Kartą žvejodamas Romualdas Misevičius išlipo Nemunėlio pakrantėje, užkopė ant aukšto skardžio ir rado krūmuose skendinčią senutėlę trobą. Graži pasirodė vieta - nusipirko. Netrukus, kai pagal Valstiečio ūkio įstatymą buvo pradėta dalinti žemė, paėmė aplinkui sodybą plytėjusius laukus. Tada prireikė traktoriaus. Taip Biržų rajono ūkininkas Romualdas Misevičius prieš 20 metų pasuko žemdirbio keliu.

Dabar Romualdas kartu su žmona Asta ekologiškai dirba daugiau kaip 1 000 ha žemės ir turi grikių perdirbimo įmonę - gamina grikių kruopas ir grikių lukštų pagalves bei čiužinius. O toje vietoje, kur stovėjo senoji troba, iškilo puikiai sutvarkyta kaimo turizmo sodyba. „Pagrindinis mūsų pajamų šaltinis yra žemės ūkis, o kaimo turizmas ir grikių perdirbimas - pagalbiniai verslai", - taip skaičiuoja ūkininkai.

Užkampis - ne minusas, o pliusas

„Į sodybą jokio kelio nebuvo, elektra ateidavo iš Latvijos per upę, o įtampa buvo tokia maža, kad lemputė vos degdavo, - kūrimosi pradžią prisimena Romualdas. - Kai sugalvojome su Asta toje vietoje įrengti kaimo turizmo sodybą, baugino faktas, kad vieta labai nuošali - juk pats Lietuvos pakraštys, už Nemunėlio - jau Latvija." Tačiau laikas parodė, kad tai, ko baimintasi, tapo privalumu. Užkampyje esanti sodyba - puiki vieta norintiems švęsti, pramogauti ar poilsiauti ramybėje, toliau nuo pašalinių akių. „Bijojome užkampio, bet  viskas apsivertė aukštyn kojomis - užkampis tapo privalumu", - savo sprendimu užsiimti kaimo turizmu patenkinti Asta ir Romualdas.

Kuo toliau, tuo labiau sodybą pamėgsta poilsiautojai iš Latvijos - nuo Ločerų kaimo iki Rygos tik 80 km. Vienu metu sodyboje galima apnakvyndinti iki 80 žmonių, o švenčių ir susibūrimų yra buvę net tokių, kai 300 žmonių linksmindavosi ir puikiausiai išsitekdavo. Didžiosios dalies (90 proc.) svečių sulaukiama per pobūvius, o likusius 10 proc. sudaro pavieniai poilsiautojai, dažniausiai mėgstantys baidarių sportą. Numatyta begalė maršrutų: ir vienai dienai, ir dviem, juos gali pasirinkti ir ramaus pasiplaukiojimo mėgėjai, ir ieškantieji aštresnių pojūčių - mat pasikėlus upe aukštyn, yra 8 slenksčiai, daug pavienių stambių akmenų, sūkurių. Poilsiautojus traukia ir galimybė pažvejoti - dviejuose tvenkiniuose, kurių kiekvienas užima po hektarą, pasak šeimininko, plaukioja visos pasaulio žuvys.

Kaip pastebi Romualdas, turistų srautai puikiai atspindi ekonominę Lietuvos būklę. Iš pradžių plūdo daug žmonių, vėliau, užgriuvus sunkmečiui, pasijuto ryškus klientų srauto kritimas, o dabar vėl jaučiasi pagyvėjimas. „Galbūt žmonės atsisako kelionių į užsienį ir pasirenka savo kraštą?" - svarsto sodybos šeimininkas. Daugiausia lankytojų būna vasaros savaitgaliais, tada sodyboje dirbančios dvi šeimininkės vos spėja suktis.

Savo ūkį turintis 22 m. vyriausias Misevičių sūnus Simas, šiuo metu studijuojantis Vilniuje, ateityje planuoja auginti mėsinius galvijus. Galbūt tada pavyktų sudaryti uždarą ratą - užauginti, perdirbti ir parduoti ar sušerti gyvuliams. Ūkininko skaičiavimu, taip būtų galima uždirbti daugiau. Iš dalies toks uždaras ratas jau padarytas per kaimo turizmo sodybą - čia auginamos vištos, žąsys, netgi stručių porelė, ganosi poniai, avys. Romualdo planuose - dar ir Žemaitukų veislės žirgus auginti, kad poilsiautojai galėtų palei upę jodinėti, gamta, laukais grožėtis.

Iš grikių - kruopos ir pagalvės

Nemunėlio Radviliškio seniūnijos apylinkėse, kur ūkininkauja Romualdas su Asta, žemės nelabai derlingos - jei kuriame lauke dirvožemio našumas siekia 40 balų, tai jau labai gerai. Tad grikiai yra vieni tinkamiausių augalų, nes jie mažai reiklūs dirvožemiui. Grikių perdirbimas ūkyje atsirado tada, kai ūkininkai netikėtai patyrė apgavystę: liko su pilnais sandėliais nerealizuotos produkcijos, nes juos žadėjusiai supirkti kompanijai grikių tą rudenį paprasčiausiai nebereikėjo. Štai tuomet ir pasiryžo įsigyti perdirbimo įrangą, įsirengti nedidelį cechą.

Prieš dešimtmetį ūkininkas negalėjo būti ir perdirbėjas, tad teko įsteigti įmonę, kurioje pradėtos gaminti ekologiškos grikių kruopos ir grikių lukštų pagalvės bei čiužiniai. Per dešimt metų produkcija išpopuliarėjo, surado savo pirkėjus, tad Misevičiai, pernai padarę vienų metų pertrauką ir nesertifikavę ekologinio perdirbimo, šiemet ir vėl gamins ekologiškus patalus. Pagal užsakymus siuvamų gaminių galima įsigyti specializuotose ekologiškais produktais prekiaujančiose parduotuvėse.

Be grikių, kurie užima trečdalį plotų, ūkyje dar auginami žirniai, žieminiai kviečiai, dobilai, avižos, sojos. Pastarąsias pirmą kartą augino pernai, pasėjo ir šiemet, nes, pasak ūkininko, tai puikūs augalai ir sėjomainai, ir produkcijai. Pastaraisiais metais beveik visi užauginami grūdai išvežami į užsienį, daugiausia į Vokietiją ir Daniją. Ūkininko žiniomis, tenykščiai ūkininkai lietuviškais grūdais šeria ekologiškai auginamas karves ir kiaules. Lietuvoje lieka gal vos 5 proc. produkcijos.

Šiuo metu ūkyje paruoštų grikių kruopų galima nusipirkti „Norfos" prekybos tinklo parduotuvėse. Pasak Romualdo, su prekybininkais susitarta, kad lietuviškų ekologiškų grikių kaina būtų daugmaž lygi chemizuotai užaugintų grikių kainai, kitaip tariant, kad būtų įperkama eiliniam pirkėjui. Ekologinio ūkio šeimininkas prasitaria jaučiąs nuoskaudą, kad prekybos centrų lentynos užverstos Kinijoje užaugintais grikiais, o štai lietuviškų, ekologiškų, nelabai kam įsiūlysi.

Misevičiai rado ir dar vieną nišą papildomai užsidirbti - šiemet pasistatė rapsų spaudimo presą. Jau išbandė - tris didmaišius rapsų turėjo pasilikę iš pernykščio derliaus, iš jų sėkmingai išspaudė aliejų. „Žmona blynus kepa, o aš skiedžiu perpus su dyzelinu ir pilu į Belorus traktorių - ir važiuoja puikiai, ir kvepia skaniai", - nauju sumanymu patenkintas Romualdas. Tiesa, į kieme išrikiuotus traktorius John Deere ar naująjį galingą Fendt tokio pusiau natūrinio kuro nedrįsta pilti - per daug brangi technika...

Ateities perspektyvos - miglotos

Neaiški ekologinių ūkių rėmimo sistema po 2014-ųjų verčia ūkininkus įtemptai galvoti, kaip reikės dirbti toliau. Astos ūkis (mat vyras ir žmona turi atskirus ūkius) greičiausiai jau nuo kitų metų, kai pasibaigs įsipareigojimų laikotarpis, nustos ūkininkauti ekologiškai. „Nebeapsimoka, nes pajamos nebepadengia išlaidų", - sako Romualdas. Ūkininko skaičiavimu, ekologiškai ūkininkaujant pelnas yra apie 740 Lt už hektarą. „Bet kiek papildomų įsipareigojimų tenka žemdirbiui prisiimti. O kur dar derliaus nuostoliai... Iš idėjos dirbti ilgai negali. Štai chemizuoto ūkio savininkas gali vien tik už neužartas ražienas paimti 500 Lt/ha", - skaičiuoja žemdirbys.

Ūkininkas nepatenkintas sprendimu, kad dalį produkcijos ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai priversti realizuoti iki Naujųjų metų, nors paprastai tuo metu kainos būna pačios mažiausios. Štai vienais metais avižų kaina krito iki 180 Lt/t, o paskui šoktelėjo iki 600 Lt/t. Ūkininko skaičiavimu, vykdydamas privalomos realizacijos planus, jis tąkart patyrė maždaug 60 tūkst. Lt nuostolių. „Kas man juos sumokės? Gal tie, kurie sugalvojo tokias nesąmones?" - piktinasi Romualdas, svarstydamas, kad galbūt užtektų tikrintojams rudenį pažiūrėti, ar yra derliaus sandėliuose, o ne reikalauti būtinai pateikti sąskaitas, įrodančias, kad produkcijos tikrai būta.

Ūkininko įsitikinimu, ekologiškai ūkininkaujant, minimalaus žemės dirbimo technologijos nelabai tinka. Be arimo čia neapsieisi: iš karto ligos pasėliuose labiau plinta, piktžolių padaugėja. Dabar, kai piktžolėtumo klausimas yra itin užaštrintas, ūkininkai su nerimu žvalgosi po laukus ir suka galvą, kaip neviršyti reikalaujamų ne daugiau kaip 10 proc. piktžolių pasėlyje ribos. Net ir taikant sėjomainą, išlaikant visą žemės dirbimo technologiją, akėjant pasėlius ekologinėmis akėčiomis, piktžolės ekologiniuose plotuose želia, ir nieko joms nepadarysi. Ūkininkas sako pasitikįs ne vienus metus ūkį tikrinančiais sertifikavimo įstaigos „Ekoagros" Utenos filialo specialistais, kurie supranta ekologinio ūkininkavimo specifiką.

R. Misevičiaus ūkis apdovanotas kaip 2011 m. pažangiausias ekologinis ūkis. „Pažangumas mūsų toks, kad įdiegėme uždarą ciklą: ką užauginame - perdirbame ir suvalgydiname turistams", - juokauja Romualdas. Tačiau viena iš konkurso organizatorių, „Tatulos programos" direktoriaus pavaduotoja Valerija Gražinienė, patikslina, kad ūkis išsiskyrė iš kitų itin tvarkingai prižiūrimais pasėliais, efektyviai naudojama technika, išpuoselėta sodyba, be to, Romualdas su žmona nuolat dalyvauja įvairiuose mokymuose, kursuose ir patys aktyviai prisideda prie tokių kursų organizavimo.

Širdį skauda dėl nedirbamų žemių

Didelę paspirtį ūkiui davė europinė parama. Pradėję nuo SAPARD 2005 m., vėliau Misevičiai ne kartą naudojosi parama. Yra parengę ir įgyvendinę 6 projektus, o šiuo metu įgyvendinamas dar vienas - statomi grūdų bokštai. Vien pasinaudojus KPP programos priemonėmis 2007-2013 m. ūkiui modernizuoti gauta parama siekia daugiau kaip 800 tūkst. Lt. Daugiausia iš projektinių lėšų įsigyta naujos technikos.

Iš viso Misevičių ūkyje dirba 17 žmonių. Šeimininkai pasidžiaugia, kad pastaruosius dvejus metus nebeturi problemų su darbininkais. Yra jau ir iš užsienio sugrįžusių mechanizatorių, kurie galimybę dirbti tėviškėje, būti su šeima vertina labiau negu didesnį atlygį. Ir girtavimo problemų nebeliko - žmonės brangina savo darbo vietas.

Romualdas - didelis savo krašto patriotas. Jo įsitikinimu, Lietuvos žemdirbiai ir darbštumu, ir techniniais pajėgumais, ir ūkių dydžiu bei modernumu lenkia dažną senosios Europos šalių ūkį, tik reikia atsitiesti, pajusti savo vertę. Ūkininkas prisipažįsta, kad labiausiai jam širdį skauda dėl Lietuvos žemės, kuri dirvonuoja apleista, niekieno nedirbama. „Turime techninių pajėgumų, bet nerandame žemės. Duokite man 100 ha žemės bet kur Lietuvoje, aš iš karto ją dirbu! Deja, neįmanoma dabar gauti žemės, nors matyti, kad daug jos yra neprižiūrimos. Kiek pinigų neuždirbame...", - apgailestauja žemdirbys.

Ūkininkas stengiasi padėti šalia gyvenantiems žmonėms, savo kraštiečiams - žiemą po pūgų keliasi penktą ryto ir nuvalo seniūnijos kelius, kad vaikai į mokyklą galėtų nuvažiuoti. „Reikia padėti žmonėms, juk mažėja jų mūsų krašte. Ir mokyklas uždarinėja. Esu nupirkęs kelias sodybas, sutvarkysiu jas ir įdėsiu skelbimus, kad dovanoju daugiavaikėms šeimoms. Atsiras vaikų, tai gal mokyklas išsaugosime", - šypsosi Romualdas, pats su Asta auginantis keturias atžalas - sūnus Simą ir Joną bei dukras Ievą ir Emiliją.

J. Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/07