Avietės ir braškės, juodieji serbentai ir gervuogės, vyšnios ir slyvos, obuoliai ir kriaušės - tokį asortimentą šiuo metu gali pasiūlyti Kauno rajone Tvarkiškių kaime ūkininkaujantys Mindaugas ir Vita Šlapkauskai, prieš gerą dešimtmetį savo gyvenimo su žemės ūkio veikla net mintyse nesieję. Nė patys nepajuto, kaip pomėgis verslu virto. Mat iš pradžių savo reikmėms tik 6 lysves aviečių pasisodino. Abu juokauja, kad darbuose uždirbtus pinigus vis dar į hobį investuojantys.

Inžinierius Mindaugas, Lietuvos žemės ūkio universiteto (dabartinio ASU) absolventas, ir pedagogė Vita, matematikos ir informatikos specialistė, atsikraustę gyventi į Mindaugo senelių sodybą ūkininkauti negalvojo, abu dirbo mėgstamus darbus mieste. Taip jau sutapo, kad jaunai šeimai pamažu besikuriant sodyboje, kaimynai šalia jų sklypo 4 ha žemės pardavė. Nupirko, planavo mišku apsodinti, tačiau leidimo negavo, nes žemė buvo melioruota, derlingumas 52 balus siekė. „Tada ir teko galvoti, kokias kultūras auginti. Grūdinėms kultūroms lyg ir plotas per mažas, braškių auginti nesinorėjo, nes padirbėjęs Anglijoje ilgai į jas žiūrėti nenorėjau", -apsisprendimą plėsti avietynus motyvuoja Mindaugas pabrėždamas, kad ūkį kuria išskirtinai tik aplink namus.

Taip greta šimtamečių medžių gobiamos sodybos pamažu buvo įrengtos avietynų plantacijos. Dabar stambiauogės avietės sirpsta 6,5 ha plote: 2,5 ha sudaro vasarinės, 4 ha - rudeninės, remontantinėmis vadinamos. Avietės ir sudaro ūkio pagrindą, kitos kultūros tarpsta gerokai kuklesniuose ploteliuose. Iš viso Šlapkauskų uogynai ir sodai driekiasi per daugiau kaip 10 hektarų, pusė jų yra nuosavoje žemėje, nuo vėjų saugomi lazdynų krūmų gyvatvorių. Iš 6 ha gaunama produkcija ženklinama išskirtinės kokybės ženklu. Nesertifikuoti tik jauni, dar mažai derantys ūkio plotai. Pavyzdžiui, avietės gausiai derėti ima tik 3 metų, tada ir vidutinis derlingumas 5-6 t/ha siekia.

„Chemijos ir trąšų naudojame minimaliai, išskirtinės kokybės uogoms ir vaisiams auginti leidžiamų ribų neperžengiame, daugumą priežiūros darbų mechaniškai atliekame", - pastebi Mindaugas ir priduria, kad iš pradžių galvoję ekologinį ūkį kurti. Bet Vita šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę: „Mano supratimu, ekologiškai ūkininkauti galima tik miško glūdumoje, toli nuo kelio ir kitų taršos šaltinių, bet ir tai per kelerius metus dirvą nualinsi, tad tręšti vis tiek reikės."

Iš braškių ir vyšnių daugiau išlaidų nei pajamų

Pradėję avietėmis prekiauti, Šlapkauskai sako gana greitai supratę, kad su vienos rūšies produkcija pirkėją nebus lengva pritraukti ir išlaikyti. Tad pasisodino remontantinių braškių, juodųjų serbentų, gervuogių, ėmėsi sodą veisti - obelaitės, rudeninių veislių kriaušaitės, vyšnios ir slyvos išsibarstė nedideliuose kelių dešimčių arų ploteliuose.

„Kai ant stalo turguje pasidedi braškių, aviečių, obuolių, kriaušių, tai ir stalas gražiau atrodo, ir pirkėjas didesnį pasirinkimą turi", - sutartinai tvirtina Vita ir Mindaugas. Jų žodžiais, būtent dėl asortimento įvairovės juos dažnai konkurentai perpardavinėtojais vadina, nors prekiauja jie tik išskirtinai savo ūkyje užaugintomis gėrybėmis.

Ūkininkai džiaugiasi, kad šiemet pirmi metai slyvos derlių nokina, gervuogės gausiai uogomis aplipę, mat kelerius metus lig šiol tik ūglius leido. Auginama ūkyje dviejų rūšių gervuogės - su spygliais ir bespyglės. Pirmąsias skinti sudėtinga, nes spygliukai rankas braižo, antrųjų priežiūrai reikia daugiau darbo, jos jautresnės šalnoms, be to, jas ir saulė dažnai nudegina, todėl rudenį jas prilenkti būtina.

Aštuonerius metus uogas auginantys Šlapkauskai prisipažįsta, kad bene daugiausia darbo sąnaudų reikia braškėms prižiūrėti - jas per sezoną du tris kartus ravėti reikia. Nors pusės hektaro plotelyje auginamos remontantinės braškės derlių nokina kelis kartus per sezoną, tačiau, ūkininkų skaičiavimu, už uogas gaunami pinigai nelabai ravėjimo išlaidas padengia. Mindaugas svarsto, kad galbūt reikėtų braškes plėvele mulčiuoti, bet investicijos į laistymo sistemą kol kas nuo tokios minties atbaido.

Nemažai nuostolių jiems ir vyšnynas atnešęs, nes medelius teko kelis kartus atsodinti. Vyšnaitėms susiformavus ir derėti pradėjus iš 600 medelių po šaltos žiemos 200 nušalo. Kai atsodino, kitą žiemą vėl 200 vyšnaičių šalnų neatlaikė. Augintojai pastebi, kad vis sudėtingiau tampa ir nuo būriais vyšnias puolančių paukščių apsiginti - ne visada ir tai, kad medeliai agroplėvele apdengti, gelbsti.

Šlapkauskai sako vyšnaites sodino, tikėdamiesi uogas perdirbimo įmonėms parduoti. Užklupus krizei, konditerijos įmonės ėmėsi pigesnių žaliavų ar uogoms pakaitalų ieškoti, tad teko į turgų vežti, kur, pasak Vitos, labai sunku su pigesnėmis lenkiškomis vyšniomis ir trešnėmis konkuruoti. „Be to, pirkėjai turguje labiau trešnių pageidauja, net sutinka už jas gerokai brangiau mokėti, nors jos perdirbti netinka, valgomos tik šviežios", - vartotojų įgeidžiais stebisi Vita ir prasitaria, kad vyšnių auginimas mažame ūkyje prilygsta donkichoto kovai su vėjo malūnais.

Problema - mažėja pirkėjų

Ūkyje užaugintomis uogomis ir vaisiais Šlapkauskai ūkininkų turgeliuose Kaune prekiauja, nemažai pirkėjų atvyksta ir tiesiai į ūkį. Mindaugas sako, kad anksčiau, iki sunkmečio, užaugintas gėrybes gana greitai išpirkdavo, dabar parduoti kaskart darosi vis sunkiau. Nors lietuviškos uogos ir vaisiai traukia pirkėjus savo prekine išvaizda ir kokybe, tačiau dažnai svarbiausiu vartotojų pasirinkimo kriterijumi tampa kaina. Augintojų įsitikinimu, tai lemia vis dar sunki ekonominė padėtis ir vidutinio sluoksnio nykimas mūsų šalyje.

„Didžiausia problema - vidutinio sluoksnio nykimas Lietuvoje, panašu, kad lieka šalyje tik pensininkai ir valdžia. Be duonos, kruopų ar mėsos išsiversti sudėtinga, o be uogų gyventi galima, tad jų pirkėjų ir vartotojų akivaizdžiai mažėja", - uogų rinkos tendencijas įvardija Mindaugas. Kita vertus, jis neabejoja, kad atsigavus ekonomikai lietuviškų uogų bei vaisių valgytojų ir pirkėjų vėl padaugės.

Nors ūkininkai turi nemažai nuolatinių pirkėjų, tačiau ir juos kai kada mažesnė konkurentų kaina suvilioja, o vėliau piktinasi ir skundžiasi, kad supelijusių uogų nusipirkę. „Juk avietė ypač lepi uoga. Jei per dieną nepardavei, geriau kitą dieną į turgų jau nevežti - prekinė išvaizda suprastėja, pelėsis vystytis ima. Išmesti gaila, todėl galimybių perdirbti neturintys augintojai ar pardavėjai yra suinteresuoti parduoti jas pigiau - uogos juk suskintos, sumokėti pinigai už nuskynimą, atsivežimą", - sako Vita ir pabrėžia, kad jie visada parduoti vežantys tik šviežiai skintas uogas, todėl ir kainos nėra linkę labai nuleisti.

Norintieji uogų beveik perpus pigiau įsigyti, visada yra laukiami ūkyje. „Būtina propaguoti uogų valgymo kultūrą, tad avietėms rudenį masiškai nokstant, leidžiame žmonėms patiems uogų prisiskinti. Tik kibirus pasveriame ir neskaičiuojame, kiek skindamiesi uogų suvalgys, svarbiausia, kad po visas vagas nevaikščiotų ir šakų nelaužytų", - sako Mindaugas. Leido šiemet augintojai pirkėjams ir braškių patiems prisiskinti, kitąmet planuoja ir į vasarinių aviečių laukus uogautojus įleisti.  

Laukdamas rudeninių aviečių derliaus Mindaugas prognozuoja, kad šiais metais uogų kaina bus gerokai žemesnė nei pernai. „Jei vasarinės avietės Kauno turguose buvo parduodamos pernykštėmis rudeninių aviečių kainomis, tai yra po 10-12 Lt/kg, tikėtina, kad rudenį kaina kris, nes rudeninių aviečių konkurencija yra kur kas didesnė", - kad turguose bus gausi ir kaimyninėje šalyje užaugintų uogų pasiūla, neabejoja Mindaugas. Pasak jo, daugiausia turguje galima parduoti 100-150 kg uogų per dieną.

Perdirbimas - iš vargo

Neparduotas uogas augintojai užšaldo. Anksčiau per žiemą, iki Naujųjų metų, visą šaldytą produkciją konditerijos įmonės nupirkdavo, dabar tiek trintų, tiek birių šaldytų uogų realizavimo laikas nuo pusmečio iki metų pailgėjo. Ūkininkų tvirtinimu, tenka nemažai pastangų įdėti, kad naujojo sezono pradžiai atsargų neliktų. Prasidėjus sunkmečiui, gerokai sumažėjo ir šviežių, ir šaldytų uogų paklausa, todėl teko jauniems ūkininkams ieškoti kitokių užaugintos produkcijos pateikimo vartotojui būdų. Tad prieš ketverius metus Šlapkauskai savo jėgomis ir lėšomis įsirengė uogų ir vaisių perdirbimo cechą.

„Perdirbimo ėmėmės tik iš vargo", - sako Mindaugas ir priduria, kad dabar jų siūlomų gaminių asortimente - 20 skirtingų produktų: ne tik trintos ir birios, su cukrumi ir be cukraus šaldytos uogos, bet ir įvairių uogų sultys, nektarai, uogienės. Daugiausia gaminių - iš aviečių. „Kad sultyse išliktų kuo daugiau vitaminų, pabandėme jas nepasterizuotas užšaldyti, bet žmonės to nesuprato - ledo gabalo pirkti nenorėjo. Daugumos įsitikinimu, sultys tik skystos gali būti. Tad šiemet asortimentą šiek tiek išplėtėme - siūlome ir šviežiai spaustų nepasterizuotų sulčių. Džiugu, kad toks sprendimas pasiteisino, mat šios sultys gana paklausios", - augantį natūralių produktų poreikį pastebi Mindaugas.

Sezono metu ūkio ceche per dieną perdirbama daugiausia apie 70 kg uogų, vidutiniškai apie 30 kg kasdien. Uogienių receptūras pati kurianti Vita sako, kad visą produkciją gaminanti taip, lyg ruoštų savo šeimynai. „Pirmiausia atrandi sau, o tik tada siūlai vartotojui", - tikina Vita prasitardama, kad kai kada tenka ir į klientų pageidavimus atsižvelgti. Pavyzdžiui, vieni pirkėjai pageidavę obuolienės (verdamos iš obuolių gabaliukų) su gerokai didesniu cinamono kiekiu. „Kadangi esame maži ir visas gamybos procesas yra daugmaž rankinis, galime gana lanksčiai reaguoti į klientų norus", - priduria ir Mindaugas. Jo žodžiais, tik pageidavimo šaldyti uogas į dar mažesnius indelius (uogos dedamos į 0,5 kg dėžutes) negali patenkinti - juk reikia gamtą saugoti, kad mažiau plastiko atliekų susidarytų.

Šlapkauskai sutinka, kad parduoti perdirbtą produkciją nėra lengva, nemaža dalis vartotojų patys linkę namie uogienes virtis, kiti kaina nepatenkinti būna. „Turime dar pirkėją prisipratinti. Dažnai tenka aiškinti, kodėl mūsų uogienės brangesnės nei prekybos centruose. Visada pirmiausia pasiūlau į sudėtį pasižiūrėti. Mano verdamose uogienėse tėra tik uogos ir cukrus, ir to kaip suvalkietė daug nededu. Fabrikinių uogienių 100 g tėra tik 35 g uogų, o visa kita sudaro cukrus, krakmolas ir kitokios medžiagos. O juk tai nėra natūralų skonį atitinkantys produktai", - pastebi Vita, ūkio cechelyje plušanti kartu su vyru.

Perskirsčius Europos Sąjungos paramą patvirtintas jų projektas, todėl Šlapkauskai planuoja ne tik naują traktorių pirkti, bet ir perdirbimo cecho įrangą atnaujinti. „Trūksta mums dar greito užšaldymo įrangos, taip pat pramoninės indaplovės, kad stiklainius per kelias minutes galėtume išplauti, tačiau visų įrenginių kaina nuo 10 tūkst. litų prasideda", - artimiausias ūkio investicijas atskleidžia Vita, tikėdamasi, kad pavyks susigrąžinti ir bent pusę vandens gręžiniui įrengti išleistų pinigų. 

Įdarbinimas kelia galvos skausmą

Ūkininkai sutartinai tvirtina, kad žmonių įdarbinimas kelia nemažą galvos skausmą, nes norinčių dirbti mažėja, o reikalavimų daugėja. Pavyzdžiui, nauji reikalavimai tapo trukdžiu moksleiviams įdarbinti, kadangi reikalingas ne tik raštiškas tėvų sutikimas, bet ir mokyklos pažyma. Uogoms skinti darbuotojus iš Kauno ar net Marijampolės atsivežantys Šlapkauskai sako, kad ypač sunku su tais, kurie gauna socialines pašalpas, todėl oficialiai nenori darbintis. „Neleidžiame dirbti tol, kol rašto neparašo, kad patys nesutinka darbintis", - kaip bando šią problemą spręsti, pasakoja Vita. Ūkio buhalteriją ir įdarbinimo reikalus tvarkanti moteris prisipažįsta, kad popierizmo kasmet tik daugėja, tam reikia skirti vis daugiau laiko ir jėgų.

Užaugintoms gėrybėms ir perdirbtai produkcijai parduoti Šlapkauskai samdo dvi pardavėjas, kurioms ištisus metus atlyginimą moka. Didžiausias darbymetis ūkyje prasideda nuo rugsėjo mėnesio, kai masiškai nokti ima rudeninės avietės, ir tęsiasi iki pat šalnų. Tada ir uogų skynėjų avietyne daugiausia pluša, ir šeimininkams bemiegės naktys prasideda, mat uogų atšaldymas iki vidurnakčio nusitęsia.

„Kasmet labiausiai laukiu lapkričio mėnesio, kai rudeninės avietės būna nupjautos, o laukai lieka lygūs, gražūs. Žiūriu ir džiaugiuosi, kad pagaliau sezonas pasibaigė. Kai uogas pradedi skinti, dvi tris savaites dar būna nieko, ketvirtą savaitę jau ir miego pradeda trūkti, penktą jau bloga darosi. Į pabaigą ir tarp žmonių trintis prasideda - uogų mažėja, uždirba jie mažiau, todėl dirbti nebenori, tenka ilgai įkalbinėti, kad dar skintų", - apie ilgiausiai besitęsiančius darbus kalba Vita.

Nepaisydami varginančio darbo ir kitų sunkumų, Šlapkauskai atkakliai ir entuziastingai puoselėja savo verslą, mat tiki, kad kokybiškos lietuviškos uogos bei vaisiai turės paklausą, ir kuria savo svajonių namus šimtamečių ąžuolų, klevų ir vinkšnų paunksnėje.

Gitana KEMEŽIENĖ

Mano ūkis, 2012/09