Remontantinės avietės dera rudenį, jų augimo ir kai kurių kenkėjų vystymosi tarpsniai nesutampa, todėl vyrauja nuomonė, kad remontantinėms avietėms kenkėjai žalos nepadaro. Tačiau pastaraisiais metais situacija keičiasi - dėl netipinių orų sąlygų kenkėjų vystymasis užsitęsia arba išsivysto net kelios jų generacijos, ir tada jie apninka avietes. Uogoms pavojingas ir kekerinis puvinys.

Remontantinės avietės tais pačiais metais išaugina vaisines šakutes, o dera rugsėjo ir spalio mėnesiais. Kadangi jos uogas augina ant vienmečių stiebų, kai kurių kenkėjų vystymosi ir remontantinių aviečių augimo tarpsniai nesutampa. Dėl šios priežasties rudenį nokstančios uogos nekirmija. Tačiau jau pastebėta, kad atskirais metais pasitaiko paprastojo avietinuko ir avietinio žiedgraužio pakenkimų, nes dėl šalto oro pavasarį ir užsitęsusios vegetacijos šie kenkėjai paplinta vėliau negu įprastai. Tokiu atveju labiau nukenčia aviečių naujų stiebų lapai, o ne uogos. Remontantines avietes labai mėgsta ir polifaginiai kenkėjai - įvairūs amarai ir erkės.

Paprastoji voratinklinė erkė

Erkės ovalios, 0,4-0,5 mm ilgio. Suaugusios erkės turi 4 poras kojų, būna pilkšvai žalsvos, nugaroje su tamsiomis dėmelėmis, o žiemojančios - oranžinės. Kiaušiniai 0,1 mm dydžio, apvalios formos, balkšvi. Erkės mėgsta jaunus besiskleidžiančius ar šviežiai išsiskleidusius aviečių lapus, jos maitinasi čiulpdamos augalų sultis. Per vasarą gali išsivystyti 6-7 erkių kartos. Erkės plinta ropodamos nuo augalo ant augalo, jei augalai liečiasi vienas su kitu, arba žeme. Jas gali platinti vėjas ar netiesiogiai pernešti žmonės. Pažeistų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, iš pradžių pagelsta, vėliau lapai įgauna bronzinį atspalvį. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Labai palankios sąlygos erkėms plisti, kai vegetacijos metu oro temperatūra būna 23-30 °C ir mažai drėgmės (23-55 proc.). Esant 20 °C oro temperatūrai erkių lervos ir nimfos vystosi 16 dienų, o esant 31 °C, vystymosi laikas sutrumpėja daugiau negu perpus - pakanka tik 7dienų.

Norint išvengti pražūtingos kenkėjų invazijos, reikėtų kurį laiką stebėti avietyną ir įvertinti kenkėjų išplitimą bei žalingumo ribą. Aviečių žiedpumpurių tarpsniu, t. y. prieš žydėjimą, apžiūrima 150-200 aviečių lapų (jie turėtų būti surinkti nuo skirtingų augalų iš 3-4 vietų). Tokiu pat būdu antrą kartą avietės apžiūrimos masinio žydėjimo metu ir, jei vidutiniškai randama po vieną erkę ant vieno lapo, būtina naudoti akaricidus.

Būtina prisiminti, kad insekticidai niekada nenaudojami augalų žydėjimo metu, nebent tai būtų specifinis augalų apsaugos produktas nuo ypatingo kenkėjo (skaitykite augalų apsaugos produkto etiketes!). Ši žalingumo riba yra rekomenduojama tik remontantinėms avietėms, nes jos (prisiminkime remontantinių specifiką) dera tik ant vienmečių stiebų. Tradicinio auginimo avietėms žalingumo riba yra didesnė: įvertinus stebėjimo rezultatus, paprastai ant vieno lapo turėtų buti vidutiniškai po dvi erkes. Be to, rekomenduojama nuėmus uogų derlių, atlikti dar vieną stebėjimą. Jei jo metu ant vieno lapo randama vidutiniškai po penkias erkes, reikia kartoti purškimą akaricidais, nes šie polifaginiai kenkėjai per vegetaciją išsivysto keletą kartų.

Avietinis amaras

Avietiniai amarai gausiai išplinta sausą vasarą. Jie pavojingi kaip virusinių ligų platintojai. Šviesiai žali amarai gyvena kolonijomis ant ūglių viršūnių ir lapkočių, čiulpia sultis. Apnikti lapai susisuka, dažnai nukrinta, ūgliai išsikraipo, nustoja augti. Avietės nedera, nes neišsiskleidę žiedai nudžiūsta kartu su ūgliais. Per vegetaciją būna kelios amarų generacijos. Remontantinių aviečių viršūniniai lapai apžiūrimi prieš žydėjimą, vertinti reikia 200 ūglių (po 50 ūglių iš 4 vietų), jei yra 5 proc. amarų apniktų ūglių - naudoti insekticidus.

Tradicinio auginimo avietėms žalingumo riba ta pati (5 proc. amarų apniktų ūglių), tačiau stebėjimą geriausia atlikti tris kartus: ant pirmųjų lapų, prieš žydėjimą ir po masinio aviečių žydėjimo, nes per vegetaciją išsivysto kelios amarų kartos.

Kekerinis uogų puvinys

Kekerinis uogų puvinys - remontantinių aviečių ir kitų uoginių sodo augalų rykštė. Pilkasis kekeras pažeidžia ir jaunus aviečių stiebus. Pirmiausia suserga pernokusios, mechaniškai sužalotos uogos. Ant jų atsiranda minkštų, rudų, su puriu pilku pelėsiu dėmių. Dulkančias pelėsio konidijas platina vėjas ir lietus. Puvinys gali greitai apimti ir nuskintas uogas, jei tarp jų būna sergančių. Pūdamos uogos traukiasi, kietėja ir virsta mumijomis.

Liga sparčiau plinta pernelyg tankiuose ir pavėsyje augančiuose krūmuose, tad avietės auginamos saulėtoje ir vėjo prapučiamoje vietoje. Svarbu laiku nuskinti prinokusias uogas. Pradėjusios pūti ir supuvusios uogos nepaliekamos ant krūmų, bet surenkamos ir užkasamos. Nuskinami ir nesveiki žiedynai, išgenimi nudžiūvę ūgliai. Šalia aviečių neauginamos braškės, nes jos taip pat serga kekeriniu puviniu.

Puvinys yra valdomas, kai aplink uogas sudaromos sąlygos laisvai judėti orui ir jos po lietaus greitai išdžiūva. Tai galima padaryti, kai avietės auginamos siauromis lysvėmis. Reikia nepamiršti, kad kekerinio puvinio užkratas žiemoja ne tik ant mumifikuotų, sergančių vaisių, bet ir stiebo atplaišose, nukritusiuose lapuose, todėl laiku nukarpyti pakaitiniai ūgliai gali sumažinti užkrato foninį lygį. Rekomenduojama p po derliaus nuėmimo pašalinti visus derėjusius ūglius.

Kekeriniam puviniui atsparių aviečių veislių nėra. Pagrindinis faktorius, lemiantis ligos išplitimą, yra aplinkos sąlygos. Jei jos  itin palankios (labai drėgna ir vėsu), net ir palyginti atsparių veislių avietės pūva. Teisingas derliaus tvarkymas yra labai svarbus uogų kokybės garantas: kuo greičiau nuskintos uogos yra atvėsinamos, tuo mažiau įsimeta puvinių.

Miltligė

Kalbant apie remontantinių aviečių ligų specifiką, tenka pastebėti, kad kai kurių veislių avietėms gali būti aktuali miltligė, nors Lietuvoje ji mažai paplitusi. Miltligė gali pažeisti uogas, kurios tampa tarsi apibarstytos miltais. Tokių uogų vartoti negalima. Grybas pažeidžia jautresnių veislių aviečių ūglių viršūnėles ir viršutinius lapus, ypač karštu ir drėgnu oru. Abiejose lapų pusėse atsiranda pilkšvai balzganas, voratinkliškas valktis, kuris drėgnu metu būna ryškesnis, lyg miltuotas. Miltligės profilaktikai svarbu auginti avietes siauromis juostomis, kad jos gerai vėdintųsi.

Dr. Alma VALIUŠKAITĖ

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas

Mano ūkis, 2012/09