Kasmet perkame sodinukus, veisiame sodus. Įdomu, kiek iš viso sodų ir uogynų yra mūsų šalyje? Ar jų plotai didėja, ar mažėja? O gal nesikeičia? Vaisių ir uogų augintojai puikiai žino savo ūkio statistiką, tačiau kaip sekasi kolegoms, dažniausiai lieka paslaptis. Aiškiausiai situaciją apibūdina skaičiai, tad paskaičiuokime drauge.

Prieš kelis dešimtmečius mūsų gyvenimas buvo matuojamas penk­mečiais, dabar Europos Sąjunga žemės ūkio plėtrą skaičiuoja septynerių metų laikotarpiais. Tokį laikotarpį pasirinkome ir mes, norėdami apžvelgti pokyčius vaisių ir uogų auginimo versle. Studija parengta remiantis 2004 ir 2011 metų deklaravimo duomenimis.

Tiesa, duomenis teko filtruoti - skaičiavimuose įtraukti tik tie sodai, kurių plotas ne mažesnis kaip 1 ha, serbentynai - ne mažesni kaip 0,5 ha, o braškynai bei avietynai - ne mažesni kaip 0,2 ha. Paprastai iš tokio dydžio sodų ir uogynų produkcija pateikiama į rinką. Įvedus 1 ha dydžio kriterijų, mūsų skaičiavimuose nuo 3 240 iki 1 345 ha sumažėjo „kitų sodų" plotas, t. y maždaug tiek sodų ir uogynų liko neįskaičiuota.

2004 ir 2011 metų deklaracijose pateikiami kiek skirtingi duomenys: 2011 m. atsirado daugiau pozicijų, nes sodai ir uogynai išskaidyti pagal auginamus augalus, taip pat atskirai deklaruojami intensyviai prižiūrimi plotai, įvestos naujos eilutės „kiti sodai" ir „kiti uogynai".

Sodų ir uogynų plotai

Iš viso Lietuvoje 2011 m. deklaruota 11 828 ha sodų ir uogynų. Apskaitant tik didesnius sodus ir uogynus - 9 650 ha, iš kurių vaismedžių sodai sudaro 4 450 ha, o visų rūšių uogynai - 5 200 ha. Įdomus faktas, kad versliniuose soduose be obelų praktiškai daugiau jokie vaismedžiai neauginami. Tai lemia ir susiklosčiusios tradicijos, esama infrastruktūra (saugyklos, tara) bei nemažą įtaką turintys klimato faktoriai - po pastarųjų trijų žiemų šiais metais dar labiau sumažės deklaruoti ir taip nedideli kriaušių bei trešnių plotai. Palyginti su 2004 m., sodų plotai padidėjo beveik 300 ha, nors per pastaruosius metus tebuvo įveista vos 32 ha naujų sodų.

Uogynų per septynerius metus padaugėjo 370 ha. Vien per paskutinius dvejus metus naujai pasodinta 614 ha uogynų. Tačiau panagrinėjus pagal atskirus augalus matyti, kad nuo 2004 m. įvyko didelių pokyčių. Nors juodieji serbentai išliko pagrindinė kultūra, tačiau, kaip jau įprasta, juodųjų serbentų auginimas vėl „pakliuvo į sūpynes". 2004 m. rinkoje dar tęsėsi krizė, kai uogų net skinti neapsimokėjo, o 2011-ieji jau buvo treti iš eilės pelningi (ir net labai) metai.

Iki 2008 m. serbentų plotai sparčiai mažėjo, o pastaraisiais metais vėl pradėta veisti didelius serbentynus. Tačiau kai kurie skaudžiai pasimokę ūkininkai serbentų verslo iki šiol nebegaivina - dėl tos priežasties per septynerius metus serbentynų (kartu su aronijomis, kaip buvo apskaitoma 2004 m.) sumažėjo 800 ha. Per šį laikotarpį gerokai nunyko ir braškynų bei avietynų. Jų bendras plotas sumažėjo beveik 400 ha - iki 602 ha, arba iki 574 ha jei skaičiuotume tik didesnius kaip 0,2 ha avietynus ir braškynus.

Tradicinių uoginių kultūrų plotų mažėjimą kompensavo veisiami kiti uogynai. Pastarieji 2004 m. deklaracijose dar neatsispindėjo, o štai nuo 2011 m. kiti uogynai tapo labai svarbūs ir užima gana didelį plotą - 1 600 ha. Kitų uogynų kategorijoje didžiausią dalį sudaro šaltalankiai, kurių sodinimo bumas būtent prasidėjo šiuo laikotarpiu, gerokai mažiau - svarainiai, be jų - šilauogės ir kitos mažiau paplitusios uogos. Išaugę naujų augalų plotai nuteikia optimistiškai - rinkoje atsirado įvairesnės produkcijos. Labai gerai, jei jos poreikis ir toliau augs, jei bus surastos stabilios pardavimo nišos ir išvystytas perdirbimas. Svarbu, kad nebūtų apsiribojama vien ES išmokų įsisavinimu.

Ūkių dydis ir svarba rinkoje

Sodininkyste ir uogininkyste 2004 m. vertėsi 2 247 žemės ūkio subjektai. Reikia konstatuoti, kad per tiriamą laikotarpį jų sumažėjo iki 1 801. Savo veiklą daugiausia nutraukė smulkieji uogų augintojai, tačiau ūkininkų sodininkų skaičius padidėjo. 2004 m. vaisius augino 547 ūkininkai ir bendrovės. Per 7 metus sodininkyste besiverčiančių subjektų, turinčių daugiau negu vieną hektarą sodų, kiekis išaugo iki 722, o sodai per tą laiką išsiplėtė beveik 300 ha.

Tiesa, į šį skaičių patenka ir intensyviai prižiūrimi, ir „kiti sodai". Kiti sodai - tai privatizuoti suirusių specializuotų bendrovių ar kolūkių sodai. Dalis naujųjų savininkų yra visai ne sodininkai, o jų soduose palikti vaismedžiai tik tam, kad užimtų žemę. Tačiau tie, kurie turi didesnius plotus (bent 40-ties augintojų sodai yra nuo 5 iki 87 ha), juose išaugintus vaisius tiekia į rinką - į turgus ar bent perdirbimui.

Stambių ūkių privalumai

Intensyviai prižiūrimus sodus reikėtų aptarti atskirai. Atmetus deklaruojamus „kitus sodus", verslinių sodų plotų lieka 3 105 ha, kuriuos prižiūri 241 ūkininkas ir bendrovė. Lietuvoje labai didelių sodų (per 50 ha) yra dvylika, jie sudaro beveik 5 proc. visų sodininkystės ūkių. Tačiau šių stambiausių sodininkystės ūkių sodai užima net 54 proc. visų šalyje intensyviai prižiūrimų sodų ploto. Pridėjus dar 38 sodininkystės ūkius, kuriuose sodo plotas svyruoja nuo 10 iki 50 ha, gauname, kad penkiasdešimčiai ūkių tenka 80 proc. visų Lietuvos verslinių sodų.

Prisiminus 2004 metus matyti, kad tuomet didžiųjų ūkių dalis buvo mažesnė - tik 69 proc. Ši situacija vertintina dviprasmiškai - norėtųsi, kad augintojų ratas plėstųsi greičiau, kad 1-5 ha sodai sparčiau stambėtų, tačiau didiesiems ūkiams, sėkmingai bendradarbiaujant Lietuvos verslinių sodų asociacijoje „Vaisiai ir uogos", pavyksta išlaikyti pakankamai geras vaisių kainas - tiek desertinių obuolių, tiek ir perdirbti skirtos žaliavinės produkcijos. Tokia padėtis yra palanki ir smulkiesiems augintojams, už savo vaisius gaunantiems gerą kainą ir nesiveliantiems į konkurencinę kovą.

Braškes ir avietes išlaikė atkakliausieji

Braškynų ir avietynų situaciją būtų galima apibūdinti fraze „Lieka stipriausi ir atkakliausi". 2004 m. ūkininkai susižavėję lengvu ir greitu pelnu, braškių ir aviečių plotus buvo išplėtę beveik iki 1 000 ha. Šias uogas tada augino per 1 000 ūkininkų. Per 7 metų laikotarpį padidėjo vartotojų reikalavimai kokybei, todėl keitėsi auginimo technologijos: beveik visi didesni uogynai šiuo metu yra laistomi, auginami plėvele dengtose lysvėse, daromos didelės investicijos uogų sezonui paankstinti ir pratęsti. Tokias lenktynes ir padidėjusią konkurenciją rinkoje atlaikė ne visi - pagal 2011 m. deklaracijų duomenis, braškes ir avietes augino tik 566 ūkininkai. Tiesa, šiame segmente rinka nusistovėjo - lietuviškų uogų paklausa yra kiek didesnė už pasiūlą, todėl kainų šuoliai atskirais sezonais yra mažiau ženklūs negu anksčiau.

Didesnių negu 5 ha braškynų ir avietynų sumažėjo per pusę. 2004 m. jų buvo 20, o dabar liko 9 didesni braškynai ir 1 avietynas. Kadangi uogų auginimu užsiima išimtinai tik ūkininkai, tai didesnių plotų priežiūra ir derliaus skynimas, kur reikia ypač daug sezoninio darbo, šiuo metu tampa problema. Didesni negu 5 ha braškynai sudaro penktadalį visų braškių ploto Lietuvoje, o didžiausią dalį (46 proc.) užima braškynai, kurių plotas ūkyje svyruoja nuo 0,5 iki 1,9 ha. Tokio dydžio ūkių yra net 168, tai yra daugiau negu pusė visų braškių ūkių.

Daugumos avietynų ūkių (101) plotas taip pat svyruoja nuo 0,5 iki 1,9 ha. Tokio dydžio avietynai užima 44 proc. nuo visų šalies avietynų ploto. Panašią ploto dalį užima kiek stambesni, 2-4,9 ha, aviečių ūkiai, nors jų tėra 33.

2004 m. braškynai ir avietynai buvo apskaičiuoti kartu. Tokiu būdu apjungus ir 2011 m. deklaruotus plotus matome, kad ūkių dydžio ir jų užimamos dalies tendencijos išlieka tos pačios: kiek sumažėjo didesnių nei 5 ha ir mažųjų ūkių, o jų sąskaita išaugo vidutinio dydžio (0,2-0,49 ha bei 2-4,9 ha) ūkių dalis.

Mažieji augintojai nusivylė serbentais

Kaip rašyta anksčiau, per 7 metų laikotarpį daugiausia pokyčių išgyveno serbentų augintojai - nuo visiško nuopuolio iki  neregėtų aukštų kainų 2011-aisiais. Nors bendras ūkių skaičius nuo 2004 m. smarkiai sumažėjo (nuo 676 iki 312), tačiau galima pasidžiaugti, kad padaugėjo stambių ūkių, auginančių daugiau negu 50 ha serbentų. 2004 m. tokio dydžio serbentynų buvo tik 9, o po septynerių metų jų jau yra 17.

Tiesa, nuo 106 iki 55 sumažėjo 10-49,9 ha serbentynų skaičius, tačiau labiausiai serbentų auginimu nusivylė mažieji augintojai - jų 2004 m. buvo net 509, o liko vos 201. Serbentų auginimas labiausiai mechanizuotas iš visų sodo augalų, todėl efektyviausi yra dideli ūkiai, kurie gali pakelti ir laikinas krizes. Panašiai, kaip ir obelų soduose, 72 didieji augintojai turi apie 80 proc. visų šalies serbentynų ploto. Analogiška situacija susiklostė ir ūkiuose, kurie augina ir deklaruoja „kitas uogas" - 47 ūkiai užima 79 proc. ploto.

Pokyčiai - akivaizdūs

Taigi kokias išvadas galima padaryti peržvelgus šiuos statistikos duomenis? Akivaizdu, kad per septynerių metų laikotarpį situacija vaisių ir uogų auginime pasikeitė.

• Savo veiklą nutraukė smulkiausi ūkininkai, kuriems vaisių ar uogų auginimas buvo papildomas užsiėmimas.
• Drastiškų kainų svyravimų neatlaikė nemažai serbentų augintojų.
• Atsisijojo ir atsitiktiniai ūkininkai - „miestiečiai", kuriems iš pradžių vaisių ir uogų auginimas pasirodė lengvas verslas.
• Kai kuriuos pokyčius lėmė ir nepalankios gamtos sąlygos - dalis augintojų pasirinko mažiau rizikingus augalus.
• Dar labiau sustambėjo Lietuvos obuolių ir serbentų augintojų ūkiai.
• Optimizavosi braškių ir aviečių ūkių dydis.
• Drąsiai į rinką įžengė šaltalankių augintojai.

Kaip ir kiekvienoje žemės ūkio šakoje, auginant vaisius ir uogas kiekvieni metai būna vis kitokie, todėl šiame versle išlieka tik atkakliausieji ir lanksčiausiai prisitaikantieji prie pokyčių.

D. Kviklys, N. Uselis

Mano ūkis, 2012/07