Jaunų patinėlių kastracija ilgai buvo neatsiejama kiaulių augintojų darbo dalis. Kasmet Europos Sąjungoje kastruojama apie 1 mln. paršelių. Taip išvengiama ne tik specifinio mėsos kvapo.

Kastruoti paršai lengviau penisi, geriau formuojasi riebalinis audinys. Be to, išvengiama elgesio problemų. Pasiekę tam tikrą svorį, kuiliai jau būna lytiškai subrendę, todėl linkę būti agresyvesni negu kastruoti jų gentainiai.

Gyvūnų teisių gynėjai pabrėžia, kad chirurginė kastracija yra gyvūnų gerovės problema. Moksliniais tyrimais, naudojant fiziologinius ir etologinius parametrus, įrodyta, kad chirurginė kastracija yra skausminga intervencija net ir tada, kai daroma labai jauniems gyvūnams.

Nuo 2018 m. sausio 1d. Europos Sąjungoje įsigalios Gyvūnų apsaugos įstatymų pakeitimai, draudžiantys vyriškos lyties paršelių kastraciją be anestezijos. Ūkininkai vis labiau diskutuoja apie alternatyvą - penėti nekastruotus kuilius. Jau dabar Olandijoje 40 proc. vyriškos lyties paršelių nekastruojami. Norvegijoje ir Šveicarijoje tokios chirurginės procedūros be nuskausminimo uždraustos nuo 2009 m. Naujovių pradininkai susidūrė su esmine problema - kaip sumažinti specifinį kiaulienos kvapą?

Skonį lemia hormonai

Kuilio mėsos kvapą lemia dvi organizmo medžiagos - lytinis hormonas androstenonas ir skatolas. Androstenonas yra sėklidėse gaminamas steroidinis hormonas, kuris išsiskiria su seilėmis, konvertuojamas į feromonus ir veikia kiaulaičių ir paršavedžių poravimosi elgseną. Jis taip pat kaupiamas riebaliniame audinyje. Taip paaiškinamas specifinis mėsos kvapas ją verdant. Skatolas - tai junginys, kurį gamina kuilio žarnyno bakterijos. Absorbuota į kraują ši medžiaga taip pat kaupiasi riebaliniame audinyje ir lemia vartotojui nepriimtinas skonines mėsos savybes.

Mokslininkai ištyrė, kad androstenono ir skatolo kiekis riebaliniame audinyje priklauso nuo gyvulio veislės ir kitų genetinių veiksnių. Nepageidaujamų junginių kiekį kiaulienoje įmanoma sumažinti, taikant genetinę atranką ir kryptingą veisimą. Specifinio mėsos kvapo galima išvengti, skerdžiant mažesnio kaip 75 kg svorio kuilius, tačiau garantijos, kad nemalonaus kvapo visai nebus, nėra.

Geresnis pašarų įsisavinimas

Bavarijos valstybinio žemdirbystės instituto mokslininkų tyrimai patvirtina, kad kuilių mėsa yra mažiau riebi, tačiau baltymingesnė. Savo išvadose tyrėjai skelbia, kad nekastruotų paršų pašarų sąnaudos mažesnės, geresnis pašarų konversijos koeficientas. Kuiliai per parą paprastai suvartoja mažiau (apie 0,1-0,3 kg) pašarų negu kastratai ar kiaulaitės, o vidutiniai paros priesvoriai siekia 850 g. Deja, skerdžiamų kuilių mėsingumo tyrimo rezultatai nėra patenkinami. Paršavedėms ilgiausiojo nugaros raumens skerspjūvio plotas ties 13-14 šonkauliu sudaro 60, o kuilių šis rodiklis siekia vidutiniškai 54 cm2.

Auginti nekastruotus paršus ūkiams gali būti paranku. Išvengus kastracijos, sumažėja darbo, gyvuliai išvengia infekcijų rizikos. Specifinio mėsos kvapo problema gali būti sprendžiama, koreguojant gyvulių racionus. Vokietijos mokslininkai pastebėjo, kad žalioji celiuliozė, sojos pupelių lukštai skatolo kiekiui reikšmingo poveikio neturėjo. Kuiliams šerti panaudojus inuliną, bulvių krakmolą ar mėlynuosius lubinus, pavyko riebaliniame audinyje gerokai sumažinti skatolo kiekį.

Skirtinga šalių patirtis

Ne visos šalys į numatomus norminių aktų pakeitimus sureagavo vienodai. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje kastruoti kuiliukus nėra įprasta. Ūkininkai skerdžia jaunesnio amžiaus gyvulius, taigi ir skerdenų svoris mažesnis. Šiose šalyse skerdžiamų paršų svoris gali siekti tik 80 kg. Nors daugelyje Europos valstybių vartotojų požiūris į kuilių mėsą dviprasmiškas, minėtose šalyse kiaulienos realizavimo problemų nekyla. Tam įtakos turi neriebios mėsos paklausa, veislinių gyvulių savybių skirtumai bei gentiškai nulemtos mėsos savybės, skirtingas gyventojų skonio suvokimas bei vartojimo įpročiai.

Jungtinių Valstijų veterinarinės medicinos asociacijos išsakyta pozicija dėl kuilių kastravimo siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvūnų gerovės ir efektyvios kokybiškos kiaulienos gamybos. Pripažįstama, kad kastracija padeda kontroliuoti agresyvų patinų elgesį ir rekomenduojama procedūras atlikti paršeliams iki 5 d. amžiaus. Įvairūs moksliniai tyrimai patvirtina, kad kastruoti palankiausia 4-14 d. amžiaus jauniklius. Su paršavedės pienu gaudami antikūnų, žindukliai gana greitai sustiprėja, mažėja infekcijų tikimybė. JAV veterinarijos gydytojai nurodo, kad, kastruojant 28 d. amžiaus ir vyresnius paršelius, būtina naudoti anesteziją ar analgeziją. Visas chirurgines procedūras vyresnėms kiaulėms gali atlikti tik veterinarijos gydytojai.

Kokios alternatyvos?

Vis dar ieškoma alternatyvų, kurios pakeistų kastraciją be nuskausminimo. Kaip viena iš galimybių svarstomi cheminės ar imunocheminės kastracijos variantai, arba tiesiog chirurginė kastracija su anestezija. Visų minėtų metodų pritaikymas ūkių praktikoje neišvengiamai bus techniškai ir ekonomiškai apribotas.

Imunokastracija - tai aktyvi organizmo imunizacija hormono analogu, kuris kontroliuoja brendimo proceso pradžią. Tam sukurta vakcina Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje naudojama nuo 1998 m., Brazilijoje, Meksikoje, Filipinuose, Korėjoje, Tailande - nuo 2006, Šveicarijoje - nuo 2007 metų.

Po antrosios vakcinacijos kuilio organizme slopinamas lytinių hormonų ir adrostenono susidarymas. Injekcijos atliekamos du kartus su ne mažesniu kaip 4 savaičių intervalu. Antroji vakcinacija atliekama iki skerdimo likus 4-6 savaitėms. Reikia atsižvelgti į tai, kad gyvuliams iki antrosios injekcijos būdinga nekastruotų kuilių socialinė elgsena, todėl laikymo ir priežiūros sąlygos reikalauja ypatingo dėmesio.

Pašarų konversija ir mėsos išeiga (Raaflaub, 2008 m.)

Rodikliai

Nekastruotas kuilys

Imunokastracija

Chirurginė kastracija

Pašarų sąnaudos, kg/kg svorio (svoris skerdimo metu)

2,53 (98,1 kg)

2,81 (110-140 kg)

2,11 (110 kg)

2,43 (91,8 kg)

2,20 (109 kg)

3,10 (110-140 kg)

2,25 (106,7 kg)

Mėsos išeiga

64,4 % (105 kg)

52,5 % (87,5 kg)

47,9 % (87,5 kg)

57,8 % (105 kg)

Jurgita RAMANAUSKIENĖ

Mano ūkis, 2012/09