Įprasta manyti, kad mastitai - dažniausia melžiamų karvių liga, tačiau tešmens uždegimu serga ir mėsinių veislių žindenės. Rizika susirgti mastitais didėja, esant prastoms sanitarinėms sąlygoms, kuomet patogeniniai mikroorganizmai iš aplinkos per atvirą spenio kanalą patenka į tešmens vidų. Mastitais linkusios sirgti vyresnio amžiaus karvės, kurių pieno produkcija viršija veršelio poreikius.

Jei infekcija lokali, pažeistas ketvirtis gali būti negrįžtamai pažeistas,  tačiau gyvulio gyvybei didelės grėsmės nėra. Net jei pažeisto ketvirčio liaukų funkcijos negrįžtamai pakitusios, per kitą laktaciją karvė gali sėkmingai žindyti veršį, nes pieno pakanka iš sveikų ketvirčių. Jei infekcija išplinta ir gyvulys pradeda karščiuoti, būtinas greitas ir efektyvus gydymas antimikrobiniais medikamentais. Ūkininkai ekonominių nuostolių patiria ne tik dėl gydymo išlaidų, bet ir dėl mažų veršelių priesvorių per visą žindymo laikotarpį.

Serga pieningos karvės

Esant prastoms sanitarinėms sąlygoms, jei karvės veršiuojasi užterštuose tvartuose ar tuoj po veršiavimosi guli nešvariose guoliavietėse, visada didėja rizika susirgti pieno liaukų uždegimu. Jei speniai užteršti mėšlu, veršelis gali atsisakyti žįsti, todėl tešmuo ar tik atskiras jo ketvirtis persipildo. Dėl nuolat tekančio pieno sfinkteriai neužsidaro, o atviras spenio kanalas - vartai infekcijų sukėlėjams. Tešmuo gali persipildyti ir veršelių atjunkymo laikotarpiu. Apie 1 proc. mastitų kyla dėl tešmens audinių traumų. Perpildytas tešmuo gali būti sužalojamas karvei gulint, einat nelygiu paviršiumi į kalną ar nuokalnę. Taip pat jį neigiamai veikia drėgnas, vėjuotas oras. Gyvulių augintojai jau pastebėjo, kad vasarą karvės mastitais serga rečiau negu žiemą, kuomet veršiuojasi tvartuose.

Dažniausiai serga karvės, kurios gamina pieno daugiau negu reikia veršeliui. Bakterija S. aureus dažniausias išskiriama iš melžiamų pieninių karvių. Mėsinių veislių karvėms mastitus dažniausiai sukelia patogeniniai aplinkos mikroorganizmai. Kuo didesnis karvės produktyvumas ir tešmens išsivystymas, tuo didesnis polinkis sirgti mastitais. Pieningų karvių spenio kanalo skersmuo didesnis, greitesnė pieno tekėjimo srovė, todėl ir infekcijų sukėlėjų patekimo rizika didesnė. Melžimo metu į spenio kanalą sukėlėjai gali patekti nuo melžimo aparatų ar aptarnaujančių darbuotojų, o žindamos mėsinių veislių karves susiduria tik su natūralia veršelio burnos mikroflora.

Vienas iš veiksnių, lemiančių polinkį sirgti pieno liaukų uždegimu, yra gyvulio amžius. Dėl ankstesnių laktacijų vyresnio amžiaus karvių tešmuo dažniausiai būna didelis, nukaręs, todėl didėja traumų ir sužalojimų rizika. Augintojai taip pat turėtų atsižvelgti į įgimtas tešmens savybes. Dėl per didelių ar per mažų spenių naujagimiui veršeliui gali būti sunku žįsti, o pieno sąstovis puiki terpė bakterijoms tarpti. Formuojant pakaitinę bandą, reikėtų vengti telyčių, kurių motinos linkusios sirgti mastitais ar yra turėjusios kitų tešmens problemų. Renkantis bulių, taip pat svarbu atsižvelgti į jo dukterų tešmens sveikatingumą. Beje, geriau rinktis bulių, kurio dukros yra vidutinio pieningumo negu labai produktyvios. Specialistai pabrėžia, kad mėsinių karvių selekcija neturėtų būti nukreipta pieningumo didinimo kryptimi.

Svarbiausia - laiku pastebėti

Pagal ligos eigą ir klinikinius simptomus mastitas gali būti: ūmus, poūmis ir lėtinis.

Ūmiais mastitais karvės dažniausiai suserga iš karto po apsiveršiavimo. Apžiūrint pastebimas sutinęs, paraudęs, karštas tešmuo. Liečiant skausmingas vietas, karvė krūpčioja ar spardosi. Esant sisteminei infekcijai, gyvuliai pradeda karščiuoti, tampa apatiški, atsisako ėsti, todėl krinta svoris. Sumažėjusi pieno gamyba labai veikia prieauglio augimą. Mastitu sirgusių karvių veršeliai nujunkymo metu gali sverti 7-12,5 proc. mažiau negu sveikų žindenių jaunikliai.

Poūmės eigos mastito klinikiniai požymiai ne tokie ryškūs. Kartais ligos simptomai būna nepastebimi, ir karvės perserga lėtiniu (slaptuoju) mastitu. Pažeistas tešmens ketvirtis atrofuojasi ir perauga randiniu audiniu. Tačiau net su likusiais trimis sveikais ketvirčiais ateityje karvė gamins pakankamai pieno. Žįsdamas veršelis stimuliuoja pieno gamybą, tad likusi sveika tešmens dalis kompensuoja prarastąjį ketvirtį. 

Gyvuliui susirgus, šeimininkui rekomenduojama stebėti karvės būklę: kasdien matuoti kūno temperatūrą, tirti pieno spalvos, konsistencijos ir kvapo pakitimus. Visi šie pastebėjimai labai naudingi gyvulius gydančiam veterinarijos gydytojui.

Gydymo ir profilaktikos priemonės

Vietiniam gydymui nuo mastito skiriami įprasti preparatai. Pieninėms karvėms mastito gydymą organizuoti yra lengviau dėl nusistovėjusios melžimo tvarkos. Sergančias mėsinių veislių karves tenka išmelžti rankomis, nes vaistai į spenio kanalą turi būti švirkščiami 1-2 kartus per dieną į tuščią tešmenį. Gali būti, kad dėl skausmingo žindimo, karvė net neprisileis veršelio arba pats veršelis atsisakys žįsti pakitusio skonio ir kvapo pieną. Sunkiais atvejais, gyvuliui karščiuojant, skiriami sisteminiai antibiotikai ir nesteroidiniai preparatai nuo uždegimo. Dehidratacijos atveju taikoma intraveninė druskų tirpalų infuzija. Pasikartojančių mastitų bandoje galima išvengti, laiku diagnozavus infekuotus ketvirčius ir pradėjus gydymą užtrūkimo periodu.

Geriausia mastito profilaktika - švari guoliavietė ir veršiavimosi aplinka. Esant nepalankioms oro sąlygoms, reikia atkreipti dėmesį į spenių būklę. Dėl vėjuoto oro ir darganos po žindymo drėgna spenių oda gali greitai sudirgti. Nušalę, suskirdę ar saulėje nudegę speniai būna skausmingi ir karvė neprisileidžia veršelio, o per pažeistą sfinkterį iš aplinkos gali lengvai patekti infekcijos sukėlėjai. Patikimas būdas išvengti mastitų - vykdyti bandos selekciją, atrenkant vidutinio pieningumo karves su aukštai prisitvirtinusiu tešmeniu ir nedideliais speniais.

J. Ramanauskienė

Mano ūkis, 2012/08