Apie žiemkenčių sėklos sveikatingumą galime spręsti atsižvelgdami į sezono meteorologines sąlygas, taikomą auginimo technologiją, bendrą sėklinio pasėlio būklę. Žieminiams javams didžiausią žalą padaro su sėkla ir per dirvą plintančios ligos. Reikėtų išskirti pavasarinį pelėsį (Microdochium (Fusarium) nivale) ir Fusarium spp. sukeliamus daigų pašak­nio puvinius. Pagrindinis abiejų ligų užkrato šaltinis yra sėkla, tačiau jos plinta ir per dirvoje likusias augalų liekanas.

Nustatyta, kad vienas iš pašaknio ligų sukėlėjų F. graminearum išgyvena dirvoje ir formuoja askosporas net po dviejų metų. Tad atsėliuojamuose plotuose, ypač kai taikoma tiesioginė sėja, šių ligų išplitimo rizika labai padidėja. Literatūroje atskiroms Fusarium rūšims aprašomos žalingumo ribos, kurios svyruoja nuo 5 iki 15 proc. pažeistų sėklų. Esant tokiam užsikrėtimui, sėklą būtina beicuoti.

Dažniausiai ant sėklos randamos kelios Fusarium rūšys, tarp jų ir pavasarinio pelėsio sukėlėjas M. nivale. Tarkime, Anglijoje, atsižvelgiant į bendrą sėklos užsikrėtimą skirtingais patogenais ir jiems viršijus 10 proc. ribą, rekomenduojama sėti tik beicuotą sėklą. Plika akimi sėklos užsikrėtimo patogenais tiksliai nustatyti neįmanoma. Pašalinus susiraukšlėjusius, parudavusius ar net rausvus grūdus, sėk­la tik iš dalies apvaloma nuo užkrato. Labai dažnai nemaža dalis sveikai atrodančių grūdų irgi būna užsikrėtę įvairiais patogenais, o tyrimai Žemdirbystės institute liudija, kad tik retais metais užsikrėtimas neviršija 10 proc. ribos.

Kviečiuose nemenką žalą gali padaryti dar viena liga – kietosios kūlės, bet tik tuo atveju, jei sėjama nebeicuota sėk­la. Ir kontaktinio, ir sisteminio poveikio beicai yra veiksmingi nuo šios ligos. Tačiau auginant žieminius kviečius ekologiniuose ūkiuose, reikėtų vengti naudoti savo ūkyje išaugintą sėklą, nes ši liga sporomis dauginasi labai sparčiai. Dėl šios ligos ne tik išauga mažesnis derlius, bet ir nukenčia kokybė.

Atsižvelgiant į tai, kad pas mus javai dažnai atsėliuojami arba kas antri metai grįžta į tą patį lauką, su sėkla ir per dirvą plintančių patogenų išplitimo rizika labai didelė. Siekiant sumažinti šių ligų daromą žalą, nereikėtų pasikliauti vien sėklos beicavimu. Net ir labai geru efektyvumu pasižymintys beicai neišgelbės pasėlio, jei javai bus metai iš metų atsėliuojami, taikoma tiesioginė sėja, šiaudai paliekami dirvos paviršiuje, naudojama nevalyta, ligota sėkla.

Beicavimas ne tik mažina ligų žalą, bet ir pagerina žiemojimą. Svarbiausia pasirinkti tinkamus produktus. Renkantis beicus žieminių javų sėklai beicuoti, visada reikėtų atkreipti dėmesį, ar jie veiksmingi nuo pavasarinio pelėsio. Lietuvoje registruotas ne vienas beicas, kuris veiksmingai sumažina užsikrėtimą M. nivale, tačiau, esant didesniam infekcijos lygiui, veiksmingumu nuo pavasarinio pelėsio pasižymi fludijoksonilo, guazatino, fuberidazolas, prochlorazo veikliųjų medžiagų turintys beicai.

Pasėjus beicuotą sėklą užtikrinamas geras pasėlio startas, tačiau visada reikia atsiminti, kad prastos (negyvybingos, labai ligotos, mechaniškai pažeistos, nevalytos) sėklos beicavimu neišgydysime. Siekiant gausių derlių, daugiausia dėmesio reikėtų skirti integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės priemonėms, tokioms kaip atsparių veislių auginimas, sėjomaina, sveika sėkla, optimali sėklos norma ir sėjos laikas.