MU mob.pren. 23 09 27 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/06
Naujos kartos technika suteikia prielaidas plėstis
  • D. Stanišauskienė
  • Mano ūkis

Vilkaviškio rajone ūkininkaujanti Maksvyčių šeima žurnalistų akiratyje buvo atsidūrusi ne kartą. Prieš septynerius metus pusbroliai Arūnas ir Raimondas vieninteliai Lietuvoje ne tik augino rapsus, bet ir spaudė iš jų aliejų biodyzelinui. Šiandien į Gižuose ūkininkaujančio Arūno sūnaus Tomo ūkį verta važiuoti dėl kitos priežasties - jaunasis ūkininkas pirmasis ir kol kas vienintelis Baltijos valstybėse įsigijo modernų vos prieš kelerius metus rinkoje pristatytą savaeigį purkštuvą.

Nors Tomas ūkininkauja tik penktus metus, tačiau technikos parko jam pavydėtų bet kuris žemės ūkio verslo senbuvis. Įgyvendinęs kelis projektus, tarp jų ir skirtą jaunajam ūkininkui įsikurti, šiemet Tomas Maksvytis į naują techniką investavo rekordiškai daug - per vieną milijoną litų. Jo nuomone, įsigijus našias mašinas, atsiranda didesnės galimybės dar labiau plėstis.

Pagrindinė mokykla - tėvo ūkis

Žinių apie techniką Tomas Maksvytis sėmėsi Aleksandro Stulginskio (tuometiniame Žemės ūkio) universitete, tačiau svarbiausią žemės ūkio mokyklą jis baigė savo tėvo ūkyje. „Draugai atostogas leido stovyklose, o Tomas traktoriaus kabinoje. Dar vairuotojo pažymėjimo neturėjo, bet nė viena javapjūtė be jo neapsieidavo. Tomas buvo labai reikalingas pagalbininkas per darbymečius", - prisimena Arūnas Maksvytis. Jaunasis ūkininkas neslepia, kad atostogos tėvo ūkyje ne visuomet patikdavo, tačiau dėl sprendimo sekti jo pėdomis Tomas nė kiek nesigaili. „Ūkininkauti man patinka", - sako jis.

Šiandien Maksvyčių (tėvo, sūnaus ir dukters) valdos viršija 1 200 ha. Auginami tradiciniai augalai: žieminiai kviečiai, rapsai, šiek tiek cukrinių runkelių. Šiemet Maksvyčiai po ilgos pertraukos pasėjo apie 200 ha kukurūzų grūdams. Pasak Arūno, Gižuose žemės nėra geros, o kukurūzai palyginti nelepūs augalai. Be to, Maksvyčiai tikisi sėkmingai nuimti kukurūzų derlių ir dėl to, kad šiuolaikinės kukurūzų veislės pritaikytos mūsų klimato sąlygoms.

Paklaustas, kokie vidutiniai derliai, Arūnas prasitaria, kad girtis nėra kuo. „Geri metai, kai žieminių rapsų kuliame 4, o žieminių kviečių - 6-7 t/ha. Šiemet kaip niekad išretėjo kviečiai, teko įsėti kvietukų. Praėjusi žiema buvo labai skausminga rapsams, beveik visi pasėliai žuvo, keliasdešimt hektarų tik beliko, o šį pavasarį jų tik apie 20 ha reikėjo atsėti, nors žiema buvo atšiauresnė. Rapsai juk lepesni negu kviečiai", - stebisi Arūnas. Maksvyčiai renkasi tas augalų veisles, kurias augina skandinavai. Deja, nebuvo metų, kad visi žieminių javų pasėliai sėkmingai peržiemotų, todėl kiekvienais metais, išskyrus pernai, laukai draudžiami. „Draustis verta. Gaila, kad draudimo bendrovės, išmokėjusios išmokas, pradeda mus vertinti kaip nepatikimus klientus ir didina įmokas. Negi mes sąmoningai javus pražudome?", - piktinasi A. Maksvytis.

Maskvyčių ūkyje galioja nerašyta taisyklė - planuojant investicijas, sprendžia visi, tačiau lemiamas žodis priklauso šeimos galvai. Tai, kad A. Maksvytis tapo ūkininku, atsitiktinumu negali pavadinti, bet ir negalima teigti, kad jis degė dideliu noru ūkininkauti. Gyvenimas tiesiog taip susiklostė, kad dabar žemės ūkiu verčiasi visi Maksvyčiai.

Kiek metų ūkininkauja, Arūnas jau ir negali suskaičiuoti, tačiau, kaip pradėjo ūkininkauti puikiai prisimena: „Tada pardavinėjau mašinas. Turėjau kelis hektarus žemės. Du verslus plėtoti nebuvo lengva, o kurį pasirinkti, pats gyvenimas patarė." Arūno žodžiais, mašinų verslas nebuvo stabilus - metai būdavo arba labai geri, arba labai blogi. Rinktis žemės ūkį paskatino ir vienas itin pelningas sezonas, kai grūdų kainos buvo neįtikėtinai aukštos. „Nors žemės ūkis irgi rizikingas verslas ir labai priklauso nuo gamtos sąlygų, tačiau pajamų žirklės nebuvo tokios didelės. Žinai, kad pasėsi, kulsi ir parduosi", - motyvus rimtai pradėti ūkininkauti nurodo A. Maksvytis. Pasak jo, tada visos pajamos buvo skiriamos žemės plotams plėsti, dabar prioritetai kiti - modernus technikos parkas. Be pažangių mašinų šiandien ūkininkauti būtų labai sudėtinga.

„Jei nebūtų paramos, ūkį nepajėgtume tiek modernizuoti, ir neturėtume tiek technikos. Parama didelė paspirtis, ji ypač reikalinga jauniems ūkininkams", - įsitikinęs Arūnas Maksvytis

Mašinas renkasi, gerai apgalvoję

Ir tėvas, ir sūnus sutartinai tvirtina, technikos nesirenkantys aklai ar tik mašinų pardavėjų įkalbėti. Pirkti purkštuvą Challenger RoGator Maksvyčiai nusprendė tik tuomet, kai pamatė mašinos gamybos procesą gamykloje Olandijoje ir apsilankė viename Anglijos ūkyje, kuriame šis purkštuvas dirba jau antrus metus.

Tomas įsigijo galingiausią iš kompanijos „Challenger" gaminamų Europos rinkai purškimo mašinų modelių Challenger RoGator 655B su didžiausios 6 000 l talpos purškiamojo skysčio rezervuaru, galinčiu tirpalą išpurkšti net 36 m pločiu. Purkštuve įrengta nemažai tiksliojo ūkininkavimo sistemų (TŪS): automatinio vairavimo sistema Auto-Guide, paremta palydovinės navigacijos (GPS) technologija, automatinis sekcijų valdymo (įjungimo/išjungimo) sistema, tikslaus išpurškiamojo skysčio dozavimo, priklausomai nuo važiavimo greičio, įranga. Be to, purkštuvas pagal iš anksto sudarytus derlingumo žemėlapius kintamomis normomis gali purkšti ir trąšas.

Renkantis purkštuvą nemažai dėmesio buvo skiriama ir kitoms techninėms mašinos galimybėms. „Mums aktualu prošvaisa. Mat purškiant rapsus, svarbu, kad technika nežalotų augalų. Be to, reikėjo tokio purkštuvo, kurio tarpvėžį taip pat būtų galima keisti", - apie pasirinkimo kriterijus kalba Tomas. Challenger RoGator 655B prošvaisa reguliuojama hidrauliškai, pakopomis: 0,75 m (įprastinė) ir 1,20 m (darbinė). Gali būti reguliuojamas ir purkštuvo tarpvėžis nuo 1,80 iki 2,25 m. Tomo nuomone, tokio dydžio ūkyje labai svarbu turėti gerą ir našią purškimo techniką. „Purkštuvas ir teleskopinis krautuvas daugiausiai ūkyje dirbančios mašinos, todėl jos turi būti ne tik našios, bet ir patikimos",- pabrėžia jaunasis ūkininkas.

Pasak Challenger purkštuvais prekiaujančios bendrovės „Ivabaltė" techninio konsultanto Dainiaus Šišlavo, kompanija „Challenger" purkštuvus gamina jau seniai, tačiau tik prieš kelerius metus sukūrė specialiai Europos rinkai pritaikytus modelius, kuriuos pernai atnaujino. Naujuose RG645B ir RG655B purkštuvuose sumontuoti Etapo IIIB/Tier 4 emisijų reikalavimus atitinkantys 6 cl. AGCO Sisu Power e3 serijos varikliai, didesnės talpos purškiamojo skysčio rezervuarai, kabinoje įrengti nauji valdymo elementai. Siūlomi trys 600-osios serijos RoGator purkštuvų modeliai: RG635B (4 cl., 129 kW/175 AG variklis, 4 000 l talpos purškiamojo skysčio rezervuaras), RG645B (6 cl., 164 kW/224 AG variklis, 4 000 arba 5 000 l talpos rezervuaras) ir RG655B (6 cl., 178 kW/242 AG variklis, 4 000, 5 000 arba 6 000 l talpos rezervuaras). „Mašina projektuota bendradarbiaujant su pažangiausiais Europos ūkiais ir rangovais. Taigi konstrukcija ne tik nauja, bet ir atitinkanti šiuolaikinio intensyvias technologijas taikančio ūkio reikalavimus: 24-36 m purškimo plotis, lengvos, bet tvirtos purkštuvo sijos, iki 6 000 l talpos purškiamojo skysčio rezervuaras, hidrostatinė bepakopė transmisija HydroStar CVT", - purškimo mašinos privalumus vardija specialistas.

Tiki kooperacijos perspektyvomis

Kad technikos parkas ir mašinų našumas įgauna vis didesnę svarbą, Maksvyčiai dar kartą įsitikino pernai, kai įsigijo dar vieną kombainą. Tomo teigimu, pirmą kartą nebūta jokių nesklandumų. „Kiti skundėsi, kad sąlygos grūdams kulti nepalankios, o mes net nepajutome, kaip visi aruodai buvo užpildyti. Per savaitę buvo nukulta didesnioji laukų dalis", - tvirtina Tomas.

Maksvyčiai turi užtektinai sandėlių visam ūkyje užaugintam derliui saugoti. „Tačiau norint pelningai realizuoti to negana", - priduria Arūnas, vadovaujantis Vilkaviškio r. ūkininkus vienijančiam kooperatyvui „Vilkaviškio grūdai". Jo nuomone, Europos mastu Lietuva mažas kraštas, tad tik susivienijus galima pasiekti didesnės naudos. Arūnas daug tikisi iš naujos kooperatyvus vienijančios asociacijos, prie kurios prisijungė ir „Vilkaviškio grūdai": „Turime daug idėjų ir planų. Jei bent dalį jų įgyvendinsime, nemažai išlošime."

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2012/06