Antimikrobinių medžiagų (antibiotikų) atradimas tapo svarbia daugumos bakterijų sukeliamų žmonių ir gyvūnų infekcijų gydymo priemone. Šis žmonijos pasiekimas padarė didelę pažangą ne tik žmonių, bet ir veterinarinėje medicinoje. Ligos, kurios iki tol buvo mirtinos, antibiotikams tapo įveikiamos.

Jau pirmaisiais antibiotikų vartojimo metais atsirado jiems atsparių bakterijų. Kad išliktų, gyvasis bakterijų pasaulis randa būdų pasikeisti ir prisitaikyti tam, kad išliktų. Dėl neracionalaus, besaikio ir neatsakingo antibiotikų naudojimo bakterijų atsparumas antibiotikams (antimikrobinis rezistentiškumas) sparčiai didėja, sukelia ekonominius nuostolius, lemia papildomas gydymo išlaidas, mažina gyvūnų produktyvumą.

Moksliškai įrodyta, kad antibiotikų naudojimas yra vienas iš kertinių rizikos veiksnių, lemiančių atsparių antibiotikams bakterijų vystymąsi ir išplitimą, todėl juos reikėtų skirti gyvūnams gydyti tik esant būtinybei. Be to, geresnių gyvūnų sveikatos ir biologinio saugumo priemonių bei geros ūkininkavimo praktikos taikymas padeda išvengti infekcinių susirgimų, todėl gyvūnams gydyti sunaudojama mažiau antimikrobinių medžiagų.

Antibiotikų poveikis

Antibiotikai veikia bakterijas, tačiau neefektyvūs nuo virusų, parazitų ar mikroskopinių grybų. Šios medžiagos pasižymi specifiniu gyvų ląstelių veikimu. Antibiotikai veikia baktericidiškai - naikina bakterijas arba bakteriostatiškai - slopina jų dauginimąsi. Baktericidinis veikimas pagrįstas bakterijos struktūros suardymu (pvz., bakterijos sienelės), o bakteriostatinis - bakterijų gyvybiškai svarbių funkcijų sutrikdymu (pvz., baltymų sintezės). Skiriamos įvairios antibiotikų grupės: penicilinai, cefalosporinai, aminoglikozidai, makrolidai, sulfonamidai ir kiti.

Europos Sąjungos valstybėse nuo 2006 m. įsigaliojo draudimas naudoti antimikrobines medžiagas gyvūnų augimui skatinti.

Remiantis antibiotikų atradimo ir sukūrimo istoriniais duomenimis, daugiausia antibiotikų buvo atrasta Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

Antibiotikų atradimo duomenys

Antibiotikai gaminami iš mikroorganizmų (grybų, aktinomicetų, bakterijų) medžiagų apykaitos produktų arba gaunami sintezės būdu. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad neteisingai skirtas ir dažnas plataus veikimo spektro antibiotikų naudojimas gyvūnams gydyti didina patogeninių mikroorganizmų atsparumą, dėl to ligos sunkiai išgydomos, patiriama ekonominių nuostolių.

Atsparumo mažinimo būdai

Norint sumažinti ligos sukėlėjų atsparumą antibiotikams, juos reikėtų naudoti tik bakterijų sukeltoms ligoms gydyti, nes antibiotikai virusų nesunaikina. Siekiant gauti geriausią ligų gydymo efektą ir nesukurti antibiotikams atsparių bakterijų, įvertinus gyvūno sveikatos būklę, esant galimybei atlikus mikroorganizmo jautrumo testą (antibiogramą), reikia labai atidžiai skirti tokią antimikrobinę medžiagą, kuri labiausiai veiktų nustatytos ligos sukėlėjus. Taip pat ypač svarbu parinkti tinkamą vaisto dozę, naudojimo dažnį, ligos gydymo trukmę.

Bakterijoms iš sergančių gyvulių organizmo pašalinti reikia stiprios imuninės sistemos. Tad subalansuotas šėrimas, gyvūno atsparumą skatinantys preparatai, geros laikymo sąlygos (pvz., mikroklimatas) reguliari ir tinkama higiena, ligų prevencijos priemonių taikymas (vakcinacija), gali padėti sumažinti infekcinių ligų pasireiškimo tikimybę, antibiotikų ir kitų antimikrobinių medžiagų suvartojimą, o svarbiausia atsparių antibiotikams bakterijų vystymąsi.

Bakterijų skirstymas pagal jautrumą antibiotikams

Kai gyvūno organizmo imunitetas susilpnėja, bakterijos greitai dauginasi ir organizmą veikia nuodingais medžiagų apykaitos produktais. Pagal tai, kaip jos dėl skirtingos ląstelės sienelės struktūros nusidažo, bakterijos skirstomos į gramteigiamas ir gramneigiamas.

Gerai išanalizuotos ir žinomiausios gramteigiamos bakterijos: stafilokokai, pneumokokai ir streptokokai, o gramneigiamos: gonokokai, meningokokai. Visos bakterijų rūšys yra skirtingai jautrios tiems patiems antibiotikams, tačiau blogiausia tai, kad kai kurios bakterijos gali būti visiškai nejautrios, t. y. rezistentiškos. Bakterijos, kurios jautrios tam tikram antibiotikui, priklauso to antibiotiko veikimo spektrui. Antibiotikus gali skirti tik veterinarijos gydytojas, todėl bet kokie kiti neteisėti būdai gauti ir naudoti antibiotikus savo nuožiūra, tikėtina, atneš daugiau žalos nei naudos. Neprofesionaliai, netinkamai parinkti antibiotikai gyvūno ne tik nepagydo, bet dažnai liga progresuoja, pereina į lėtinę formą. Be to, didelis vaistų kiekis sukelia nereikalingą toksinį poveikį gyvūno organizmui. Gydant pakartotinai pasireiškusias ar užsitęsusias gyvūnų ligas būtina atlikti antibiogramą.

Prof. dr. Judita ŽYMANTIENĖ, LSMU Veterinarijos akademija

Ugnė ŽYMANTAITĖ, VMVT

Mano ūkis, 2012/09