Pastaruoju metu atgijo susidomėjimas juodaisiais serbentais, todėl pravartu būtų prisiminti pagrindinius žaladarius, kurie gali padaryti daug žalos serbentynuose. Iš lapų ligų, be serbentų tamsiosios miltligės, aktualios yra serbentų šviesmargė ir deguliai. Paprastai šios ligos būna drauge ir ne visi augintojai jas atskiria, tačiau tai ir nebūtina, nes apsaugos priemonės yra tapačios: purškiant fungicidus nuo vienos ligos, susitvarkoma ir su kita.

Lietuvos agroklimato sąlygos yra palankios juodiesiems serbentams auginti. Mechanizuoto derliaus skynimo galimybė skatina verslinių uogynų plotų didėjimą, tačiau skinant uogas kombainu, mechaniškai pažeidžiamos juodųjų serbentų šakos, todėl jos užsikrečia įvairiomis ligomis. Smarkiau pažeistos kitą pavasarį visai nudžiūsta.

Mechanizuotai skinamų ir mūsų klimato sąlygoms tinkamų juodųjų serbentų veislių nėra daug, todėl labai svarbu versliniuose serbentynuose veisti tinkamas veisles ir naudoti intensyvią apsaugos sistemą. Tinkamai prižiūrimi juodųjų serbentų krūmai derlingi būna palyginti ilgai - 10-12 metų.

Ligos

Tankiai pasodinti serbentai daugiau serga šviesmarge, deguliais, miltlige. Pastarosios daromi nuostoliai labai priklauso nuo serbentų veislės ir siekia nuo 10 iki 60 proc., o metūgliai gali sutrumpėti 1,2-1,5 karto. Miltligė smarkiai plinta ten, kur serbentai yra pažeisti erkučių ir lapinių gumbauodžių.

Bet koks nukrypimas nuo pagrindinių agrotechnikos reikalavimų sudaro prielaidas augalams užsikrėsti patogeniniais mikromicetais, o aktyvių apsaugos priemonių efektyvumas priklauso nuo ligos intensyvumo, normos ir purškimo kokybės.

Grybas Mycosphaerella ribis - serbentinis rutulgrybis -  sukelia serbentų šviesmargę. Pažeisti lapai anksti paruduoja ir nukrinta. Palankios sąlygos ligai plisti susidaro tuomet, kai vyrauja lietingi orai, nes sukėlėjo aukšliasporės dygsta tik vandens lašuose ir apkrečia lapus iš apatinės pusės. Ligai mažiau atsparūs senesnių augalo dalių lapai. Šviesmargė aptinkama ant lapų, kartais ant uogų ir nesumedėjusių ūglių. Pažeistose vietose iš pradžių atsiranda rudų, vėliau nešvariai baltų ar pilkšvų dėmelių, nuo sveikų audinių atsiribojusių tamsiai ruda juostele. Smarkiau pažeisti lapai džiūsta, susisuka ir nukrinta jau rugpjūčio mėnesį. Tokie krūmai nusilpsta, jų uogos neprinoksta. Pačios uogos suserga vėlai - ant jų atsiranda panašių dėmelių kaip ir ant lapų, tik jos šiek tiek įdubusios. Dėmelių vietose audinys gali plyšti.

Patogenas Pseudopeziza ribis - serbentinė pasausūnė - sukelia degulius. Serga lapai, jauni ūgliai, vaiskočiai bei uogos. Ant lapų vasarą pasirodo smulkių, kampuotų arba apvalių dėmelių. Vėliau jos pasidaro juodos, blizgančiu paviršiumi. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja, džiūsta, susisuka ir pirma laiko nukrinta. Ant lapkočių, vaiskočių ir vaisių dėmelės nedidelės, juodos, panašios į musių išskyras. Gali nudžiūti ūgliai ir šakos. Uogos noksta lėtai, būna kietos, neskanios. Sergantys krūmai žiemą gali apšalti. Ši liga labai žalinga drėgno, vėsaus klimato vietovėse. Esant 15 °C temperatūrai, inkubacinis ligos periodas trunka 8-12 dienų. Per vegetaciją išsivysto kelios grybo generacijos.

Serbentų šviesmargė ir deguliai lengvai įveikiami uogakrūmius purškiant fungicidais. Visiškai apsaugai purkšti rekomenduojama 3-4 kartus, pirmąjį  kartą - prieš žydėjimą. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, kai vegetacijos sezonas drėgnas, reikia papildomai purkšti nuėmus derlių.

Grybas Sphaerotheca mors-uvae - agrastinis valkčiagrybis - sukelia serbentų tamsiąją miltligę. Ligai plisti palankiausia, kai būna 90-100 proc. santykinė oro drėgmė ir 17-28 °C temperatūra. Jauni serbentų ūgliai, lapai, uogos apsitraukia pilkšvu, retu, miltuotu apnašu. Sendama grybiena sutankėja, paruduoja. Sergantys lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai deformuojasi ir žiemą nušąla. Uogos lėtai noksta, netinka maistui, suplyšinėja ir nukrinta. Ligos išplitimą serbentynuose lemia veislių jautrumas. Auginant atsparių miltligei veislių serbentus, problemų nėra. Ligą galima kontroliuoti purškiant sisteminiais fungicidais: pirmąjį kartą purškiama prieš žydėjimą, vėliau - kas 10-14 dienų. Esant itin palankioms ligai plisti sąlygoms, rekomenduojama 1-2 kartus nupurkšti ir nuėmus derlių. Veiksminga krūmus laiku genėti ir tręšti subalansuotomis trąšomis. Vešliai augantys, azoto trąšomis pertręšti vaiskrūmiai serga dar labiau.

Dažnos lapų ligos - rūdys, o jų išplitimas priklauso nuo tarpininkų. Jei greta serbentų yra viksvynų - plis serbentų viksvinės rūdys (Puccinia ribesii-caricis), kurios pažeidžia lapus, užuomazgas, žiedus, vaiskočius ir net jaunus žalius serbentų ūglius, vėliau - uogų užuomazgas. Masiškiausiai grybo bazidiosporomis uogakrūmiai apsikrečia žydėdami.

Ant užsikrėtusių augalo dalių atsiranda rausvai rudų ar geltonai oranžinių dėmių. Vėliau jos iškyla ir virsta akytais spuogais. Netrukus apatinėje lapų pusėje ir ant kitų sergančių augalo dalių susiformuoja smulkiai korėti, oranžiniai ecidžių telkiniai, panašūs į geltonas pagalvėles su įdubimais. Juose subręsta daugybė sporų, kurios užkrečia viksvas (Carex spp.). Ligos sukėlėjas toliau vystosi ant viksvų, kur ir peržiemoja, o pavasarį apkrečia serbentus.

Pažeisti lapai pradeda raitytis, lapkočiai, vaiskočiai ir ūgliai iškrypsta, uogos auga nesimetriškos, susitraukia, netinka maistui ir dažnai nukrinta. Ant serbentų ligų sukėlėjo sporos per sezoną išsivysto tik kartą, pirmoje vegetacijos pusėje. Antroje vasaros pusėje ligos požymiai ne tokie ryškūs. Ligos plitimą skatina drėgnas oras pavasarį.

Šalia serbentynų auginant veimutines ir kitas penkiaspygles pušis (Pinus strobus), ant serbentų galima aptikti serbentų veimutrūdę (Cronartium ribicola). Liga pažeidžia tik lapus. Apie vidurvasarį viršutinėje lapo pusėje susiformuoja geltonos, nelygiai išsidėsčiusios dėmės. Apatinėje lapo pusėje atsiranda smulkių, oranžinių, plyštančių pūslelių - grybo uredosporų. Uredosporas oro srovės nuneša ant kitų serbentų lapų. Netrukus uredosporų vietoje išauga pilkšvi, ruduojantys šereliai. Rudenį jie padengia visą apatinę lapų pusę. Labai pažeisti lapai paruduoja ir pirma laiko nukrinta.

Vasarą sporoms plisti labai palankus drėgnas ir šiltas oras. Šios sporos rudenį užkrečia veimutines ir kitas penkiaspygles pušis, o pavasarį ant pušų išsivysčiusios sporos užkrečia serbentus. Pažeisti lapai nukrenta 1-1,5 mėn. anksčiau laiko, todėl kitais metais nesusiformuoja žiediniai pumpurai, krūmai tampa jautrūs šalčiams. Atsparių veislių nėra.

Apsauga nuo rūdžių:

• greta serbentų nelaikyti viksvynų, nusausinti užmirkusias vietas;
• prie serbentynų neauginti pušų;
• fungicidais purkšti 1-2 kartus prieš žydėjimą ir nuėmus derlių.

Kenkėjai

Aktualiausi juodųjų serbentų kenkėjai yra amarai, įvairios erkės, stiklasparniai, gumbauodžiai.

Juodųjų serbentų lapai su raudonomis pūslėmis - dažnam matytas vaizdas. Tai serbentinio amaro (Cryptomyzus ribis) darbas. Apatinėje lapų pusėje amarai čiulpia sultis. Pažeistose vietose susidaro stambios, gelsvai žalsvos pūslės, kurios vėliau parausta. Smarkiai pažeisti lapai deformuojasi. O agrastinis amaras (Aphis grossulariae) čiulpia ūglių bei viršūninių lapų sultis. Pažeisti ūgliai deformuojasi, viršūnėse lapai susiraito ir susitraukia į kuokštus.

Be tiesioginės žalos amarai platina virusines augalų ligas. Labiausiai amarai išplinta, kai vegetacijos metu būna sausa ir šilta. Insekticidais nuo amarų gali būti purškiama prieš žydėjimą, po žydėjimo ar nuėmus derlių. Be to, amarų populiaciją reguliuoja įvairūs entomofagai: boružės, auksaakės, žiedmusės, grobuoniškosios blakės, parazitiniai plėviasparniai. Todėl labai svarbu nuo žaladarių naudoti tik tokius augalų apsaugos produktus, kurie nekenksmingi ar mažai kenksmingi naudingiems vabzdžiams ir grobuoniškoms erkėms.

Serbentinė erkutė (Eriophyes ribis) gyvena pumpuruose ir čiulpia jų sultis. Anksti pavasarį erkių pažeisti pumpurai išsipučia, tampa rutuliški ir neišsprogę nudžiūsta. Viename pumpure gali būti 2-3 tūkstančiai erkučių. Kai kenkėjų yra labai gausiai, serbentai nustoja derėti ir per kelerius metus gali visai nudžiūti. Šie kenkėjai labiau plinta, kai sausa ir karšta, dauginant, jei yra užkrėsti ūgliai ar krūmai. Erkės platina virusinę ligą - žiedų pilnavidurę (reversiją). Svarbiausia sodinti tik sveiką, erkutėmis neužkrėstą sodinamąją medžiagą. Efektyviausia purkšti akaricidais prieš pat ir po žydėjimo, kai iš senų pumpurų pradeda migruoti jaunos išsiritusios erkučių lervos ant jaunų besivystančių pumpurų. Kuo anksčiau išpjauti ir sunaikinti serbentų ūglius su pastebimais išsipūtusiais ir sustorėjusiais pumpurais.

Paprastoji voratinklinė erkė (Tetranychus urticae) veisiasi ir minta apatinėje serbentų lapų pusėje. Pažeistų lapų viršutinėje pusėje atsiranda smulkių gelsvų dėmelių. Jos susilieja, lapai gelsta ir džiūsta. Apnikti augalai skursta, prastai dera, vėliau žūsta. Apatinėje lapų pusėje galima įžiūrėti plonus voratinklius, tarp kurių ropoja paprasta akimi sunkiai įžiūrimos erkės. Labai pažeistų augalų derlius būna mažas ir blogos kokybės.

Erkės išplinta, kai yra joms palankios žiemojimo sąlygos, o vegetacijos metu būna sausa ir karšta. Per metus išsivysto 4-12 kartų, priklausomai nuo oro sąlygų. Prieš žydėjimą ir po derliaus nuėmimo patikrinama, ar serbentų lapai nėra apnikti erkių. Grobuoniškosios erkės (Phytoseiidae) labai efektyviai mažina paprastųjų voratinklinių erkių gausumą. Todėl reikia naudoti tuos akaricidus, kurie mažai toksiški grobuoniškosioms erkėms. Akaricidai nuo paprastųjų voratinklinių erkių naudojami, kai jos labai išplinta: jei randamos vidutiniškai 3-5 erkės ant lapo. Akaricidai gali būti naudojami prieš pat serbentų žydėjimą, po žydėjimo ir nuėmus derlių.

Serbentinio stiklasparnio (Synanthedon tipuliformis) vikšrai (balti su rusvomis galvomis) iš vidaus graužia juodųjų serbentų ūglių šerdį. Pavasarį pažeistos šakutės nustoja augusios, lapai nuvysta ir nudžiūsta. Šis kenkėjas vystosi dvejus metus. Žiemoja įvairaus amžiaus vikšrai pažeistų šakučių viduje. Pavasarį užaugusieji išgraužia išlėkimo angas, pasigamina kokonus ir virsta lėliukėmis, o jauni maitinasi ir dar kartą žiemoja. Pažeidimų simptomai ryškiausi nokstant uogoms. Serbentus sunku apsaugoti nuo šių kenkėjų, kadangi vikšrai vystosi šakų viduje. Todėl, kiek įmanoma, pažeisti, džiūstantys ūgliai genimi ir sunaikinami. Pradėjus plisti šiems kenkėjams, labai svarbu laiku panaudoti insekticidus: purškiama 2-3 savaitės po serbentų žydėjimo, o jei stiklasparniai labai išplitę, purškimai kartojami kas 7 dienas.

Serbentinis lapinis gumbauodis (Dasyneura tetensi) paplitęs visuose didesniuose, jaunuose, gerai tręšiamuose ir prižiūrimuose serbentynuose. Kenkėjai žiemoja kokonuose dirvoje po krūmais, suaugėliai pradeda skraidyti žydint serbentams. Suaugę uodeliai - apie 1,5 mm, gelsvai rudos spalvos. Patelės kiaušinėlius deda į neišsiskleidusius lapus viršūniniuose ūgliuose. Išsiritusios lervos gyvena susisukusiuose lapuose. Pažeisti lapai nustoja augti, susisuka, deformuojasi, kartais nudžiūsta. Per metus išsivysto kelios kenkėjų generacijos. Tai vienas žalingiausių kenkėjų dideliuose, derančiuose serbentynuose.

Serbentinis ūglinis gumbauodis (Resseliella ribis) pažeidžia vienamečius ir dvimečius serbentų ūglius prie žemės paviršiaus. Daugiau žalos padaro dauginimo plotuose, tačiau gali pažeisti ir derančius serbentynus. Ypač daug žalos kenkėjai padaro mechaniškai pažeistiems serbentų ūgliams. Per metus gali išsivystyti kelios šių kenkėjų kartos. Nuo gumbauodžių anksti žydintys uogakrūmiai purškiami insekticidais tuoj po žydėjimo, o vėlai žydinčių - prieš pat žydėjimą. Labai išplitus šiems kenkėjams, purškimas kartojamas po 7-10 dienų.

Bendrieji integruotos uogakrūmių apsaugos sistemos taikymo principai

• Sodinti tik sveikus, neužkrėstus virusinėmis ligomis augalus, atsparias ligoms ir kenkėjams uogakrūmių veisles.
• Uogakrūmiai turi būti sodinami jiems tinkamose vietose: neužmirkstančiose dirvose, ten, kur maža pavasarinių šalnų tikimybė.
• Naudojant insekticidus rekomenduojama atkreipti dėmesį į jų toksiškumą naudingiems vabzdžiams.
• Kai uogakrūmių derlius nuimamas mechanizuotai, dažnai krūmai pažeidžiami mechaniškai. Todėl negalima kombainu imti derliaus nuo šlapių uogakrūmių.
• Po derliaus nuėmimo uogakrūmius reikia kuo greičiau nupurkšti fungicidu ir insekticidu nuo ligų ir kenkėjų.
• Uogakrūmius būtina genėti. Pažeisti ligų ir kenkėjų ūgliai iškerpami ir pašalinami iš lauko.
• Negalima pertręšti uogakrūmių azoto trąšomis (tręšimas turi būti subalansuotas, atsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį dirvoje).
• Negenėtų ir pertręštų uogakrūmių šakos išlūžinėja, susidaro palankesnės sąlygos plisti erkėms ir kitiems kenkėjams; purškiamas tirpalas blogiau patenka į vidines krūmo dalis.

A. Valiuškaitė

Mano ūkis, 2012/07