23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/06
Ir sostinės prieigose galima ūkininkauti pelningai
  • J. Petrošiūtė
  • Mano ūkis

Vieno iš nedaugelio stambių ūkių Vilniaus rajone šeimininkas, ūkininkas Sergejus Ursulas (Sergej Ursul) įsitikinęs, kad sostinės prieigose užauginta tona javų - brangiausia šalyje. Tačiau ilgametę patirtį turintis žemės ūkio specialistas įrodė, kad ir skurdžiose regiono žemėse galima užauginti gerą derlių.

Sergejaus Ursulo patirtis žemės ūkyje įvairiaspalvė. Baigęs Žemės ūkio akademiją Lietuvoje, pirmąsias praktines žinias Sergejus įgijo gimtojoje Moldovoje: vadovavo darbams didžiuliame šiltnamyje, vėliau teko ragauti ir kaimo reikalų komiteto pirmininko duonos. Netrukus parsikraustė į žmonos tėviškę Vilniaus rajone - kolūkyje dirbo agronomu, pirmininko pavaduotoju. Kolūkiams subirus, ėmėsi iniciatyvos, kad turtas nebūtų išblaškytas, bet toliau kurtų bendrą naudą ir ėmėsi vadovauti Kyviškių žemės ūkio bendrovei.

Bendrovė viena pirmųjų šalyje ėmėsi pieno perdirbimo. Per parą 6-7 t pieno perdirbdavęs cechas sulaukė dėmesio - lankytojų nestigo ne tik iš kaimyninių šalių, bet ir iš tolimesnių kraštų.  Deja, didžiųjų  prekybos centrų bendrovės produkcija nesudomino: per skurdus asortimentas, per maži kiekiai. Bendradarbiauti su smulkiais prekybininkais tapo nepelninga ir cechą teko išnuomoti. S. Ursulas atsidūsta prisiminęs anuometį sandorį, lėmusį bendrovės pabaigą. Cecho nuomininkai smarkiai įsiskolino bendrovės nariams už pieną ir bankrutavo, o perdirbimo įrangą metalo laužo „aukso amžiuje" kažkas išvogė. Bendrovė ėmė merdėti. Matydamas, kad niekuo nebegali pagelbėti S. Ursulas pasitraukė iš bendrovės vadovo pareigų, o netrukus subyrėjo ir pati bendrovė.

Sėkmingo ūkio formulė

Tuomet atsirado paspirtis ūkininkauti savarankiškai. Ūkio pradžią - karvidę, kelias karves ir pirmuosius hektarus žemės ūkininkas gavo už bendrovės pajus. Dar keletą dešimčių juodmargių įsigijęs iš kitų pajininkų, 2001 m. S. Ursulas pirmą kartą po ilgos kolektyvinio ūkininkavimo patirties pasijuto savo ūkį turįs.

Krašto žemės pažįstamos: stebuklų iš jų nelauk, tačiau rūpesčio įdėjęs gali gero derliaus tikėtis. Sėkmingo ūkininkavimo paslaptis - kruopščiai atrinktos krašto žemei  labiausiai tinkamos veislės ir atidi pasėlių priežiūra. Aktyviai besidomėdamas mokslo atradimais, sekdamas naujoves parodose bei specializuotuose leidiniuose, S. Ursulas atsirinko geriausiai jo žemėse derančias veisles. Ūkininkas piktinasi sėklų prekybininkais, kurie vaikydamiesi pelno prieš keletą metų kai kuriems mūsų ūkininkams įsiūlė esą labai derlingų veislių, „netyčia" nutylėdami, kad parvežtos jos iš kraštų, kurių aštrios žiemos nelanko, ir džiaugiasi, kad jam pačiam tokių pinklių pavyko išvengti.

Tiesa, gamta nuostolių atseikėja visiems: prieš porą metų rudeniop į 90 ha rapsų lauką investuotus 90 tūkst. litų gili žiema S. Ursului nunešė nelyginant šuo ant uodegos. Bet šiemet kitaip: „Rapsai labai gražiai peržiemojo, gausiai žydi - laukiu gero derliaus", - džiaugiasi ūkininkas. Rapsų bendrame 800 ha žemių plote nedidelė dalis: kiek daugiau nei po 100 ha žieminių ir vasarinių. Didžiausiame plote - 160 ha veši žieminiai kviečiai, dar sėja 100 ha vasarinių kviečių, 30 ha auga kukurūzai silosui. Drausti pasėlių ūkininkas nesiryžta - jo ūkiui tai per didelės išlaidos. Javus ūkininkas parduoda be išankstinių sutarčių, vertina pagal konkrečią situaciją rinkoje.

Mišriame ūkyje organikos užtenka tik kukurūzams tręšti - likusiems 650 ha kasmet sunaudojama apie 250 t. mineralinių trąšų. Ūkininkas pastebi, kad Vilniaus regione išauginta tona javų yra viena brangiausių šalyje, mat investavę į žemę tiek pat (ar daugiau), kiek ir, pavyzdžiui, joniškiečiai, derliaus čia kulia bent trečdaliu mažiau. Vis tik, ūkininkui pavyko įrodyti, kad gerą derlių galima užauginti ir čia - jis kulia iki 7t/ha žieminių kviečių.

Didele dalimi derlius priklauso ir nuo laukų priežiūros. Įsigyta moderni technika leidžia laukus gerai išvalyti nuo piktžolių, tačiau be cheminių priemonių ūkininkas neišsiverstų, ypač kovojant su varpučiu. Jis įsitikinęs, kad šiose žemėse, kur ilgą laiką ūkininkauta intensyvios žemdirbystės metodais, imtis ekologinio ūkininkavimo būtų neišmintinga, todėl šios galimybės niekada nesvarstė.

Iš 90 ūkininko karvių pieno daugiau nei iš 220 kolūkio karvių

Atidi priežiūra lemia ir melžiamų karvių produktyvumą. Buvusioje kolūkio karvidėje šiandien auginamos 90 karvių duoda daugiau pieno nei kolūkio laikais čia augintos 220 karvių.

Juodmargių produktyvumu ūkininkas itin didžiuojasi: 7 000-8 000 kg pieno per laktaciją. Tai - ir rūpestingos selekcijos rezultatas. Gyvulių sąskaita ūkyje netaupoma, jie šeriami itin kokybiškai, kruopščiai paruoštais pašarais: kukurūzai silosui susmulkinami taip, kad neliktų nė vieno grūdelio, žolės - ne stambesniais kaip 45 mm gabalais. Rezultatas - ne tik gausus, bet ir geras pienas, vertinamas koeficientu iki 1,3. Pieną jau 8 metus ūkininkas parduoda tam pačiam perdirbėjui.

Dar viena regiono ūkininkų dalią sunkinanti „papildoma išlaida" - didelė žemės kaina. Daug savininkų žemės apskritai neparduoda - tikisi, kad kainos grįš į prieškrizines aukštumas, o parduodantieji ją ūkininkams užkelia neįkandamas kainas. Iš 800 ha, kuriuos dirba ūkininkas, jam priklauso apie 60 ha. Žemės nuoma sudėtinga dėl to, kad daugelis plotų priklauso bendrasavininkiams, jiems sunku susitarti tarpusavyje. Tiesa, paskutiniu metu žemę išsinuomoti lengviau dėl planų bausti apleistų žemių savininkus - dabar, pasak S. Ursulo, patiems savininkams rūpi, kad jų žemė būtų tvarkoma. „Vietoj miško ariamos žemės nenoriu daryti", - ūkininkas atsisako rūpintis ilgą laiką neprižiūrėtais ir dėl to krūmais bei jaunais medžiais apaugusiais plotais. O už derlingą žemę pasiryžęs net primokėti - nuomos kainą skaičiuoja atsižvelgdamas į žemės našumą: nuo 150 iki 250Lt/ha.

Kolektyvinio ūkininkavimo idėjomis netiki

Kolektyve S. Ursulas sako prisiūkininkavęs pakankamai ir savo ateities nesieja nei su kooperatyvais, nei su aktyvia veikla asociacijose. Ne dėl to, kad nepasitikėtų kaimynais. Jis įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, pienininkų kooperatyvas, naudą gali turėti tik tada, kai turi pieno perdirbimo įrangą. Tačiau jei surinktą pieną vis vien tenka parduoti perdirbėjams, anokia čia nauda, štai - perdirbėjai sugalvojo galį imtis sankcijų prieš kooperatyvus. „Jei jau kooperatyvas, turi būti iki galo savarankiškas", - įsitikinęs ūkininkas. Grandinėje „gamintojas-perdirbėjas-pardavėjas-vartotojas" ūkininkas pasigenda stipresnio valstybės reguliavimo, nes, jo įsitikinimu, naivu tikėtis, kad verslininkai savanoriškai, lygybės vardan, imtų dalintis savo didžiuliais pelnais su ūkininkais.

Pats S. Ursulas politikos nesikrato, tačiau sprendžia kiek mažiau su žemės ūkiu susijusius klausimus - būdamas Vilniaus miesto tarybos narys, jis dažniausiai gilinasi į socialines regiono problemas. Prie vienos opiausių regiono problemų - bedarbystės - sprendimo ūkininkas prisideda tiesiogiai - jo ūkyje dirba 17 žmonių. Planai kelti minimalią algą ūkininkui atrodo nepasverti: „ar kas nors pagalvojo, iš ko mes ją mokėsim?"  Tačiau jis čia pat prasitaria, kad ūkininko pelnas nepriklauso jam vienam ir jei tik lūkesčiai dėl gero derliaus šiemet bus pagrįsti, naudą pajaus ir ūkio darbuotojai. Nors regione aktuali bedarbystė, pasak ūkininko, norinčių dirbti žemės ūkyje nedaug, ypač jaunų žmonių.

Skirstant paramą, ūkininkas pasigenda žemės ūkio politikos nuoseklumo ir yra įsitikinęs, kad ši problema gimsta ne Briuselio koridoriuose, o mūsų valdininkų kabinetuose. Pasinaudodamas parama ūkininkas tikėjosi naujai savo ūkį prikelti: ir apie melžimo robotą, ir apie perdirbimo įrangą planų būta. Tačiau visi jie, pasak ūkininko, pasiklydo biurokratų koridoriuose ir perdirbėjų kišenėse. Pirmą kartą pateikus paraišką, kone perpus krito pieno kainos, todėl bankai suabejojo ūkio finansiniu stabilumu. Vėliau vargais negalais šią paraišką atsiėmęs ir gavęs paramą supaprastinta tvarka (190 tūkst. traktoriui ir dviem plūgams), ūkininkas sužinojo, kad taisyklės pasikeitė ir jis daugiau į paramą pretenduoti nebegali.

Smarkiai plėsti ūkio S. Ursulas neplanuoja - nors ir būdamas nepataisomas optimistas, vilčių, kad ūkio imsis kuri iš trijų jo dukrų, nepuoselėja. Tačiau tikisi dar ilgai nepritrūkti energijos ir savo pavyzdžiu įrodyti, kad labai norint ūkininkauti nepalankias aplinkybes galima pergudrauti.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2012/06