Manoma, kad dėl piktžolių pasaulyje netenkama daugiau negu trečdalio kultūrinių augalų derliaus. Derliaus nuostoliai dėl piktžolėtumo priklauso ne tik nuo piktžolių rūšinės sudėties, tankumo, biomasės, bet ir nuo kultūrinių augalų rūšies. Pavyzdžiui, javų derliaus nuostoliai esant tokiam pačiam piktžolių kiekiui bus mažesni negu cukrinių runkelių ar kukurūzų - įvairių augalų sugebėjimas stelbti piktžoles yra nevienodas.

Piktžolės ne tik tiesiogiai mažina kultūrinių augalų derlių, bet subrandindamos ir išbarstydamos sėklas didina vėliau auginamų augalų piktžolėtumo kontrolės išlaidas. Todėl piktžolėtumo kontrolė pasėliuose - viena iš pagrindinių grandžių daugelio žemės ūkio augalų auginimo technologijose.

Kiekvieną darbą, kuris užtikrina tolygų ir greitą kultūrinių augalų dygimą ir augimą, kartu didina jų gebėjimą konkuruoti su piktžolėmis, galima laikyti piktžolėtumo kontrole. Augalų savybę konkuruoti su piktžolėmis lemia auginimo technologiniai parametrai: veislės parinkimas, sėjos laikas ir normos, taip pat sėklos stambumas, bet svarbiausias dalykas - augalų rūšis.

Besikeičiant klimato, žemėnaudos bei agrotechnikos sąlygoms, neišvengiamai keičiasi ir piktžolių rūšinė sudėtis: kai kurios rūšys nyksta arba tampa mažiau reikšmingos, atsiranda naujų probleminių piktžolių, iki tol nekėlusių didesnių rūpesčių, patys žemės ūkio augalai tampa nepageidaujami kitų augalų pasėliuose ir panašiai. Manoma, kad krituliai yra vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių, lemiančių piktžolių biologinę įvairovę. Tyrimų rezultatai parodė, kad kai kurie augalai neišgyvena esant sausrai ar šalčiui, dominuojančios piktžolių rūšys gali nustelbti kitas, nepriklausomai nuo to, kokios piktžolėtumo kontrolės priemonės naudotos.

Politinė ir ekonominė situacija taip pat daro įtaką pasėlių piktžolėtumo pokyčiams. Ekonominiai veiksniai tiesiogiai lemia ūkininkų sprendimą pasirinkti auginamus augalus ir technologijas. Ūkininkai augina tai, kas tuo metu apsimoka, kam pasėti, užauginti ir sudoroti turi tinkamus padargus. Todėl daug kur sėjomaina susiaurėjo iki dviejų trijų narių, o kai kur augalai tiesiog atsėliuojami. Visa tai lėmė piktžolių floros pasikeitimus per palyginti trumpą laiką.

Minimalus dirbimas - daugiau piktžolių

Manoma, kad auginimo technologijos turi žymiai didesnę įtaką bioįvairovei, palyginti su piktžolėtumo kontrole. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad ypatingai ryškius piktžolių floros skirtumus tos pačios rūšies žemės ūkio augalų pasėliuose lemia priešsėliai, dirvos dirbimo intensyvumas ir dirvos kokybiniai parametrai.

Dar viena piktžolėtumo pokyčių priežastis - supaprastintas, neariminis žemės dirbimas. Tokio dirvos dirbimo būdo atsiradimą lėmė siekis mažinti dirvų eroziją bei suslėgimą, o galimybė dirbti dirvą be arimo atsirado dėl herbicidų naudojimo. Nežiūrint supaprastinto dirvos dirbimo privalumų pastebėta, kad atsiranda didesnio piktžolėtumo pavojus. Minimalus dirbimas skatina ir žieminių rapsų (kaip piktžolių) plitimą - tyrimais nustatyta, kad herbicidų panaudojimas žieminiuose kviečiuose didesnį derliaus priedą duoda tuomet, kai kviečiai auginami po žieminių rapsų, ypač ten, kur buvo taikytas minimalus dirvos dirbimas. Neariant dirvos ir žieminius kviečius sėjant po rapsų, beveik neišvengiama, kad herbicidus teks naudoti iš rudens.

Žieminių rapsų kaip piktžolių pavojus yra ir tuose ūkiuose, kurie su žieminiais augina ir vasarinius rapsus, mat žieminiams išdygus vasarinių pasėlyje nėra jokių kontrolės priemonių, o derliui ir jo kokybei padaromas didelis nuostolis.

Sparčiai daugėja dirvinių smilguolių

Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 200 piktžolių rūšių. Pastebėta, kad piktžolių įvairovė pasėliuose turi tendenciją mažėti. Botanikos instituto tyrėjų duomenimis, dažniausia piktžolė Lietuvos laukuose išlieka paprastasis varputis.

LAMMC Žemdirbystės instituto darbuotojų atlikta apklausa ir tyrimai parodė, kad intensyviai prižiūrimų laukų probleminės piktžolės - dirvinės smilguolės, bekvapiai šunramuniai, tuščiosios avižos.

Dirvinės smilguolės (Apera spica venti (L.) Beauv.) - vienametės vienaskiltės žieminių javų piktžolės, paplitusios Centrinės ir Rytų Europos šalyse: Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje, taip pat Šiaurės Europos šalyse - Danijoje ir Švedijoje. Ši piktžolė aptinkama nuosaikaus klimato zonose, lengvos granuliometrinės sudėties dirvose. Veši ji žieminių kviečių laukuose, nors aptinkama ir rapsų, pašarinių augalų bei anksti sėjamų vasarinių javų pasėliuose.

Dauginasi dirvinės smilguolės tiktai generatyviniu būdu - vienas augalas subrandina apie 16 000 sėklų, kurios dirvoje išlieka daigios 1-4 metus. Dygsta smilguolės dažniausiai rudenį, dygimą skatina drėgnas ir šiltas oras. Žydi vasarą ir liepos mėnesį, praauga kultūrinius augalus, todėl manoma, kad ši piktžolė daugiau konkuruoja dėl šviesos. Smilguolės sėklas išnešioja vėjas ir vanduo, dėl to, kad jos lengvos ir subrendusios lengvai atsiskiria nuo šluotelės.

Dirvinėmis smilguolėmis užterštuose pasėliuose subręsta 30 proc. mažesnis derlius. Ekonominė šių piktžolių žalingumo riba - 10-20 augalų kvadratiniame metre.

Dirvinė smilguolė - viena pagrindinių žieminių javų piktžolių Lietuvoje ir per pastaruosius 10-15 metų šiomis piktžolėmis užterštų laukų labai padaugėjo. Smilguolės išplitimo priežastis - sėjomainų pasikeitimas, ypač žiemkenčių dalies sėjomainų rotacijoje padidėjimas. Mūsų ekspediciniai tyrimai parodė, kad dirvinės smilguolės - vienos pagrindinių piktžolių žieminių kviečių pasėliuose, ypač javų auginimo regionuose. Manoma, kad smilguolė taip išplito ir plinta dėl to, kad ši rūšis plastiška ir prisitaiko prie įvairių aplinkos sąlygų, o žmogaus veikla netgi skatina jos plitimą.

Plinta anksčiau nebūdingos piktžolės

Daug rūpesčių Europos šalių žemdirbiams kelia pelinis pašiaušėlis bei gausiažiedė svidrė. Lietuvoje šių piktžolių labai daug nepastebėta, bet pelinio pašiaušėlio aptikta keliuose Jurbarko rajono laukuose, žieminių javų pasėliuose.

Peliniai pašiaušėliai auga gerai sulaikančioje drėgmę molio dirvoje. Nustatyta, kad šios piktžolės geba sudygti esant labai mažai deguonies koncentracijai dirvoje. Be to, kaip ir smilguolės, dygsta ne vienu metu.

Nors dirvinės smilguolės ir peliniai pašiaušėliai mėgsta skirtingas dirvas, bet abi šios rūšys gali augti ir viename lauke. Akivaizdu, kad šių rūšių biologinė adaptacija yra didelė.

Yra ir daugiau piktžolių rūšių, kurios dėl pasikeitusių ūkininkavimo sąlygų, naujų technologijų ir klimato kaitos tampa labai reikšmingomis. Viena iš tokių - bekvapis šunramunis (Tripleurospermum inodorum (Merat) M. Lainz). Ankstesni tyrimai parodė, kad augalų rūšys, kurių individai užaugina didesnę masę, didelius žiedus su daug sėklų (būtent tokie ir yra bekvapio šunramunio augalai) laukuose tampa dažnesni.

Daugelio šalių piktžolių tyrėjai atkreipia dėmesį į tai, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais laukuose bekvapių šunramunių labai padažnėjo ir pagausėjo, ypač žieminiuose javuose. Remdamiesi ekspedicinių tyrimų rezultatais, vengrų tyrėjai mano, kad bekvapis šunramunis - dominuojanti žieminių kviečių piktžolė Vengrijoje. Ji paplito ne tik javų, bet ir žieminių rapsų pasėliuose. Šunramunio plitimą tiesiogiai galima sieti su neariminės žemdirbystės plėtra. Pastebėta, kad neariant dirvų susidaro blogesnės sąlygos vienmetėms dviskiltėms piktžolėms plisti, bet šunramunis ir paprastoji žilė - išimtis.

Ekspediciniai tyrimai parodė, kad Lietuvos laukuose labai dažna yra tuščioji aviža (Avena fatua L.), kažkada laikyta karantinine piktžole. Pastebėta, kad ši piktžolė aptinkama visoje Lietuvoje ir yra dažnas dirbamų laukų, ypač vasarojaus, priešas. Botanikos instituto mokslininkų duomenimis, tuščiosios avižos gali būti keturi varietetai ir tipinio variateto aptinkama mažiau, negu buvo manyta. Gali būti daroma prielaida, kad kitų varietetų augalai gali būti atsparesni naudojamiems herbicidams.

Tuščiosios avižos - vienos iš žalingiausių piktžolių vasarinių javų pasėliuose. Jos plinta su sėkla, bet patekusios į dirvą, daigumą išlaiko ilgai - 7-8 metus, nors 85-95 proc. sėklų sudygsta per dvejus metus. Iki XX a. antrosios pusės Lietuvoje tuščioji aviža buvo retai aptinkama ir didesnės grėsmės pasėliams nekėlė. Šiuo metu jos kiekis katastrofiškai auga, ypač sunkesnėse Pasvalio, Joniškio rajonų dirvose, nors aptinkama ir kitur. Brangūs selektyvūs herbicidai, ypač prastesnėse dirvose, nenaudojami dėl ekonominių priežasčių, todėl susidaro itin palankios sąlygos šiai piktžolei masiškai plisti. Tuščiosios avižos kontrolės problemą tikriausiai reikėtų spręsti valstybiniu lygiu, nes ši piktžolė sparčiai plinta ir užteršia vis naujus vasarinių ir žieminių javų, runkelių, rapsų pasėlių plotus.

Taigi, ūkininkavimo sąlygų pasikeitimas - sėjomainos rotacijų nebuvimas, žieminių javų plotų didėjimas, neariminio žemės dirbimo plėtra - lėmė vienaskilčių piktžolių, tarp jų ir dirvinių smilguolių, išplitimą. Be to, besikartojantis purškimas herbicidais su tuo pačiu veikimo mechanizmu kelia naują problemą - atsparumo herbicidams atsiradimą. Dėl išsivysčiusio atsparumo įvairaus veikimo pobūdžio herbicidams (ACC - lipidų sintezės, ALS - amino rūgščių sintezės ir PS - fotosintezės inhibitoriams) labiausiai keliančios nerimą piktžolės Europoje yra dirvinės smilguolės, peliniai pašiaušėliai ir gausiažiedės svidrės. Lietuvoje dokumentuotų rezitentiškumo herbicidams atvejų nėra, bet monitoringas būtinas.

O. Auškalnienė

Mano ūkis, 2012/08