Dermatofitija - tai mikroskopinio grybo sukeltas odos ir jos darinių (plaukų, nagų, ragų) pažeidimas. Šį susirgimą sukelia mikroskopiniai grybai dermatofitai, priklausantys Microsporum ir Trichophyton gentims.

Anglų kalba šis susirgimas dažnai vadinamas ringworm, tačiau jis neturi nieko bendro su parazitinėmis kirmėlėmis. Ligos pažeidimai odoje primena žiedą, o pats mikroskopinis grybas dauginasi šiltoje ir drėgnoje aplinkoje.

Dermatofitija yra zoonozinis susirgimas, kuris greitai plinta ir yra lengvai užkrečiamas. Visi šiltakraujai gyvūnai, kurių kūną dengia plaukų danga, yra jautrūs dermatofitų infekcijai.

Pagal gyvenimo ir dauginimosi aplinką dermatofitai skirstomi į zoofilinius, antropofilinius ir geofilinius. Zoofiliniai dermatofitai yra gyvūnų patogenai, antropofiliniai - žmonių, o geofiliniai dermatofitai gyvena žemėje, bet gali pažeisti ir žmonių, ir gyvūnų odą. Žmonės, apsikrėtę zoofiliniais dermatofitais nuo gyvūnų, serga ūmesne dermatofitijos forma negu užsikrėtę antropofiliniais dermatofitais nuo kitų žmonių. Dažniausiai šia liga serga jauni gyvūnai arba vyresnio amžiaus, tankiai ir blogomis zoohigieninėmis sąlygomis (tamsios, drėgnos, šiltos, blogai vėdinamos patalpos) laikomi, išsekę, neseniai jauniklius atsivedę, turintys pažeistą odą gyvūnai.

Dermatofitija yra vienas iš dažniausiai pasireiškiančių infekcinių odos susirgimų tarp gyvūnų. Dermatofitų sporos yra labai atsparios saulės spinduliams ar šalčiui, dezinfekcijos priemonėms, aplinkoje išgyvena iki keliolikos mėnesių. Gyvūnai užsikrečia tiesioginio kontakto būdu nuo kito gyvūno, apyvokos reikmenų ar su užkrėsta žeme. Musės taip pat perneša grybų sporas. Sporai patekus ant odos ir, esant palankioms sąlygoms, „sudygus", klinikiniai ligos požymiai pasireiškia po 1-4 savaičių.

Arklių dermatofitiją sukelia T. equinum, T. mentagrophytes, M. equinum, M. canis, M. gypseum rūšys. Teigiama, kad dermatofitija dažniau serga lenktyniniai žirgai.

Pagrindinis galvijų dermatofitijos sukėlėjas yra T. verrucosum rūšies mikroskopinis grybas, tačiau taip pat gali pažeisti ir T. mentagrophytes, T. equinum, M. nanum, M. gypseum ir M. canis. Galvijai dažniausiai serga šaltuoju metų laiku, kai yra uždaryti tvartuose, pavasarį ir vasarą liga gali praeiti savaime. Dažniau serga veršeliai negu suaugę galvijai. Žmonės ypač lengvai užsikrečia dermatofitija nuo galvijų.

Pagrindinis kiaulių dermatofitijos sukėlėjas yra M. nanum, tačiau jos taip pat gali užsikrėsti nuo galvijų (sukėlėjas T. verrucosum), nuo šunų, vilkų, lapių, kačių (sukėlėjas M. canis), žiurkių, ežių, kitų laukinių gyvūnų (sukėlėjas T. mentagrophytes). Dažniausiai dermatofitija serga paršeliai ir penimos kiaulės.

Pagrindinis avių dermatofitijos sukėlėjas yra T. verrucosum, tačiau gali užsikrėsti ir M. canis rūšies dermatofitu. Tarp avių dažniausiai šia liga suserga parodose eksponuojami ėriukai. Anglų kalba ėriukų dermatofitija vadinama club lamb fungus. Dėl dažno maudymo, šukavimo ir glotnaus kailio kirpimo oda sudirgsta, praranda lanolino apsauginę funkciją, visa tai skatina grybo sporų invaziją į odą. Avims su nekirptu kailiu dermatofitija diagnozuojama labai retai.

Naminių paukščių dermatofitiją paprastai sukelia M. gallinae ir T. gallinae. Šis susirgimas dar vadinamas favusu arba baltos skiauterės liga. Dažniausiai serga lauke laisvai laikomos vištos ir kalakutai, bet gali sirgti ir stručiai, papūgos. Nuo galvos, kaklo krenta plunksnos, oda suragėja, pasidengia sausais baltais šašais.

Ligos požymiai

Pažeidimai dažniausiai atsiranda tose kūno vietose, kurias gyvūnai mėgsta trinti į įvairius daiktus - ant odos snukio, kaklo, apatinių galūnių, balno, pavaržos srityse. Ligos pradžioje pažeidimų nematyti, jie gali būti tik jaučiami braukiant ranka per kailį. Pažeisti odos plotai yra šiek tiek iškilę. Vėliau pažeidimo vietoje gali formuotis šašas, kuris yra baltai-pilkšvos spalvos. Jei šašo nėra, pažeista oda atrodo paraudusi, patinusi, kraštuose formuojasi šiek tiek iškilesnė ir labiau paraudusi zona, kuri primena žiedo formą. Tačiau toks žiedas yra labiau matomas žmogaus odoje, nes ji yra mažiau plaukuota negu gyvūno. Pažeidimas primena žiedo formą, nes sporų hifai auga ir formuoja micelį nuo centro link periferijos. Šašui nusilupus oda lieka sausa, pleiskanojanti, plaukai nulūžta ar iškrenta. Šašai dažniausiai nusilupa kartu su plaukais. Niežulys pasireiškia retai.

Diagnozė

Jei ligai diagnozuoti naudojama Vudo lempa, kuri skleidžia ilgų bangų ultravioletinius spindulius per nikelio ar kobalto stiklo filtrą, reikia nepamiršti, kad lempa turi būti gerai įkaitusi (5-10 min). Pažeista oda (jei lempa tiriamas gyvūnas) ar plaukų mėginys turi būti švitinami lempa mažiausiai 3-5 min. Švitinant UV spinduliais siekiama nustatyti ryškiai žalia spalva šviečiančius plaukus. Tačiau tik M. canis ir M. equinum rūšių dermatofitai gamina fluorescuojančias medžiagas, M. gypseum rūšies ir Trichophyton spp. genties grybai jų negamina.

Mėginį dar galima ištirti tiesioginės mikroskopijos metodu, naudojant 10-20 proc. kalio hidroksido tirpalą. Stebint pro mikroskopą ant pažeisto plauko matomos „burbuliukais" išsidėsčiusios sporos. Tiksli dermatofitijos diagnozė nustatoma, naudojant sėjimo į terpę metodą. Nuo pažeistos odos steriliu pincetu ar skalpeliu imami plaukai, šašai, pleiskanos. Plaukus geriausiai imti nuo ribos tarp pažeistos ir sveikos odos, diagnostiniam tyrimui yra labai naudinga išpešti plaukus su plauko svogūnėliu. Toks mėginys vežamas į laboratoriją, kur sėjamas į diagnostinę terpę.

Dermatofitiją reikia skirti nuo stafilokokinio folikulito, sarkoidozės, dermatofiliozės, lakštinės pūslinės, alergijos, vilkligės.

Gydymas

Gyvūnai savaime gali išgyti per 1-3 mėnesius, tačiau gydymas sutrumpina gijimo laiką ir sušvelnina klinikinius ligos simptomus. Be to, mažiau grybo sporų patenka į aplinką, todėl sumažėja rizika gyvūnui pakartotinai užsikrėsti. Uždegimo apimtas plauko folikulas neaugina naujo plauko, todėl gydymu pirmiausia reikia nuslopinti uždegimą ir atkurti natūralų odos barjerą. Kai kurie specialistai teigia, kad populiarus gydymas jodo preparatais šiuo atveju nėra rekomenduojamas, nes jodas sausina odą ir taip trukdo jos sluoksniams atsinaujinti.

Gyvūnai gydomi dažniausiai paviršinio naudojimo preparatais nuo grybo. Tepalus, kremus ar tirpalus nuo grybų geriausiai tepti ant pažeistos odos du kartus per dieną. Prieš tepant preparatus nuo odos reikia nuvalyti šašus ir stambias pleiskanas, taip vaistinė medžiaga geriau prasiskverbia į odą. Siekiant aplinką apsaugoti nuo sporų, nuluptus šašus būtina sudeginti. Lietuvoje yra registruoti paviršinio naudojimo preparatai nuo mikroskopinių grybų: „Imaverol", „Biopirox", „Mycophyt".

Sistemiškai gyvūnai gydomi vaistu nuo grybų grizeofulvino preparatu („Norofulvin"), kuris skiriamas per os 7,5-10 mg/kg per parą. Negalima vaisto skirti vaikingoms patelėms ir maistiniams gyvūnams. Kai kuriose šalyse galvijai ir arkliai vakcinuojami nuo T. verrucosum ir T. equinum, tačiau vakcina neapsaugo gyvūno nuo užsikrėtimo dermatofitais, ji tik sumažina ligos požymius.

Prognozė ir profilaktika

Prognozė gera stipriems, gerai prižiūrimiems gyvūnams, kurie atsitiktinai turėjo kontaktą su dermatofitija sergančiu ar mikroskopinį grybą kailyje nešiojančiu gyvūnu.

Siekiant išvengti ligos, šepečiai turi būti skirti kiekvienam gyvūnui atskirai. Susirgus vienam gyvūnui, patalpos ir inventorius dezinfekuojami naminio chloro baliklio ir vandens 1:10 tirpalu arba 4 proc. formaldehido tirpalu. Naujai atvežti gyvūnai apžiūrimi, susirgę - atskiriami. Būtina apriboti laukinių graužikų ir kitų gyvūnų patekimą į tvartus ar arklides. Žiurkės ir ežiai platina T. mentagrophytes rūšies dermatofitus.

M. Ivaškienė

Mano ūkis, 2012/08