Smidrai, pasaulyje labiau žinomi šparagų vardu, yra labai vertinga daržovė, puikiai galinti augti ir mūsų klimato sąlygomis. Kol kas Lietuvoje juos augina pavieniai entuziastai, tačiau vis daugiau lietuvių mėgsta valgyti šias daržoves, o tai signalas augintojams, kad smidrų poreikis gali didėti.

Vaistinis smidras (Asparagus officinalis L.) - tai smidrinių (Asparagaceae) šeimos daugiametis šakniastiebinis augalas. Žemėje ūgliai būna balti, o jiems pasirodžius dirvos paviršiuje, viršūnėlės įgauna rausvai violetinę, tamsiai violetinę ar žalią spalvą. Ūgliai dirvos paviršiuje pasirodo balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Nenupjauti ūgliai išauga į šakotus stiebus.

Smidrų tėvynė - Rytų Europa ir Vidurinė Azija, Viduržemio jūros pakrantės. Dar prieš 4 tūkstančius metų iki Kristaus gimimo Egipte buvo auginami ir vartojami maistui jaunų smidrų ūgliai. Kaip daržovę smidrus augino senovės egiptiečiai, graikai, romėnai. Romėnai smidrų vainikus kaip amuletą nešiojo ant kaklo. Sugriuvus Romos imperijai, smidrai buvo pamiršti.

Į Lietuvą XVI amžiuje šią daržovę atvežė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir auginama ji buvo Sereikiškių parko daržuose. Vėliau smidrai paplito ir kitų Lietuvos didikų bei bajorų daržuose.

Pasaulyje smidrų auginama apie 120 tūkst. ha, iš jų didesnė dalis tenka JAV. Daugiausia smidrų užauginama Kalifornijoje, Mičigane ir Vašingtono valstijoje. Lietuvoje nuo seno smidrai auginami darželiuose ir kapinėse, tačiau kaip daržovė - retai.

Maistinė ir gydomoji vertė

Smidrai priklauso delikatesinių daržovių grupei. Maistui vartojami žali arba balti, neturintys chlorofilo, ūgliai. Ūgliai valgomi švieži, virti, kepti arba konservuoti. Mūsų klimato sąlygomis ūglių derlius renkamas gegužės pradžioje. Iš gerai išsivysčiusio šakniastiebio galima gauti iki 30 ūglių. Smidrų ūgliuose gausu baltymų, angliavandenių, vitaminų, karotino, mineralinių medžiagų, ypač daug kalio, kalcio ir magnio. Jų vertę didina glikozidas asparaginas, kapsantinas, saponinai.

Smidrų ūgliuose ypač gausu vitamino E, viena porcija ūglių tenkina šio vitamino visos dienos poreikį, smidrų ūgliai - provitamino A ir B grupės vitaminų šaltinis, be to, juose gausu folio rūgšties, kalio ir cinko. Žalieji smidrai turi didesnę dietinę vertę negu baltieji, nes juose daugiau baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, vitaminų ir kt. Ir skonis žaliųjų smidrų ūglių geresnis, švelnesnis negu baltųjų. Skaniausia ir vertingiausia yra ūglio galvutė, nes joje susikaupia daugiausia maisto medžiagų. Smidrai išaugina uogas (vaisius), kurias galima naudoti arbatos, vyno ir net spirito gamybai.

Veislių įvairovė

Vaistinio smidro veislės pagal ankstyvumą skirstomos į labai ankstyvas (ūglių derlius pradedamas imti balandžio viduryje) ir ankstyvas (derlius imamas balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje). Smidrų veislės skirstomos ir pagal ūglių spalvą. Pagal ūglių antocianinę pigmentaciją skiriami penki veislių tipai: balti, žali, tamsiai violetiniai, žali su šviesiai violetiniu atspalviu ir rožiniai-violetinio atspalvio.

Pasaulyje sukurta įvairių smidrų veislių ir hibridų, besiskiriančių savo fiziologinėmis savybėmis, išvaizda ir paskirtimi. JAV daugiau auginamos veislės, kurių pasėliuose būna vienodas vyriškų ir moteriškų augalų skaičius, jos vadinamos standartinėmis. Pastaruoju metu kuriamos veislės, kuriose vyrauja vyriški augalai (apie 90-95 proc.). Vyriškų augalų grupės veislės labai derlingos, atsparios ligoms, išgulimams ir mechaniniams pažeidimams, augalai dera ilgiau, neaugina sėklų.

Lietuvoje atlikti tyrimai

Vaistinis smidras Lietuvoje mažai tyrinėtas. Daugiausia tyrimų atlikta ASU Sodininkystės ir daržininkystės katedroje. 1988 m. ASU bandymų stotyje buvo įveista žaliųjų smidrų plantacija, kur atlikti derliaus formavimo intensyvumo, priklausomai nuo augalų amžiaus, tyrimai. Tiriamos šios veislės: standartinės Mary Washington (JAV selekcijos), D'Argenteuil Primaticcio (prancūziška) bei vokiečių selekcijos Schwetzinger Meisterschub, Eposs, Schneekopf, Rambo, Gartner Saat; vyriškos - Ravel, Ramos, Ramada, Rally, Ranger.

Tik Mary Washington ir D'Argenteuili hative veislių sėklų galima įsigyti Lietuvoje. Mary Washington veislė sukurta XX a. pradžioje JAV, į Lietuvą atvežta 1953 m. D'Argenteuili hative - labai ankstyva prancūziška veislė, sukurta dar 1860 metais.

Dirvos paruošimas

Smidrams auginti tinka lygios, nuo vėjo apsaugotos, giliai įdirbtos, humusingos ir turinčios žemą podirvio vandens horizontą dirvos. Norint gauti baltus ūglius, smidrus geriau auginti priesmėlio dirvose. Smidrai su žaliais ūgliais mažiau reiklūs dirvožemio granuliometriniai sudėčiai, todėl auginami ir priemolio dirvožemiuose. Viršutinis žemės sluoksnis turi būti lengvas, kad ūgliai netrukdomi augtų aukštyn. Ši daržovė nemėgsta rūgščių dirvų, tinkamiausia reakcija pH 6,5-7,5.

Smidrai vienoje vietoje auga iki 15-20 metų, todėl būtina gerai paruošti dirvą. Svarbu sunaikinti piktžoles, pagilinti ariamąjį sluoksnį ir gausiai patręšti organinėmis bei mineralinėmis trąšomis. Prieš gilųjį arimą gausiai tręšiama mėšlu (60-80 t ha^-1) arba pūdiniu ir mineralinėmis fosforo bei kalio trąšomis (120-170 kg ha^-1 P₂O₅ ir 170-240 kg ha^-1 K₂O). Jei dirvoje yra varpučių ir rietmenių, rudenį purškiama herbicidu Roundap. Pavasarį, ruošiant dirvą, išberiamos azoto trąšos (60-90 kg ha^-1 N), o po akėjimo tręšiama mineralinėmis trąšomis (jos įterpiamos kultivuojant ar akėjant).

Daigų auginimas

Smidrai dauginami daigais, sėklomis ar vegetatyviškai - dalijant kerą. Daigams auginti reikia parinkti lygią vietą, dirva turi būti nuo vidutiniškai lengvos iki vidutiniškai sunkios ir pavasarį greitai įšylanti. Rūpestingai išnaikinamos daugiametės piktžolės, o rudenį patręšiama mėšlu ir užariama.

Smidrų sėklos ilgai dygsta, todėl iki sėjos dvi paras mirkomos vandenyje 23-25 °C temperatūroje. Dygstančios sėklos reiklios šilumai (minimali dygimo temperatūra 10 °C). Esant 10 ^oC temperatūrai sėklos sudygsta per 21 dieną, 14 °C - per 11 dienų, 24 °C - per 5 dienas. Auginant daigus labai svarbu, kad išsivystytų tvirtas šakniastiebis. Į nuolatinę vietą sodinami vienamečiai arba dvimečiai daigai. Geriau prigyja vienamečiai. Dvimečiai yra stambesni, labiau sumedėję, todėl sunkiau prigyja.

Baltieji smidrai sodinami kitų metų pavasarį ankstyvajam šalpusniui pradėjus žydėti eilėmis kas 125-140 cm, o eilėje tarp augalų - 30-35 cm. Žalieji smidrai sodinami tankiau už baltuosius smidrus: atstumas tarp eilių turėtų būti 100-120 cm, eilėse tarp augalų - 25-30 cm. Sodinant sunkioje dirvoje, paliekami didesni atstumai, o lengvesnėse - mažesni.

Smidrų daigai sodinami į 20-30 cm pločio ir tokio paties gylio padarytus griovelius. Į griovelio dugną įkratoma komposto. Ant komposto kaupelio daigų šaknys vienodai paskleidžiamos į visas puses ir užpilamos 6-8 cm žemių sluoksniu.

Sodinant daigus reikia neužmiršti, kad smidrų šakniastiebiai auga tik viena kryptimi. Taigi, per kelerius metus jie atitolsta nuo sodinimo vietos. Ant daigo viršūnės vienoje pusėje yra negyvi pirmųjų metų ūgliai, o priešingoje - antrųjų metų pumpurai. Augalai toliau auga ta kryptimi, todėl reikia sodinti taip, kad visų augalų ūgliai augtų ta pačia kryptimi, o ne priešpriešiais arba skersai eilėmis, nes tada visas želdinys pasidarys netvarkingas ir bus sunkiau jį prižiūrėti. Pasodintų daigų pumpurai turi būti 10-15 cm žemiau dirvos paviršiaus.

Priežiūros darbai

Smidrų priežiūros darbai - daigų laistymas sausringu metu, tarpueilių purenimas, ravėjimas, papildomas tręšimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Pradėję augti daigai kaupiami, kol griovelis užlyginamas. Jeigu dalis daigų neprigijo, atsodinama naujais. Naujai įrengtame plote svarbu sistemingai ravėti. Ravėti reikia atsargiai, nepažeidžiant ir nenulaužiant jaunų smidrų atžalų, kadangi nuo jų vystymosi priklausys kero tvirtumas. Plantacija kasmet gausiai tręšiama mineralinėmis trąšomis: 150-200 kg ha^-1 N, 120-140 kg ha^-1 P₂ O₅ ir 140-200 kg ha^-1 K₂ O.

Rudenį smidrų stiebai nupjaunami ir sudeginami. Kasmet, pradėjus šalti, smidrų eilės mulčiuojamos 3-4 cm komposto ar durpių, o tarpueiliai - mėšlo sluoksniu. Trečiaisiais metais po pasodinimo pradedamas imti ūglių derlius. Smidrų ūglių rinkimo periodas pirmaisiais metais trunka 2-3 savaites ar dar trumpiau, o kitais ir vėlesniais metais tęsiasi iki 9 savaičių. Derliaus nuėmimo metais smidrai gausiai tręšiami. Po ūglių derliaus nuėmimo smidrų plantaciją rekomenduojama patręšti organinėmis trąšomis.

Derliaus nuėmimas

Dažniausiai derlius renkamas 2 kartus per dieną - anksti rytą ir po pietų, o esant šaltam orui - kas 2-3 dienas. Žaliųjų smidrų pirmasis derlius nėra didelis. Negalima išpjauti visų ūglių iš kero, dalį reikia palikti antžeminei daliai suformuoti ir maisto medžiagoms sukaupti ateinančių metų derliui. Paprastai pirmaisiais derliaus nuėmimo metais iš vieno augalo išpjaunami 2-3 ūgliai. Jei derliaus nuėmimo periodas labai užsitęsia, sumažėja derlius kitais metais. Žaliųjų smidrų ūgliai pjaunami, kai užauga iki 15-20 cm aukščio, o galvutės ir ūglio žvynai dar būna neprasiskleidę. Ūgliai pjaunami prie žemės paviršiaus arba 2 cm žemiau.

Geriausiai ūglius pjauti anksti rytą arba vėlai vakare, kai saulės spinduliai nėra kaitrūs. Sausu oru ūgliai apdžiūsta, pasidaro šiurkštūs, praranda prekinę išvaizdą. Surinktus ūglius reikia nedelsiant dėti į dėžes, krepšelius ir uždengti drėgnu audiniu, o vėliau atšaldyti šaldytuve arba vėsioje patalpoje.

Pirmos rūšies žali ūgliai turi būti 12-22 cm ilgio, 1,4-2,0 cm skersmens, prie pagrindo šviesūs, švarūs, tiesūs, galvučių žvyneliai prigludę. Antros rūšies smidrai gali būti truputį kreivi, galvučių žvyneliai prasiskleidę, ūglių skersmuo 0,8-2,0 cm. Nestandartiniams priskiriami suvytę, purvini, šiurkštūs, kreivi, prasiskleidusiais žvyneliais, ligų ir kenkėjų pažeisti ūgliai.

Pardavimui rūšiuojami pagal storį bei ilgį ir, sulyginus galvutes, rišami į ryšelius po 10-25 vienetus. Juos reikia greitai realizuoti. Ūglius galima 5-6 savaites išlaikyti šaldytuvuose, palaikant 0 °C temperatūrą ir 90 proc. santykinę drėgmę.

A. Žebrauskienė

Mano ūkis, 2012/06