės: mūsų Fondo tikslai vokiečiams nebuvo jokia naujiena, jie labai gerai suprato tą sistemą, Vokietijoje ji sėkmingai veikė, todėl ir įtikinėti jų beveik nereikėjo. Tuo tarpu kiti dar baiminosi, kad netesėsime įsipareigojimų, nesumokėsime garantijų. Važinėjome po rajonus, susitikinėjome su žemdirbiais, žemės ūkio skyrių, bankų filialų darbuotojais, aiškinome vieniems ir kitiems apie naujas galimybes žemės ūkio verslui.

Plėtėme ir produktų asortimentą (pagal Vyriausybės nutarimą iš pradžių garantijas teikėme tik ūkininkams), pamažu didinome garantijų sumą (pirmosios garantijos nebuvo didelės, nes Vyriausybė norėjo įsitikinti, ar sugebėsime administruoti). Kartu daugėjo bankų, kurie ėmė bendradarbiauti su žemdirbiais. Šiandien esame pasirašę sutartis su visais Lietuvoje veikiančiais bankais ir užsienio bankų filialais, taip pat su kredito unijomis.

Kiek lėšų su Fondo garantijomis atėjo į žemės ūkį ir kaimą per tuos 15 metų?

Didesnes garantijas ir didesne apimtimi pradėjome teikti nuo 2002 metų, kai atsirado SAPARD paramos programa žemdirbiams. Kartu su Nacionaline mokėjimo agentūra sukūrėme schemą, pagal kurią ūkio subjektas, kuris gauna paramą (o prieš gaunant paramą reikėjo investuoti pačiam), gali gauti Fondo garantiją. Tai labai paspartino ES investicinės paramos įsisavinimą.

Iš viso žemdirbiai ir kaimo verslininkai, perdirbimo įmonės per 15 metų su Fondo garantijomis pasiskolino 1,7 mlrd. litų, o su Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai suteiktomis garantijomis - beveik 3 mlrd. litų. Tai milžiniška investicija į žemės ūkio sektorių.

Ar keičiasi žemdirbių skolintų lėšų investavimo kryptys? Kurios investicijos populiariausios?

Žemdirbiai stabiliai investuoja į techniką. Ši kryptis tikrai išliks aktuali dar ilgai, nes ūkiuose daug senos technikos. Tiesa, baigiantis 2007-2013 metų ES finansinės paramos laikotarpiui, žemdirbiai mažiau skolinasi technikos pirkimui, bet esame tikri, kad po 2014-ųjų „ledai vėl pajudės".

Pasistūmėta ir alternatyvių verslų srityje. Mūsų portfelyje kreditų alternatyviems verslams garantijos sudaro apie 20 proc. Investuojama į medžio apdorojimą, alternatyvaus kuro gamybą, įvairias paslaugas kaime. Tik labai dažnai verslininkai, vos įkūrę įmones, siekia iš karto didelių investicijų. Mūsų pozicija tokia, kad iš pradžių reikia pamėginti su mažomis investicijomis dirbti, ypač tose srityse, kurios yra naujos, kurių rizika nežinoma.

Ar finansų inžinerijos priemonė Paskolų fondas jau baigė savo gyvavimą?

Ši priemonė buvo pradėta taikyti 2009 metais, nes bankuose labai trūko pinigų ir jie buvo brangūs. Per finansų inžinerijos priemonę - Paskolų fondą -  į bankinį sektorių atėjo 150 mln. litų, o tai padidino žemės ūkio subjektų galimybes skolintis lengvatinėmis sąlygomis, nesustojo ir ES paramos įsisavinimas. Buvo numatyta skirti daugiau lėšų šiai programai, bet bankai atsigavo ir dabar turi pigių išteklių. Tuo tarpu skolintieji pinigai grįžta į mūsų sąskaitą, mes grąžiname juos NMA. Šiuos pinigus galima naudoti ūkiams bei perdirbimo įmonėms finansuoti.

Tie pinigai, kurie pagal finansų inžinerijos priemonę grįš nuo 2015 metų, bus jau nebe ES lėšos, o Lietuvos valstybės biudžeto, tada šias lėšas bus galima panaudoti palūkanoms kompensuoti ar kitoms nacionalinėms žemės ūkio paramos priemonėms. Jei ir po 2014 metų pavyktų tokią priemonę taikyti, tai būtų labai teigiama, nes grįžtančius pinigus galima keliskart panaudoti paramai.

Krizė paveikė ne vieną žemės ūkio subjektą. Ar dėl to smarkiai padaugėjo garantinių įsipareigojimų grąžinant kreditus už nemokius klientus?

Per 15 metų teko įvykdyti apie 100 įsipareigojimų, atsiskaitant su bankais už nemokius klientus. Tai sudaro apie 1 proc. garantijų. Išmokų bankams padaugėjo, nors augimas Lietuvoje nėra didelis: daug sutarčių bankai nutraukė 2009-2011 metais. Palyginti su kitomis ES šalimis, tai nėra daug. Krizės metais Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos garantinių fondų vykdomi įsipareigojimai sudarė apie 4 ir 5 proc. Pagal nusistovėjusius standartus rizika laikoma normalia, jei vykdomi įsipareigojimai neviršija 10 proc. suteiktų garantijų.

Mūsų Fondo rezervai sudaro apie 80 mln. litų. Esame nuolat kontroliuojami Finansų ir Žemės ūkio ministerijų, kurioms rūpi, kokius rezervų likučius turime, kadangi už mūsų įsipareigojimus atsako Vyriausybė, įsipareigojusi grąžinti bankams pinigus, jei to nepajėgtų padaryti Žemės ūkio paskolų garantijų fondas.

Kaip „Snoro" banko griūtis paveikė Fondą?

Iš viso „Snoro" bankui buvo suteiktos 223 garantijos, o žemdirbiams išduotų garantuotų kreditų suma sudarė 156 mln. litų. Apie banko vadovybės vykdytą politiką kiekvienas turime nuomonę, tačiau banko darbuotojus, su kuriais teko bendrauti kreditavimo srityje, apibūdinčiau kaip labai kvalifikuotus. Visi subjektai, kurių kreditus garantavome, vykdo savo įsipareigojimus, vadinasi, bankas tinkamai įvertino klientų galimybes skolintis. „Snoras" toliau dirba su klientais, jų prašymu keičia kreditavimo sąlygas, teikia ataskaitas, tad rūpesčių šioje srityje neturime. Problemą sudaro tai, kad banke „Snoras" liko dalis mūsų finansinės inžinerijos priemonės - Paskolų fondo - lėšų, tad dabar vyksta derybos, kaip tuos pinigus atsiimti.

Kokių naujovių garantinio kreditavimo srityje galėtumėte pasiūlyti po 2013 metų?

Turime iš praeito laikotarpio likusių nerealizuotų sumanymų. Vienas iš jų - portfelinės garantijos. Jų esmę sudaro tai, kad Paskolų garantijų fondas rezervuoja atskiriems bankams tam tikrą garantijų portfelio sumą, o bankai patys dalija garantijas pagal produktus, neviršydami limito. Tai labai pagreitina garantijos, o kartu ir kredito suteikimą, patogu ir bankui, ir klientui, ir mums. Lietuvoje tokio produkto, skirto smulkiam verslui ir žemės ūkiui, neturėjome.

Kalbėjosi Viktoras TROFIMIŠINAS

Mano ūkis, 2012/10