Žieminių augalų priešsėjinis tręšimas išlieka vienu svarbiausių technologinės grandies segmentų, nes nuo tinkamo ir subalansuoto tręšimo priklauso žiemkenčių pasiruošimas žiemoti, peržiemojimas, pasėlio tankumas ir, žinoma, svarbiausias rezultatas - derlius.

Žieminių javų plotai užima 20-30 proc. visų šalies pasėlių. Tai svarbus šalies ekonomikai žemės ūkio objektas, todėl ne pro šalį dar kartą prisiminti pagrindinius žiemkenčių auginimo ypatumus, juolab kad siekiant sudaryti palankias žiemkenčių mitybos sąlygas iš rudens, dar pakankamai dažnai pasitaiko nemokšiškumo apraiškų, kurios ekonomiškai skaudžiai kainuoja.

Fosforo ir kalio svarba augalo gyvenime

Fosforo labiausiai reikia augimo pradžioje, kadangi jis dalyvauja angliavandenių ir baltymų sintezėje, krakmolo, cukraus kaupimosi procesuose. Svarbu, kad žiemkenčiai nejaustų jo stygiaus pirmaisiais vystymosi tarpsniais. Esant dideliam fosforo trūkumui, javai blogai žiemoja ir krūmijasi. Augalams svarbiausias organiniuose junginiuose esantis fosforas. Daugiausia jo (fosforo rūgščių pavidalu) yra nukleino rūgštyse, kurių yra visuose augalo audiniuose. Jaunuose lapuose jų daugiau negu senuose. Daugiausia nukleino rūgščių yra dygstančiose sėklose ir šaknų viršūnėlėse. Štai kuo paaiškinamas augalų jautrumas fosforo trūkumui pirmaisiais augimo tarpsniais.

Kalio taip pat reikia nuo pat gemalinės šaknelės išleidimo. Jis didina druskų koncentraciją augalų sultyse, todėl jos ne taip greitai užšąla. Taigi kalis didina augalų atsparumą šalčiams. Pakankamai kaliu aprūpinti augalai būna atsparesni drėgmės trūkumui bei infekcinėms ligoms, varpose suformuoja daugiau grūdų, subrandinami geresnės kokybės sėkliniai grūdai. Nors kalio nėra fermentų sudėtyje, tačiau jis būtinas kaip fermentų veiklos katalizatorius. Kalis labai svarbus reguliuojant osmosinį slėgį ląstelėse, gerina vandens į ląstelę patekimą. Jis skatina augalų produktyvųjį krūmijimąsi. Todėl kalio trąšas, kaip ir fosforo, reikia išberti prieš žieminių javų sėją.

Kas vyksta augale pirmaisiais jo augimo etapais ir kodėl tuo metu tokios svarbios mitybos sąlygos? Žieminiams migliniams javams turint 2-3 lapelius, viršūninė augimo kūgelio meristema diferencijuojasi į bamblių, tarpubamblių ir lapų užuomazgas. Sąlygos šiuo tarpsniu lemia augalo išvaizdą (aukštį), krūmijimosi koeficientą, atsparumą žiemai. Paveiksle aiškiai matoma azoto trūkumo įtaka kūgelio augimo tempams. Šis trūkumas plika akimi tampa matomas vėlesniais javų vystymosi tarpsniais.

Krūmijimosi tarpsniu augalas jau formuoja žiedyno užuomazgas - palankios mitybos sąlygos šiuo laikotarpiu lemia varpos ašies narelių skaičių, t. y. varpos ilgį. Žieminiai rugiai krūmijimosi tarpsnį pradeda ir baigia iš rudens, o žieminiai kviečiai rudenį krūmytis pradeda, bet baigia tik pavasarį.

Grūdui dygstant, gemalinės šaknelės ir daigo išskleidimui naudojamos sėkloje esančios maisto medžiagos. Toliau augalui augti ir vystytis (šaknims, lapams augti, šoniniams ūgliams formuotis) jau reikia dirvožemyje esančio ar su trąšomis prieš sėją arba sėjos metu atiduoto fosforo ir kalio. Jausdami fosforo ir/ar kalio trūkumą, žiemkenčiai sunkiai peržiemoja, iškyla išretėjimo žiemos metu grėsmė, išauginamos mažo produktyvumo varpos. Norint išvengti rudenį, pirmaisiais augimo tarpsniais, dėl fosforo ir kalio trūkumo gresiančios žalos, būtina planuoti tręšimą fosforu bei kaliu prieš žiemkenčių sėją, nes pavasarį šios klaidos taisymai „atgaline data" neveikia.

Nesuspėjus žiemkenčių patręšti fosforo ir kalio trąšomis rudenį, pavasarį PK trąšų geriau neberti, nes žiemkenčiai jų neįsisavins, arba įsisavins labai nedidelį jų kiekį. Kol dirvos paviršiuje paskleistos ir neįterptos PK trąšos pereis į dirvožemio sorbcijos kompleksą, iš kurio augalai ima maisto medžiagas, jau bus praėję kritiniai augalų poreikio fosforui ir kaliui momentai, o javai nukulti. Trąšomis pasinaudos tik kiti sėjomainos augalai.

Po prastų priešsėlių arba neturtingose maisto medžiagų dirvose pasėtus žiemkenčius reikėtų rudenį patręšti 20-25 kg/ha azoto (veikliosios medžiagos). Tokį nedidelį azoto kiekį iš rudens bus nesudėtinga išberti, jei pasėlį tręšite žiemkenčiams skirtomis kompleksinėmis trąšomis, kurių sudėtyje yra nedidelis procentas azoto. Toks kiekis azoto iš rudens nekenkia net ir aplinkosauginiu požiūriu: nors ir labai maži augalai, tačiau iki vegetacijos pabaigos juo sėkmingai pasinaudos. Ankstyvajam fosforo poreikiui patenkinti rekomenduojama net ir vidutiniškai fosforinguose ar fosforinguose dirvožemiuose žiemkenčius tręšti tik granuliuotu superfosfatu (20 kg/ha P) sėjos metu. Lokaliai įterptas nedidelis kiekis fosforo bus grūdo šaknų zonoje ir taip užtikrins gyvybiškai svarbų aprūpinimą fosforu ankstyvuoju augalo augimo laikotarpiu.

Azotas šiaudų mineralizacijai spartinti

Šiemetiniai gausūs lietūs mineralinį azotą šiek tiek nuplaus į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Todėl šiaudus ardantys mikroorganizmai savo kūnų mitybai bei šiaudų mineralizacijai gali pradėti naudoti dirvos azotą. Jei derliaus nuėmimo metu šiaudai smulkinami ir paskleidžiami dirvos paviršiuje, o ne išvežami iš lauko, jų mineralizacijai paspartinti būtina išberti azoto.

Optimali azoto norma 1 tonai šiaudų yra 8-10 kg. Lengvesniuose dirvožemiuose kyla pavojus šiaudų mineralizacijos metu atsipalaidavusiam azotui išsiplauti dirvožemio profiliu gilyn. Todėl iš rudens rekomenduojama atiduoti pusę mineralizacijai spartinti skirtos azoto normos (4-5 kg 1 tonai šiaudų) ir šiaudus įterpti negiliai. Likusią azoto dalį pridėti prie pavasarį planuojamos atiduoti azoto normos.

Kodėl svarbu žinoti dirvožemio turtingumą?

Dirvose, kur maisto medžiagų trūksta, augalus NPK trąšomis reikia tręšti gausiau, nes priešingu atveju - trąšos bus neefektyvios. Didėjant dirvožemio fosforingumui, proporcingai mažėja nuo fosforo trąšų gautas derliaus priedas. Nustatyti analogiški kalio trąšų efektyvumo dėsningumai skirtingo kalingumo dirvožemiuose. Todėl prieš žiemkenčių sėją vienas iš pirmųjų darbų turėtų būti judriųjų fosforo ir kalio kiekio dirvožemio armenyje nustatymas. Agrocheminiai dirvožemio tyrimai būtini norintiems ekonomiškai ūkininkauti ir laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Stengiantis neišlaidauti, dirvožemio analizes galima atlikti kas 4-5 metai, o vengiant didesnių išlaidų už analizes vienu metu, galima sudaryti laukų dirvožemių analizavimo planą ir taip per kelerius metus ištirti visus ūkio laukus.

Jei ūkininkaujama siekiant išlaikyti dirvožemio našumą tame pačiame arba aukštesniame lygyje, kitaip tariant, nenualinant dirvožemio, kasmet reikėtų įterpti truputį daugiau maisto medžiagų negu jų paimama su derliumi. Trąšų naudojimas ūkyje laikomas racionaliu, kai fosforo (P₂O₅) įterpiama 130-150 proc., kalio (K₂O) - 120-150 proc. paimamo su derliumi kiekio.

Fosforo ir kalio normų apskaičiavimas

Fosforo ir kalio trąšų normos turi būti apskaičiuojamos pagal planuojamo išauginti derliaus iš dirvožemio paimamą maisto medžiagų kiekį. NPK poreikis derliaus vienetui išauginti priklauso nuo atskirų veislių grūdų ir šiaudų santykio bei veislėms būdingos pagrindinės bei šalutinės produkcijos cheminės sudėties. Naujos kartos trumpašiaudžių bei didesnio potencialo žieminių kviečių veislių paimamas NPK kiekis, reikalingas 1 tonai pagrindinės ir atitinkamam kiekiui šalutinės produkcijos išauginti, nuo ankstesniojo skiriasi kiek didesniu azoto poreikiu 1 tonai produkcijos išauginti.

Taigi žieminiams kviečiams azoto reikia 26,5±1,77 kg t^-1, fosforo (P₂O₅) - 9,4±2,52 kg t^-1 ir kalio (K₂O) - 20,3±2,81 kg t^-1. Žieminiai kvietrugiai su 1 t pagrindinės ir šalutinės produkcijos paima 25,5±2,31 kg t^-1 azoto, 10,8±2,02 kg t^-1 fosforo (P₂O₅), 22,1±2,32 kg t^-1 kalio (K₂O). Yra parengta tręšimo planų sudarymo metodika, kurios pagrindu buvo pasirinkta LAMMC Žemdirbystės institute sukaupta lauko augalų tręšimo eksperimentuose surinkta normatyvinė medžiaga. Nustatytas augalų standartinis derlius ir maisto medžiagų poreikis jam išauginti. Metodikoje pateikiami NPK normų koregavimo koeficientai pagal pagrindinius derliui įtakos turinčius veiksnius - dirvožemio fosforingumą, kalingumą, rūgštumą, granuliometrinę sudėtį, humusingumą, priešsėlius ir t. t.

Aplinkos sąlygų įtaka augalams

Augalų maisto medžiagų pasisavinimą iš dirvos, biomasės kaupimąsi, o galų gale ir augalų derlingumą sieja tamprus ryšys su fotoaktyviąja radiacija, šilumos kiekiu ir pasiskirstymu bei drėgmės režimu. Augalų augimas ir vystymasis, maitinimosi procesas, organinės medžiagos sukūrimas ir apykaita, pasiruošimas žiemoti, derlingumas priklauso nuo aktyvios vegetacijos periodo trukmės, kai vidutinė paros oro temperatūra yra aukštesnė negu 10 °C.

Per vegetaciją susikaupia gana didelė aktyvių temperatūrų suma - 2 400-2 700 °C. Nuo sėjos iki užšalimo sukaupta aktyvių temperatūrų suma svarbi žiemkenčių pasiruošimui žiemoti. Žieminiai kviečiai palyginti lengvai peržiemoja, kai turi sukaupę 300-350 °C aktyvių temperatūrų ir suformavę 3-4 ūglius. Periodas su tokia temperatūra tęsiasi 50-60 dienų. Neretai maisto elementų pasisavinimas iš dirvožemio ir trąšų rudenį sulėtėja dėl drėgmės trūkumo, ankstyvų rudeninių užšalimų, pavasarį - dėl šalto oro, staigaus temperatūrų sumažėjimo maksimalaus medžiagų pasisavinimo laikotarpiu ar pavasarinių šalnų.

Ypač maisto medžiagų pasisavinimą mažina drėgmės trūkumas. Nustatyta, kad esant drėgmės deficitui bandymuose su javais iš 1 hektaro azoto, fosforo ir kalio buvo paimama atitinkamai 3,3; 2,3 ir 4,3 karto mažiau negu esant pakankamai drėgmės. Tokiu atveju dirvožemyje esančias ir iš trąšų neįsisavintas maisto medžiagas dirvožemyje ras ir sunaudos kitų metų sėjomainos augalai.

Tręšimo planavimas sėjomainoje

Ilgamečiais tyrimais Žemdirbystės institute Dotnuvoje (dr. V. Mašausko duomenimis) nustatyta, kad sėjomainos keturių augalų rotacijai pagal maisto medžiagų poreikį siekiamam derliui apskaičiuotas P ir K trąšas verta atiduoti pirmaisiais rotacijos metais. Ekonomiškai tai apsimoka ir nebūtina fosforo ir kalio trąšų sėjomainos augalams duoti kasmet.

Galima didesnę, vienos rotacijos augalams apskaičiuotą fosforo ir kalio normą išberti pirmiesiems rotacijos augalams. Augalai tręšimo metais panaudoja tik dalį su trąšomis atiduoto fosforo ir kalio. Dėl vandenyje mažai tirpių junginių susidarymo iš dirvožemio trąšų fosforo išplaunama labai mažai. Kalis dirvoje taip pat sorbuojamas ir jo nuostoliai yra labai nežymūs.

Tačiau pasirinkus tokią trąšų atidavimo strategiją nereikėtų rotacijos metais pamiršti tręšimo azotu, nes nesubalansuotas tręšimas gali blokuoti kai kurių elementų pasisavinimą. Ryškus kalio perteklius gali blokuoti magnio pasisavinimą. Pertręšus fosforu, nepasisavinamas kalis ir kalcis, o nesubalansuotas azoto trąšų naudojimas gali blokuoti kalio pasisavinimą. Taigi trąšų normas parenkant pagal dirvoje esančius maisto medžiagų rezervus, galima išvengti vegetacijos metu išryškėjančio įvairių formų bei spalvų lapų dėmėtumo bei juostuotumo, sukimosi, džiūvimo ir pan., kurie yra netinkamos mitybos požymiai.

Trąšų įterpimo gylis

Siekiant, kad maisto medžiagos patektų arčiau šaknų, pakrikai išbertų trąšų įterpimo gylis derinamas su augalų šaknų sistemos išsidėstymu armenyje. Javams pakrikai išbertos NPK trąšos dažniausiai būna veiksmingesnės, kai jos įterpiamos kultivatoriais. Kaupiamiesiems - PK trąšos apartos plūgais be priešplūgių, o azoto - įkultivuotos. Skystos kompleksinės trąšos lauko augalams išpurškiamos ant dirvos paviršiaus ir įterpiamos priešsėjinio dirvos dirbimo padargais. Žinoma, kad kai kurie ūkininkai taiko tokią netinkamą praktiką: trąšas ant dirvos išberia po sėjos. Nesunku įsivaizduoti, kad taip patręšti augalai  maisto medžiagų gaus pavėluotai ir tik dalį, tad ir derlius bus mažesnis negu trąšas įterpus prieš sėją.

Eksperimentai Dotnuvoje parodė:

• žieminių kviečių netręšiant PK trąšomis, vien tik nuo azoto trąšų produktyvių stiebų buvo 21 proc. daugiau, o grūdų derlius padidėjo 42,1 proc., palyginti su netręštais kviečiais;
• subalansuotas tręšimas NPK pagal dirvožemio maisto elementų turtingumą davė 59,6 proc. didesnį kviečių grūdų derlių, produktyvių stiebų buvo suformuota 48,7 proc. daugiau už netręštuosius;
• žieminiai kvietrugiai nuo PK trąšų išaugino 6,1 proc. daugiau produktyvių stiebų ir subrandino 14,3 proc. gausesnį grūdų derlių negu auginti be trąšų;
• NPK teigiamai veikė pasėlio tankumą, o grūdų derlių didino 43,6 proc., palyginti su netręštaisiais kvietrugiais;
• subalansuotas tręšimas NPK taip pat teigiamai veikė žiemkenčių varpos produktyvumą.

Paprastos pagrindinės taisyklės, kurių, deja, ne visi dar laikomės:

• prieš žiemkenčių sėją būtina nustatyti dirvožemio turtingumą maisto medžiagų - judriųjų fosforo ir kalio;
• pagal jį bei siekiamą grūdų derlių apskaičiuoti trąšų normas;
• laiku ir tinkamai įterpti fosforo bei kalio trąšas.

Tik subalansuotas tręšimas bus ekonomiškas ir leis išvengti maisto medžiagų išsiplovimo iš dirvožemio.

Daiva Janušauskaitė, LAMMC Žemdirbystės institutas

Mano ūkis, 2012/09