Latvija laikosi pozicijos, kad po 2013 metų jos žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos turėtų sudaryti 80 proc. ES išmokų vidurkio. Lietuva pasisako už didesnes išmokas. Jūs savo poziciją laikote labiau realistiška ar vadovaujatės kitais argumentais?

Šių metų sausio mėnesį trys Baltijos šalys susitarė dėl bendros pozicijos tiesioginių išmokų klausimu - jos turi būti sąžiningos, o Baltijos šalys negali būti diskriminuojamos. Latvijai svarbu, kad tiesioginių išmokų lygis būtų kuo aukštesnis ir kad visom trims Baltijos valstybėms jos būtų vienodos (aš nematau ypatingo skirtumo tarp Baltijos šalių nei išteklių, nei darbo sąnaudų atžvilgiu). Tai, kad šiuo metu Baltijos šalių žemdirbiai gauna skirtingo dydžio tiesiogines išmokas, nėra labai teisinga ir pagrįsta. Taip pat sunku paaiškinti, kodėl kai kurių ES šalių žemdirbiai gauna tris kartus didesnes išmokas negu mūsų ūkininkai.

Galvodami pragmatiškai, mes suprantame, kad nepavyks susitarti dėl išmokų suvienodinimo visose ES šalyse (reikalauti 100 proc. išmokų lygio, vadinasi, siekti, kad visose šalyse jos būtų vienodos). Ligšiolinės diskusijos su kitomis Europos šalimis rodo, kad nė viena iš jų nėra pasirengusi tris kartus sumažinti išmokas. Latvijos atstovė Europos Parlamente Sandra Kalnietė yra pasiūliusi sukurti tiesioginių išmokų suvienodinimo koridorių, įteisinant 80-120 proc. ES vidurkio lygio išmokas už hektarą. Latvijos pozicija dėl 80 proc. lygio išmokų atspindi minimalius reikalavimus, tačiau Europoje mes, visos Baltijos šalys, einame išvien su bendra pozicija. Po vieną mes negalime nieko pasiekti.

Vietinių gamintojų konkurencingumui didinti Jūs siūlote pridėtinės vertės mokestį (PVM) maisto produktams sumažinti nuo 22 iki 12 proc. Kokiais argumentais vadovaujatės, mėgindama paveikti PVM mažinimo priešininkus? Kurios gyventojų grupės, verslo sektoriai laimės iš mokesčio sumažinimo?

Kiek žinau, mano kolega, Lietuvos žemės ūkio ministras, taip pat turi panašių planų šioje srityje. Dabar skaičiuojame, kiek, mažinant PVM, gali sumažėti šalies biudžeto įplaukos. Kalbant apie PVM sumažinimo efektus, be abejonės pirmiausia sumažės mažmeninės prekybos kainos, todėl padidės vartojimas. Antra, didmenininkai būtų labiau suinteresuoti supirkti vietinių gamintojų produkciją (pirkdami importuotus produktus, prekybos grandinės dalyviai nemoka PVM, o pirkdami vietinius produktus, privalo mokėti PVM, tiesa, vėliau šis mokestis jiems grąžinamas, bet tam tikrą laiką jų lėšos yra įšaldytos).

PVM mažinimo idėja 2013 metais nebus įgyvendinama, nes Latvija siekia prisijungti prie euro zonos ir todėl mes turime laikytis Mastrichto kriterijų, įskaitant ir tuos, kurie susiję su biudžeto deficito ir infliacijos rodikliais. Tačiau ateinančiais metais mes galėtume pradėti diskusiją dėl PVM sumažinimo. Siūloma mažesnį mokestį taikyti ne visoms produktų grupėms, o tik šviežiems produktams, t. y. daržovėms, vaisiams, pienui, mėsai. Mes manome, kad tai paskatintų vietinių produktų vartojimą, o kartu ir jų gamybą.

Daugumoje Vakarų Europos šalių pridėtinės vertės mokestis yra mažesnis. Lietuvos situacija šiuo atveju blogesnė nei Latvijos, nes jūsų kaimynė Lenkija taiko didelius lengvatinius tarifus.

Jūs dažnai kalbate apie protekcionizmo reikalingumą savo šalies žemės ūkio gamintojų ir perdirbėjų atžvilgiu. Ar tai įmanoma bendros ES rinkos sąlygomis?

Pagrįstas protekcionizmas yra būtinas, tačiau tai nereiškia, kad mes kokiu nors būdu ketiname nusižengti Europos Sąjungos įstatymams dėl laisvo prekių ir kapitalo judėjimo. Šalys, į kurias eksportuojama latviška produkcija, vertina ją kaip labai aukštos kokybės. Norėčiau, kad ir Latvijos gyventojai kuo daugiau vartotų aukštos kokybės produktų, užaugintų jų gyvenamo klimato sąlygomis. Mano nuomone, žmonėms turi būti aktyviai kalbama apie nacionalinės produkcijos pranašumą ir išskirtinumą. Argi tai protekcionizmas? Nacionalinės produkcijos kokybės akcentavimas yra vienintelis būdas ginti savo rinką nuo prastos įvežtinės produkcijos. Latvijoje yra keletas Europoje patvirtintų maisto kokybės schemų - tai nacionalinė maisto kokybės schema „Zaļā karotīte" („Žaliasis šaukštas"), ekologinės žemdirbystės schema, geografinių nuorodų, vietos kilmės, garantuotų tradicinių gaminių schema.

Protekcionizmu galima vadinti vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo mokyk­lose programas, kurios didina ūkininkų pajamas. Kaip pasiseka užtikrinti, kad į mokyklas pristatoma tik Latvijoje išauginta produkcija, o ne, pavyzdžiui, bananai, kiviai ir citrusiniai vaisiai?

Įgyvendindami vaisių ir daržovių vartojimo skatinimo programą, pirmiausia akcentavome reikalavimus ekonomiškumui, aplinkosaugai ir produktų kokybei. Programos taisyklėse nurodyta, kad vaisiai mokyklai negali būti tiekiami, jei jie išauginti didesniu kaip 300 km atstumu nuo jos, be to, jie turi būti išauginti tausojant aplinką. Vežant produktus didesniu kaip 300 km atstumu neefektyviai naudojami degalai, teršiama aplinka. Taikydami atstumo kriterijų, mes galime būti garantuoti, kad vaikai valgys jiems žinomus produktus, auginamus mūsų geografinėje platumoje. Vadinasi, Lietuvos vaisių ir daržovių augintojai, jei jie atitiks sąlygas, irgi gali tiekti savo užaugintus vaisius ir daržoves Latvijos mokykloms.

Lietuvos žemdirbiai susirūpinę, kad žemės ūkio paskirties žemės pereina į užsieniečių rankas. Kas daroma Latvijoje, kad žemė atitektų vietos žemdirbiams?

Nors iki 2014 m. gegužės 1 d. galioja apribojimas Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir verslo įmonėms įsigyti žemės ūkio paskirties žemės ir miško Latvijoje, bet faktiškai jau ir dabar bet kuri ES registruota įmonė gali įsigyti Latvijoje žemės nuosavybėn. Latvijos Vyriausybė, didindama savo ūkininkų galimybes pirkti žemės ūkio paskirties žemę, šiais metais skyrė 10 mln. latų (50 mln. litų - red.) žemės ūkio paskirties žemės pirkimo kreditavimo programai. Patvirtinus šios programos finansavimą, komerciniai bankai atsigręžė į ūkininkus ir pradėjo siūlyti savo klientams palankesnes sąlygas žemės pirkimui.

Kreditavimo programa ką tik prasidėjo, ir nors žemdirbiams vis dar rūpi laiku nuimti derlių, bet jau sujudimas juntamas teikiant paraiškas. Rugsėjo 1 d. duomenimis, paskolos suteiktos 16 ūkininkų bendrai 829 tūkst. latų (4,1 mln. litų) sumai. Už šiuos pinigus planuojama įsigyti daugiau kaip 600 ha žemės. Įsigyjamos žemės rinkos vertė svyruoja nuo 700 latų (3,5 tūkst. Lt) už hektarą Latgaloje iki 3 220 latų (16 tūkst. Lt) už hektarą Žiemgaloje. Paskolos suteikiamos laikotarpiui nuo 7 iki 20 metų. Latvijos hipotekos ir žemės bankas šiuo metu svarsto dar 6 prašymus dėl paskolų.

Ar kreditavimo programos įgyvendinimas paskatino žemės kainos augimą?

Žemės kaina kyla nepriklausomai nuo kreditavimo programų. Čia veikia ir pasauliniai faktoriai. Dėl klimato kaitos vis daugiau dirbamos žemės plotų pietiniuose Europos regionuose „iškrenta" iš gamybos (pavyzdžiui, dėl nuolatinių sausrų), todėl didesnio susidomėjimo sulaukia žemės ūkio paskirties žemė šiauresniuose regionuose, tarp jų ir Baltijos šalyse. Žemės ūkio paskirties žemės kainos Europoje vienodėja. Aš nenoriu pasakyti, kad pasieksime lygį, kai Latvijoje vienas hektaras kainuos lygiai tiek, kaip ir Danijoje, t. y. 20 tūkstančių eurų, tačiau žemės kaina, augant paklausai, didės. Tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Suomijoje vienas hektaras žemės vidutiniškai kainuoja 9 tūkst. eurų.

Be to, žemės savininkai, didėjant tiesioginėms išmokoms, mąsto apie nuomos mokesčio didinimą. Dėl to yra labai svarbu įgyvendinti žemės kreditavimo programą. Žemė turi priklausyti tiems, kurie ją dirba, kad būtų galima ilgam planuoti ir investuoti į žemės sutvarkymą.

Man džiugu, kad vyriausybė patvirtino šią kreditavimo programą ir ūkininkai lengviau gali įsigyti žemės. Programa patraukli, nes įkeičiama yra tik perkama žemė.

Dalis žemės ūkio paskirties žemių Latvijoje, lygiai kaip ir Lietuvoje, yra apleistos, nes priklauso vadinamiesiems sofos ūkininkams, kurie atsirado kaip ES politikos pasekmė. Ar įmanoma išspręsti šią problemą nacionaliniu lygiu?

Mano tikslas yra užtikrinti, kad visa žemės ūkio paskirties žemė Latvijoje būtų naudojama racionaliai. Dabartiniu metu Latvijoje yra apie 300 tūkst. hektarų apleistų žemių. 2010 m. padvigubinome nekilnojamojo turto mokestį už nedirbamą apleistą žemės ūkio paskirties žemę  nuo 1,5 iki 3 procentų.  Šiuo metu esame pateikę vyriausybei siūlymą ateinančiais metais suteikti savivaldybėms teisę mokestį už apleistas žemes patrigubinti - iki 4,5 proc. Tikiuosi, kad Saeima tam pritars: šis pasiūlymas yra įrašytas į 2013 m. biudžeto teisės aktų paketą.

Mano galva, žemės ūkio paskirties žemę turėtų tvarkyti tie, kas turi žinių, patirties, kad kiekvienas žemės hektaras būtų racionaliai naudojamas. Todėl Latvija Kaimo plėtros 2014-2020 metų plane akcentuoja visų pirma pajamų iš gamybos arba ūkinės veiklos didinimą kaime, kita vertus, kiekvienas žemės, miško ir vandens hektaras turi atiduoti grąžą, nes Latvijoje nėra jokių kitų ištek­lių, išskyrus žemę ir miškus.

Kokią grąžą gali duoti saugomi gamtos plotai?

Saugomi plotai susiję su kraštovaizdžiu. Mes turime 600 tūkst. hektarų miškų, kurie yra įtraukti į įvairių tipų saugomos gamtos schemas. Šiuose plotuose faktiškai neleidžiama jokia veikla, nors medžiai griūva, pūva, plinta kenkėjai. Nemanau, kad 600 tūkst. ha saugomų miškų teritorijoje turi būti kertami medžiai, bet gal verta pamąstyti apie priežiūros veiklą, kuri atneštų naudos šalies ūkiui. Juk faktiškai tie 600 tūkst. hektarų yra pašalinti iš apyvartos. Turėtų vykti diskusijos su aplinkosaugos organizacijomis dėl ūkinės veiklos šiuose plotuose.

Mūsų tikslas - išlaikyti geros būklės 2 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės (šiuo metu išmokos mokamos už 1,6 mln. ha). Aš neneigiu, kad yra vietų, kurios tinkamos vien miško veisimui, tačiau tokiu atveju kalbame apie nenašias žemes. Prieškario Latvijoje buvo 3,2 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, šiuo metu yra tik 2,3 mln. ha. Miškų plotai padidėjo 30 proc. Tad ateinančiais metais mano prioritetas bus racionalus žemės naudojimas. Tai apima ne tik žemės kreditavimo programą, bet ir melioraciją, dirvožemio gerinimo priemones (pvz., kalkinimas). Ieškosime galimybių, kaip remti dirvožemio tyrimus, kaip palengvinti žemės sklypų konsolidavimą.

Labai norėčiau, kad Lietuvos žemės ūkio ministras paremtų mane diskusijose dėl aktyvaus ūkininko sąvokos ir išmokų diferencijavimo. Latvija siūlo Europos Komisijai diferencijuoti išmokas tiems, kurie dirba žemę, ir tiems, kurie gamina produkciją. Manau, kad reikia mokėti išmokas ir tiems, kurie vien nušienauja plotus, nes nupjaunant žolę žemė išsaugoma ateities žemdirbystei, joje neželia krūmynai, neauga medžiai. Išmokos turi padengti žolės pjovimo išlaidas ir galbūt gali būti šiek tiek didesnės, tačiau didžiausias išmokas turi gauti žemdirbiai, kurie gamina produkciją. Išmokų diferencijavimas - tai būdas kovoti su vadinamaisiais sofos ūkininkais.  Kartu tai susiję su aktyvaus ūkininko apibrėžimu. Manau, kad kiekvienai ES šaliai narei turėtų būti leidžiama pačiai apsispręsti, kurį ūkininką vadinti aktyviu, atsižvelgiant į jo indėlį į žemės ūkio gamybą ar į žemės geros būklės palaikymą.

Neseniai kvietėte tautiečius, kurie gyvena Airijoje ir kitose šalyse, grįžti ir pradėti verslą Latvijoje. Ką Jūs galite jiems pasiūlyti, kad jie grįžtų gyventi į Latvijos kaimą? Ar kas nors atsiliepė į raginimą?

Kalbėdama apie įmonių įkūrimo ir plėtros (ne žemės ūkio verslo kaime) programą, aš kviečiau Airijos latvius važiuoti namo, priimti siūlomą paramą ir kurti savo verslą. Buvo žmonių, kurie atsiliepė, jiems padėjome susisiekti su mūsų žemdirbių organizacijomis ir savivaldos institucijomis. Tad domėjimasis yra. Šiuo metu programa jau užsidarė, jai buvo skirta 20 mln. latų (100 mln. litų), paraiškų gauta už 60 mln. latų (300 mln. litų). Kaimo rėmimo tarnyba dabar vertina pateiktus projektus, tad netrukus tiksliai žinosime, kokią paramą gaus užsienio latviai.

Ši programa yra labai aktuali smulkiesiems ūkininkams užsitikrinant papildomų pajamų. Siekiant išlaikyti žmones kaime, labai svarbu, kad mažų ūkių savininkai neturėtų problemų išmaitinti savo šeimas ir jas aprūpinti. Vieną iš tokių galimybių suteikia ne žemės ūkio verslas, kitą - kooperacija. Manau, kad smulkieji ūkiai perspektyvoje gali plėtoti nišinių produktų gamybą, kooperuotis. Paprasčiausias pavyzdys - česnakų auginimas. Vienam ūkininkui sunku rasti realizavimo rinką savo produkcijai, dešimčiai ūkių tai padaryti lengviau, be to, visiems kartu yra galimybė įsigyti pigesnių ištek­lių ir drauge diegti naujas technologijas.

Bendradarbiavimas (kooperacija) yra mano prioritetas kalbant apie mažus ir vidutinius ūkius - jie turi dirbti kartu, kad rastų rinką, gautų priėjimą prie pigių išteklių, žinių. Kooperacijos jėga užtikrino grūdininkų kooperatyvo „Latraps" sėk­mę: kadaise turėjęs 12 pajininkų, šiandien kooperatyvas jų turi daugiau kaip 600. „Latraps" yra gana stambus Šiaurės Europos rinkos lošėjas.

Sėkmingai veikia ir daugelis pieno kooperatyvų, tarp jų „Trikāta KS", „Straupe", „Piena ceļš", kurie ne tik surenka pieną, bet ir jį perdirba. Manau, kad šios vasaros pieno krizė labai skausmingai Lat­vijos nepalietė tik todėl, kad mes turime kooperatyvus, kurie stabilizavo kainas.

Lietuvoje kalbant apie kooperaciją dažnai minimas Latvijos vardas. Kas yra Jūsų ūkininkų kooperacijos sėkmės pagrindas?

Dirbti kartu yra vienas iš sudėtingiausių dalykų. Todėl ūkininkus geriausiai įtikina ir patraukia sėkminga pirmųjų kooperatyvų veikla. Taip pat svarbu, kad kiekvienas kooperatyvas rastų savo lyderį, t. y.  žmogų, kuris viską organizuoja ir kuriuo pasitikima. Daugelio sėkmingų Latvijos kooperatyvų vadovai nėra ūkininkai, bet jie yra profesionalūs lyderiai, pavyzdžiui „Latraps" vykdomasis direktorius Edgaras Ruža (Edgars Ruža) arba Vidžemės agroekonominės kooperatinės bendrovės vadovas Indulis Jansonas (Indulis Jansons). Jie neturi savo ūkių, tačiau teikia paslaugas ūkininkams. Šiuo atveju, niekas neturi įtarimų, kad vadovas galėtų dirbti savo naudai, jis dirba visiems.

Kviečiu Lietuvos žemdirbius atvažiuoti ir susipažinti su „Latraps" patirtimi. Jei ūkininkai gali būti tikri, kad vadovas mąsto ir veikia jų naudai, tai  motyvuoja dirbti drauge. Žinoma, kartais ūkininkui atrodo patraukliau, kad be kooperatyvo jis gali gauti didesnę kainą, tačiau kitais arba dar kitais metais kaina gali būti ne tokia gera, ir ūkininkas lieka vienas, nepriklausantis bendrai komandai. Būtent tai ir skatina jungtis bendram darbui.

Kooperacija Latvijoje prasidėjo prieš 14 metų, tai ne vienų metų pasiekimas. Visą šį laiką Latvijos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos priešakyje buvo Indulis Jansonas - sėkmingai dirbantis vadovas. O tai yra labai svarbus veiksnys.

Ateitį siejame su kooperacija. Rugsėjo viduryje Saeima priėmė Kooperacijos įstatymo pakeitimus, įteisindama miško kooperatyvus. Šalyje yra 160 tūkstančių miško savininkų, kurių vidutinis valdos dydis - 8 ha. Šie maži miško plotai irgi turi būti prižiūrimi. Drauge prižiūrėti yra lengviau, ir medieną galima parduoti palankesnėmis sąlygomis. Beje, miško kooperatyvai, kaip ir žemdirbių, naudosis mokesčių lengvatomis.

Maisto žaliavų kainų brangimas aktualizavo konfliktą tarp biokuro ir maisto produktų gamintojų. Galbūt metas peržiūrėti paramos priemones, labiau remti maisto žaliavų gamintojus?

Biodujų kogeneracinių jėgainių savininkai gauna dvigubą paramą - tiek investicijoms, tiek elektros energijos tarifui. Po 2013 metų biodujų gamyklų statyba bus remiama tik šalia galvijų fermų, nes tai prisidės prie aplinkosaugos gerinimo. Asmeniškai man labai nepatinka, kad dalis žemės ūkio paskirties žemės atitenka biokuro žaliavos auginimui. Biodujų jėgainėms didinant žaliavų poreikį, didėja ir žemės kaina. Bet tai klausimai diskusijoms naujuoju finansiniu laikotarpiu, o šiuo metu Žemės ūkio ministerija išreiškia savo poziciją nepalaikydama naujų biodujų jėgainių statybos projektų.

Gerb. Ministre, ar esama prielaidų, kad trys Baltijos valstybės galėtų įgyvendinti bendrą regioninę politiką (taikyti bendras priemones) ne tik gindamos žemdirbių finansinius interesus ES, o, pavyzdžiui, ieškant žemės ūkio produktų realizavimo rinkų, kuriant bendrą produkcijos ženklą ir kt.?

Šįmet yra Latvijos eilė organizuoti Baltijos žemės ūkio ministrų susitikimą. Tema, kurią planuoju siūlyti diskusijoms, yra Baltijos šalių ūkininkų kooperacijos galimybių paieškos.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Gundega SKAGALĖ
Ryga