23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/07
Trapus viendienių grožis
  • A. Stankevičienė, R. Maršelienė
  • Mano ūkis

Viendienė - tai užimtų, skubančių žmonių gėlė. Ji nereikli, atspari šalčiui ir ligoms, nereikalaujanti ypatingos priežiūros, bet džiuginanti nuo pačios vasaros pradžios, visą mėnesį ar pusantro kasdien išskleisdama vis naują įspūdingos spalvos ir formos žiedą.

Viendienė (Hemerocallis L.) yra viendieninių (Hemerocallidaceae) šeimos žolinis dekoratyvinis augalas. Gentyje yra apie 26 rūšys. Šių augalų rūšių paplitimo arealas yra Pietryčių Azija, kai kurios rūšys aptinkamos Korėjoje, Mandžiūrijoje, Mongolijoje, o keletas rūšių (Hemerocallis fulva, H. lilio-asphodelus) - Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Natūralios jų augavietės labai skirtingos: vienos rūšys auga drėgnuose dirvožemiuose, pievose prie upių, pamiškėse, kitos - kalnų šlaituose, sausose dirvose.

Rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose nurodoma viendienės medicininė paskirtis, ji minima 2697 m. pr. Kr. Europoje apie viendienes 70 m. pr. Kr. rašė Plinijus, kiek vėliau Herodotas. Japonijoje jos auginamos jau daugiau kaip 2000 metų. Į Vakarų Europą iš Rytų Azijos dvi laukinės rūšys buvo atvežtos 1570 m.: rusvoji ir geltonoji viendienės (H. fulva, H. lilio-asphodelus), tačiau jomis labiau susidomėta tik XIX amžiaus pabaigoje - į jas atkreipė dėmesį Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos selekcininkai. XX amžiaus pradžioje šios gėlės išplito Amerikoje, o Niujorko botanikos sodas tapo viendienių tyrimo centru. JAV yra pasaulinis viendienių kūrimo centras, nuo 1946 m. veikia Amerikos viendienininkų draugija (American Hemerocallis Society), turinti 4 500 narių. Naujų veislių kasmet užregistruojama apie 2 000-2 500. Naujai sukurtoms veislėms dekoratyvumu ir ištvermingumu nenusileidžia vienos seniausių - Nilbio (1908), Hyperion (1924).

Lietuvoje rusvoji viendienė auginama nuo XVI amžiaus. Ši aukšta, nelabai dekoratyvi gėlė, net neprižiūrima vienoje vietoje galinti augti ištisus dešimtmečius, ir šiandien žydi prie senų sodybų ar senose kapinėse. Rečiau auginama rusvosios viendienės margalapė veislė Variegata ir pilnavidurė veislė Kwanso. Nuo seno išlikusios dar dvi retesnės rūšys, tai - geltonais varpelio formos žiedais žydinti citrininė (H. citrina) ir geltonoji (H. lilio-asphodelus) viendienės. Prieš dešimtmetį pradėjo plisti senos amerikiečių sukurtos veislės, kurių žiedai nusispalvinę nuo beveik baltos iki beveik juodos spalvos.

Vilniuje Lauko gėlininkystės bandymo stotyje auginamos 7 rūšys, 131 veislė; Šiaulių universiteto Botanikos sode - 90 taksonų. Viendienės auginamos ir VU Botanikos sode, SDI bei selekcininkų kolekcijose, gausi kolekcija sukaupta VDU Kauno botanikos sode: auginamos 8 rūšys bei 92 veislės.

Žiedų formos ir spalvos

Daugumos viendienių žydėjimo pradžia - liepos pirmasis ir antrasis dešimtadieniai. Ankstyviausios - Daily Bread, Mai Konigin - pražysta gegužės pabaigoje-birželio pradžioje, vėlyviausios - Anna Wonderlang, Beloved Country - liepos antrąjį dešimtadienį arba dar vėliau.

Viendienės (Hemerocallis x hybrida hort.) žiedyne būna nuo 6 iki 20 ir daugiau didelių, piltuvėlio formos žiedų. Žiedynkočio aukštis labai įvairuoja: nuo 30 cm aukščio nykštukinių - iki 80-120 cm aukščio virš į vėduoklę sutelktos lapų lajos. Kiekvienas žiedas žydi tik vieną dieną, kasdien išsiskleidžia vis naujas žiedas, o visas žiedynas žydi mėnesį ir ilgiau.

Žiedų spalva - iki 18 atspalvių; nėra tik švarios mėlynos, žydros, skaisčiai baltos spalvos žiedų. Baltomis vadinamos labai šviesios kreminės, rožinės arba gelsvos. Daugumos iš jų išsiskleidę žiedai yra gelsvi ir tik vidudienį išbąla. Spalvos intensyvumas priklauso nuo oro sąlygų, paros laikotarpio, spalvai įtakos turi ir dirvožemio sudėtis, pavėsio intensyvumas. Šiuo metu geltonos spalvos žiedais žydinčių populiarumas mažėja, nors jų spalvinė gama labai plati: nuo žalios iki geltonai oranžinės spalvos. Populiarėja raudonžiedės veislės: nuo persirpusios vyšnios, raudonai rudų atspalvių iki rožinių su šviesiu raudonu apvadu. Įspūdingi yra labai tamsūs Edd Murray, Black Ambrosia veislių žiedai.

Šiuolaikinių veislių žiedas dažnai nuspalvintas keliomis spalvomis. Populiariausios veislės Botanikos sode yra Abstract Art, Amazon Amethyst, Anna Warner, Barbary Coast, Buffys Doll, Buzz Bomb, Chodyside, Dacquiri, Dinkum Aussie, Frans Hals, Dorothy Lambert, Winning Ways ir kitos.

Žiedų forma įvairi. Seniausių veislių žiedai priminė varpelį, o dauguma šiuolaikinių yra plokšti, įvairių formų: trikampiai, apvalūs, pilnaviduriai, žvaigždiški, primenantys orchidėjas (voriški). Iš pilnavidurių seniau buvo žinoma tik viena pilnavidurė veislė Kwanso. Mūsų klimato sąlygomis kai kurių veislių viendienės ne visada yra pilnavidurės. Būna dienų, kai jos žydi labai gražiais pilnaviduriais žiedais, o kitomis dienomis - pusiau pilnaviduriais ar net tuščiaviduriais. Tai priklauso nuo oro temperatūros ir dirvožemio drėgmės.

Dauguma viendienių žydi dieną, rečiau - naktį, o remontantinės žydi antrą kartą rudenį. Skirstymas pagal vegetacijos tipą yra labai svarbus, nes pagal jį galima spręsti, ar viendienės auga mūsų klimato sąlygomis. Lapus metančių veislių (dormant - AHS) lapai vėlyvą rudenį paruduoja ir nudžiūsta iki pat žemės. Šios viendienės yra visiškai atsparios šalčiui ir geriausiai auga Lietuvos klimato sąlygomis. Visžalės veislės (evergreen) - paatogrąžio ir atogrąžų klimato šalyse žaliuoja ištisus metus. Pas mus jos užmiega su žaliais lapais, kurie pavasarį jau būna nušalę. Jeigu šios viendienės ir peržiemoja, tai pražysta labai vėlai arba iki žiemos iš viso nespėja sukrauti žiedų. Dauguma visžalių viendienių pas mus neperžiemoja. Šiai grupei priklauso pačios gražiausios šiuolaikinės veislės. Pusiau visžalės veislės (semi-evergreen) - per žiemą išlieka 7-10 cm žaliosios masės. Augalai pavasarį pradeda vegetuoti gerokai vėliau, jų nepažeidžia pavasarinės šalnos. Dauguma pusiau visžalių viendienių pas mus auga gerai, nors kai kurias reikia pridengti.

Sodinimo vieta ir laikas

Viendienės yra vienos iš nereikliausių dirvai augalų, tik svarbu, kad žemė būtų giliai įdirbta, o humusingas sluoksnis siektų 30-40 cm. Pati palankiausia temperatūra 24º C. Tai nereiškia, kad šaltesniame ore šie augalai negali augti, tiesiog jie vešliausiai auga ir geriausiai žydi šiltesniu oru. Tačiau pasodintos tinkamame dirvožemyje jos veši ir gausiai žydi 15 ir daugiau metų.

Viendienės sodinamos grupėmis prie krūmų, baseinų, mišriose lysvaitėse, derinamos su kitomis daugiametėmis gėlėmis. Vejose jas galima sodinti grupėmis arba po vieną. Šalia akmenų dera sodinti neaukštas viendienes (pvz., Buffys Doll, Stella d'Oro, midendorfo). Viendienės puikiai dera prie mažo baseinėlio ar didelės kūdros. Jas tinka komponuoti gėlyne su kitomis gėlėmis, aukštesnes - su baltagalvėmis, katinėliais, sinavadais; žemesnes - su snapučiais, žiognage, rasakila, vaisgina.

Viendienėms tinka saulėta arba truputį pavėsinga vieta. Pavėsyje po medžiais augalai būna ne tokie dekoratyvūs, ištįsta, mažiau žydi, o kai kurių veislių žiedai nuo saulės greitai išblunka. Labai užpavėsintoje vietoje jos veši, bet nežydi. Nepatartina sodinti vėjuotoje vietoje, nes žydint vėjas stipriai aplaužo žiedynkočius. Ilgai auginami nepersodinti augalai iškyla į paviršių. Tokiu atveju galima mulčiuoti arba užpilti ta pačia žeme, tačiau geriausia kerą padalinti ir persodinti.

Jos gali augti bet kokiame dirvožemyje, geriau priesmėlio ar priemolio dirvoje, bet svarbu, kad gruntinis vanduo nebūtų aukštai. Geriausiai jos auga ir žydi, vidutiniškai turtingame humusu, giliai įdirbtame (perkasti iki 30 cm gylio), gerai patręštame, normalaus drėgnumo, silpnai rūgščios reakcijos (pH 5,6) dirvožemyje. Jei sodinama į humusingą dirvožemį, tręšti nereikia, jei į sunkesnį, - prieš sodinant reikia patręšti kompostu, kaulamilčiais (150g/m2) ir kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis su mikroelementais, turinčiomis nedaug azoto (50-70 g/m2). Taip patręšus, papildomai tręšti nebereikės kelerius metus. Jei dirvožemis nederlingas, galima sodinant pagerinti tik iškastos sodinimui duobutės dirvožemį - į ją įpilti purios žemės, perpuvusio mėšlo arba komposto, įberti mineralinių trąšų.

Viendienes galima sodinti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, bet geriausia - iki rugpjūčio mėnesio. Sodinant rudenį, tai padaryti reikia iki rugsėjo vidurio, kad iki užšalimo susiformuotų ir kiek paūgėtų augalų šaknys. Iš šiltųjų kraštų atvežti augalai turi būti pasodinami iki rugpjūčio vidurio. Vėliau sodintus šakniastiebius reikia mulčiuoti durpėmis arba pridengti. Būtinais atvejais galima sodinti ir spalio mėnesį, tačiau, šiuo atveju jos nespėja gerai įsišaknyti ir pavasarį jų šaknys dažnai būna iškilnotos šalčių, ,,išlipusios'' į žemės paviršių. Todėl vėliau įsigytus augalus geriausia laikyti prikastus lauke, gerai užmulčiuotus, užpiltus durpėmis rūsyje 2-7 ºC temperatūroje.

Ruošiantis sodinimui, 4-5 metų augalo keras dalijamas vienanariais sodmenimis arba į norimą dalių kiekį. Iškasus kerą, jis nuvalomas ir padalijamas į norimą dalių kiekį, 15-20 cm patrumpinamos plonos šaknys. Storųjų šaknų geriau neliesti, nes ten sukauptos atsarginės maisto medžiagos. Patrumpinti rekomenduojama ir lapus iki 15-20 cm. Patartina sodmenis apdžiovinti, o jei yra didelių sužalojimų, juos apibarstyti medžio anglimi.

Sodinimui iškasama 30x30 cm duobutė, joje suformuojamas kauburėlis, paskleidžiamos šaknys, užpilama žeme ir apspaudžiama. Sodinti reikia ne per giliai - lapų pamatas turi būti sulig žemės paviršiumi, ne daugiau kaip 2-3 cm po žeme. Giliau pasodinti augalai nežydės, skurs. Pasodinus palaistoma gausiai, vėliau laistoma saikingai. Augalai šaknijasi 2-3 savaites.

Kenkėjai ir ligos

Tai pakankamai atsparus ligoms ir kenkėjams augalas. Dažniau problemų būna ten, kur auginama ilgai vienoje vietoje ir daug augalų. Pagrindinis kenkėjas - gumbauodis (Contarinia quinquenotata), kurio lervos gegužės-liepos mėnesiais vystosi pumpuruose, juos pažeidžia ir žiedas nebesivysto. Lietuvoje pirmą kartą pavieniai pažeidimai buvo pastebėti VDU Kauno botanikos sodo kolekcijoje 1995 m., o pastaruoju metu pažeidžiama kur kas daugiau veislių.

Esant ilgalaikiams lietingiems ir drėgniems orams, lapus apgraužia šliužai ir sraigės. Nuo 2002 m. aptinkamas šaknyną pažeidžiantis stambus juodos spalvos šliužas Milax sp., nuo jo pažeidimo augalai silpsta ir žūva. Jei jų šaknyno zonoje jų prisiveisia daug, jauni ar silpnesni augalai gali visai sunykti.

Šaknims gali pakenkti nematodai (Alleloidogyne incognita, Heterodera marioni), bet jie didesnės žalos nepadaro. Didesnėse kolekcijose dažnai žiedams pakenkia tripsai (Franklinielia hemerocallis): ant vainiklapių atsiranda sidabriško atspalvio šviesių dryžių arba dėmių. Šie pakenkimai ypač aiškūs ant tamsių žiedų. Jei tripsų daug, reikia purkšti insekticidais.

Kartais viendienes pažeidžia dėmėtligės, kurias sukelia įvairūs grybai: Cercospora hemerocallis arba Heterosporium iridis - juodos dėmės; Collecephalus hemerocalli arba Gloeocephalus - išilgai centrinės gyslos, mažos rausvai rudos, pailgos dėmės; Colletotrichum - rudos, smulkios dėmės gelsvu kraštu (antraknozė); augalai dažnai žūva nuo Aureobasidium microstictum patogeno, kurio pažeidimas pasireiškia rusvais su gelsvais kraštais dryžiais, o ties centrine gysla jie būna rudos spalvos.

Dažnai visžales arba pusiau visžales, o rečiau lapus metančias vienadienes, anksti pavasarį, esant ilgalaikei aplinkos drėgmei arba užmirkus dirvai, pažeidžia šaknies kaklelio puvinys. Skrotelėse būna daug gelstančių, ruduojančių lapų, bet vėliau, pradėjus augalui intensyviau vegetuoti, nauji lapai nustelbia pažeistuosius ir dekoratyvumas sugrįžta. Pašaknio puvinys gali pažeisti ir vasarą, jei viendienės pasodintos žemesnėje vietoje.

Po žiemos nuo nepašalintų pūvančių lapų puvinys gali pereiti ant šakniastiebių. Vertingesnius augalus galima bandyti išgelbėti juos iškasus, nuvalius ir išpjovus pažeistas dalis. Dezinfekuoti stipriame kalio permanganato tirpale, o po to kelias dienas padžiovinti tamsoje, tada sodinti jau kitoje vietoje.

Lietuvoje 2001 m. stebint augalus su virusinių ligų požymiais (deformuoti žiedai, ant žiedlapių įvairios formos dėmės, garbanoti vainiklapių kraštai, lapai išmarginti chlorotiniais dryžiais ir kt.), priklausomai nuo viendienių veislės, identifikuotas ToRSV. Pastebėjus ligų pažeistas augalo dalis, reikia jas šalinti ir naikinti (sudeginti). Svarbiausia viendienes auginti purioje, nepermirkusioje dirvoje. Įsigyjant sodinukus, atidžiai apžiūrėti, ar jie sveiki.

A. Stankevičienė, R. Maršelienė

Mano ūkis, 2012/07