Svarbus cukrinių runkelių augintojų uždavinys - išsaugoti kuo daugiau sveikų runkelių lapų, kadangi pasėlio produktyvumas labai priklauso nuo fotosintezės intensyvumo. Jei cukriniai runkeliai dėl kokių nors priežasčių praranda daug lapų, pagerėjus augimo sąlygoms jie pradeda sparčiai auginti naujus lapus, tam panaudodami jau sukauptas atsargines maisto medžiagas. Dėl to gerokai sumažėja šakniavaisių cukringumas bei svoris.

Cukriniams runkeliams ir jų lapams, kenkia virusinės, grybinės ir bakterinės ligos. Lietuvoje cukrinių runkelių pasėliuose randama runkelių mozaikos, runkelių geltos ir runkelių silpno pageltimo virusų. Šių virusų sukeltų  ligų plitimą galima sumažinti laikantis cukrinių runkelių auginimo technologijų, naikinant piktžoles ir amarus, kadangi dauguma mūsų laukuose plačiai paplitusių piktžolių yra šių virusų šeimininkai, o amarai, maitindamiesi augalų sultimis, perneša virusus nuo vieno augalo ant kito. Cheminių apsaugos priemonių nuo virusinių ligų nėra.

Lietuvoje 2004 m. buvo nustatyta nauja virusinė runkelių liga - rizomanija. Rizomanijos viruso pažeistų runkelių derliaus nuostoliai gali siekti iki 80 proc. Be to, žymiai pablogėja šakniavaisių technologinės savybės: sumažėja cukringumas, padidėja kalio ir natrio kiekiai.

Jeigu atvežus runkelių šakniavaisius į laboratoriją nustatomi maži cukraus ir α-aminoazoto kiekiai, bet didelis kalio ir natrio kiekis, galima įtarti, kad laukas, kuriame augo šie runkeliai, užkrėstas rizomanijos virusu. Šį virusą perneša dirvoje gyvenantis grybas. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo šios ligos - auginti tolerantiškas rizomanijai cukrinių runkelių veisles.

Cukrinių runkelių, augusių rizomanijos virusu užkrėstame dirvožemyje, šakniavaisių derlius ir kokybė, 2007-2008 m., Kaunas

Bakterines ligas sukelia įvairios bakterijos. Lietuvoje cukrinių runkelių pasėliuose randamos šios bakterinės ligos: šaknų gumbas, rauplės, bakterinė lapų dėmėtligė. Tačiau didesnių nuostolių jos nepadaro. Pagrindinė cukrinių runkelių ligų grupė, padaranti didelę ekonominę žalą, - grybinės ligos.

Pavasarį, sudygus cukriniams runkeliams, dažnai galima pastebėti, kad kai kurie daigai nudžiūsta. Išrovus tokį daigą matyti, kad jo šaknelė suplonėjusi ir pajuodavusi. Tai - daigų juodšaknė. Ją sukelia net keletas dirvožemyje gyvenančių grybų. Ypač juodšaknė plinta, kai dirvožemyje yra drėgmės perteklius, blogos aeracinės sąlygos, taip pat atsėliuojant cukrinius runkelius bei susidarius plutai dirvos paviršiuje. Pagrindinės apsaugos priemonės nuo šios ligos - tinkama agrotechnika: sėjomainos laikymasis, optimalus dirvos dirbimas, dirvožemio struktūros gerinimas organinėmis medžiagomis.

Vasaros viduryje pradeda plisti grybinės cukrinių runkelių lapų ligos. Atsėliuotuose cukrinių runkelių plotuose pirmuosius ligų pažeidimus galima rasti jau birželio pabaigoje. Jei tuo metu meteorologinės sąlygos palankios vystytis ligoms (pakanka drėgmės ir šilumos), cukrinių runkelių pasėliai gali stipriai nukentėti.

Laiku netaikant augalų apsaugos priemonių, derliaus nuostoliai vidutiniškai sudaro apie 30 proc., o palankiomis žalingiems organizmams plisti sąlygomis gali siekti 50 proc. ir daugiau. Keičiantis klimato sąlygoms, intensyvėjant cukrinių runkelių auginimui, trumpėjant sėjomainų rotacijoms, didėjant dirvų suspaudimui, susidaro palankios sąlygos grybinėms ligoms plisti. Ligų pažeistuose lapuose silpnai vyksta fotosintezės ir asimiliacijos procesai, sumažėja azoto, fosforo, kalio ir tirpiųjų angliavandenių, o šakniavaisiuose padidėja alfa aminoazoto kiekis ir sumažėja cukringumas.

Daugiausia žalos padaro rudmargė ir baltuliai

Pastaraisiais metais didžiausią žalą cukrinių runkelių pasėliams padaro rudmargė ir baltuliai. Rudmargė yra viena žalingiausių cukrinių runkelių grybinių ligų daugelyje pasaulio šalių. Šilto ir drėgno klimato regionuose rudmargė pažeidžia daugiau kaip 30 proc. cukrinių runkelių pasėlių. Augalams susirgus rudmarge, ant lapų atsiranda nedidelių, 3-5 mm skersmens apvalių dėmelių, apjuostų tamsiai rudu arba raudonai purpuriniu apvadu. Dėmių centrai yra nuo gelsvai rusvos iki pelenų pilkumo spalvos. Vėliau dėmės šviesėja ir prakiūra. Nekrotinėse dėmelėse matomi juodi taškeliai - sporų telkiniai.

Iš pradžių rudmargė pasirodo atskirose lauko vietose, nedideliais židiniais, po to greitai išplinta visame lauke. Pirmiausia šia liga užsikrečia silpnesni augalai, pažeisti kenkėjų ar krušos. Rudmargės vystymąsi skatina didesnis azoto trąšų kiekis dirvožemyje, rūgštus dirvožemis (pH ≤ 5), didelis pasėlio tankumas, atsėliavimas, padidėjęs cukrinių runkelių liekanų kiekis dirvoje.

Baltuliai plinta vėsesnio ir drėgnesnio klimato rajonuose - Šiaurės ir Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Vakarų Kanadoje, Rusijoje. Baltulių dėmės didesnės ir jų centrai šviesesni negu rudmargės sukeltų dėmių. Dėmių centruose drėgnu oru susidaro grybų sporos - maži balti taškeliai. Baltulių sukėlėjas žiemoja dirvoje su lapų liekanomis. Liga gali būti žalinga, jei anksti (liepą ir rugpjūčio pradžioje) išplinta cukrinių runkelių pasėliuose. Ankstyvą išplitimą skatina runkelių atsėliavimas, auginimas greta plotų, kur ir pernai augo runkeliai, bei neariminis žemės dirbimas.

Runkelius dar gali pažeisti kitos grybinės lapų ligos: miltligė, rūdys, fomozė, alternariozė. Miltligė Lietuvoje išplinta ne kiekvienais metais. Tai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Ši liga išplinta, kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas būna didelis ir ant augalų susidaro gausi rasa. Esant palankioms sąlygoms, miltligė plinta labai greitai, todėl fungicidus reikia naudoti pastebėjus pačius pirmuosius ligos požymius. Rūdys, fomozė, alternariozė Lietuvoje mažiau paplitusios ir didelės žalos cukrinių runkelių pasėliams nepadaro.

Ligų profilaktikai labai svarbu gera agrotechnika: optimali runkelių dalis sėjomainoje, tinkami priešsėliai, ankstyva sėja, gera dirvos struktūra, parinktos atsparios ligoms cukrinių runkelių veislės, laiku sunaikinti ligų sukėlėjų ir kenkėjų tarpiniai šeimininkai. Šiuo metu dėl ekologinių ir ekonominių priežasčių stengiamasi mažiau naudoti pesticidų, didelis dėmesys skiriamas atsparių grybinėms ir virusinėms ligoms veislių selekcijai. Nustatyta, kad palankiais ligoms plisti metais atsparių veislių runkelių pasėliuose gaunami mažesni cukraus išeigos nuostoliai bei sukaupiama daugiau baltojo cukraus. Auginant atsparias ar tolerantiškas lapų ligoms cukrinių runkelių veisles, net ir palankiais ligoms plisti metais atsiranda galimybė sumažinti fungicidų naudojimą bei užauginti didesnį derlių, palyginti su jautriomis veislėmis.

Z. Brazienė

Mano ūkis, 2012/07