Kuršėnų žemės ūkio bendrovės pirmininkas Vytoldas Pranas Zovė didžiuodamasis rodo didžiulius gražius laukus. Vienur žydi puikiai augantys žieminiai rapsai, žaliuoja kviečiai, kitur laukai dar laukia, kol sudygs kukurūzai. Bet nuolat mažėjančios pieno kainos gyvenimo spalvas gerokai patamsina.

Pustrečio tūkstančio galvijų ir keturi tūkstančiai hektarų dirbamos žemės – toks kuršėniškių ūkis. „Kai prieš du dešimtmečius visi viską draskė, mes statėme – mūsų gyvulininkystės kompleksui jau 20 metų“, – V. P. Zovė turi kuo pasigirti.

Birželį 20-metį švenčianti Kuršėnų bendrovė šiemet turės ir naują grūdų saugyklą – su  ES parama statoma grūdų džiovykla, į kurią investuojama 1,8 mln. Lt. Pasak pirmininko, tai bus didžiausia šių metų investicija. Iki derliaus nuėmimo planuojama užbaigti tik sandėliavimo skyrių. Bokštas talpins 4,6 tūkst. t grūdų, jame bus šiuolaikinis malūnas, sėklinių grūdų patalpa su beicavimo įranga.

Žiemą bendrovėje dirba 130 žmonių, vasarą, kai atsiranda sezoninių darbų,–iki 150. „Ne rožėmis klotas žemdirbio kelias. Tačiau didelei bendrovei vis tiek lengviau gyventi nei smulkiam ūkininkui“, –  įsitikinęs bendrovės vadovas.

Kas mėnesį netenka 100 tūkst. Lt

Kuršėnų ŽŪB gyvulininkystės sektoriuje iš 2 500 galvijų bandos 900 yra melžiamos karvės. Bendrovė kasmet parduoda apie 6–7 tūkst. t pieno. Iš karvės melžiama daugiau nei 7,2 tūkst. litrų. Pasak V. P. Zovės, tai pats efektyviausias kiekis. „Norint gauti didesnį primilžį, reikia pirkti daugiau priedų, tampa brangesnė karvės priežiūra, todėl didėja ir pieno savikaina. Ją didina ir kuras, nes mums neužtenka akcizais neapmokestinto dyzelino. O pas mus dabar nėra nieko nestabilesnio už pieno kainą. Gegužę „Žemaitijos pienas“ už litrą pieno mokėjo 80 centų ir sakė, kad labai daug moka. O aš sakau, kad teikiame labdarą supirkėjams – šiuo metu pieną parduodame nuostolingai“, – konstatuoja pirmininkas, pridurdamas, kad perdirbėjai gąsdina, jog supirkimo kainą dar mažins.

Blogiausia, jo teigimu, gegužės mėnesį sužinoti, kad bendrovė nebegaus kas mėnesį po 100 tūkst. litų planuotų pajamų arba maždaug milijono per metus, kai išlaidos yra numatytos iki smulkmenų. Kuršėnų ŽŪB gaminamo pieno savikaina su amortizaciniais atskaitymais 2011 m. buvo 95 centai, o gamybinė savikaina – 87 centai.

V. P. Zovė mano, kad pieno perdirbimo įmonės piktnaudžiauja savo padėtimi. „Palyginkite, kokios pieno produktų kainos parduotuvėse ir kokias supirkėjai mums moka! Daugiau klausimų nekyla“, – piktinasi jis ir apgailestauja, kad nėra svertų juos paveikti.

Perdirbėjai turbūt yra vieninteliai, taip mažai bendraujantys su žemdirbiais. Grūdų, rapsų supirkėjai, trąšų, chemikalų tiekėjai, pasak bedrovės pirmininko, pas juos dažnai lankosi, dalykiškai bendrauja, derisi dėl centų, dėl kiekių. „Vyksta žmoniškas bendravimas ir toks šiltesnis, nuoširdesnis tarpusavio santykis padeda rasti išeitį. O pieno supirkėjai pasako, kiek mokės, ir viskas. Jeigu paaiškintų mums priežastis, dėl ko tokios kainos, ar jos tikrai tokios turi būti, gal mes ne tokie pikti būtume. Bent jau norėtume viską žinoti gruodį ar sausį, kad planuotume biudžetą“, – piktinasi V. P. Zovė.

Jis teigia, kad mažėjant pieno supirkimo kainoms kenčia ir gyvulys. Gero produktyvumo karvė duoda 7,5–8 tūkst. l pieno per metus. Gaudami už pieną 80 centų, šeimininkai negali duoti tiek papildų, kiek reikėtų jos fiziologijai. Todėl karvė per 3–4 mėn. pradeda nykti, o per 8 mėn. ji tampa mažai produktyvi ir jos nebeapsimoka laikyti, todėl ji išvežama į skerdyklą. „Štai prie ko veda supirkėjų politika“, – reziumuoja V. P. Zovė.

Ūkyje auga daug prieauglio, bet jeigu ateityje už pieną nebus mokama bent minimali 85 ct/l kaina, perspektyva nebus linksma. Pernai vienu metu bendrovė gaudavo 1,02 Lt/l, tai gyvenimas buvo lengvesnis. Pasak pirmininko, bendrovę gelbsti tai, kad turi mišrų ūkį. „Pieno ūkis be augalininkystės neišsilaikytų. Jei ne iš vienos kišenės, tai iš kitos pinigus imame. Bet norint žvelgti į ateitį, planuoti investicijas, artėti prie Vakarų, reikia stabilumo“, – sako patyręs vadovas.

Naujų statybų pradėti nesiryžta

Pusė melžiamų karvių laikomos palaidos naujoje  456 vietų fermoje, kita pusė – senuose nemechanizuotuose saitinio tipo tvartuose.  Pastaruosiuose reikia nemažai žmogaus rankų darbo. Senų fermų bendrovė  rekonstruoti nežada, nes pigiau būtų naują pastatyti. Yra leidimas dar vienos naujos fermos statybai, tačiau kol tokios žemos pieno supirkimo kainos, statybų pradėti vadovas  nesiryžta.

„Bijome rizikuoti... Kita vertus, darbuotojams nuo to tik geriau – jie turi pragyvenimo šaltinį, yra patenkinti darbu. Melžėjas ir kitus prie gyvulių dirbančius žmones bendrovės transportas paima ir atveža į fermas beveik iš namų“, – pasakoja pirmininkas. Iš viso gyvulininkystės ūkyje dirba 60 žmonių.

Bendrovėje labai daug dėmesio skiriama švarai, gyvulių higienai, kad apsaugotų bandą nuo ligų. Karvių sveikata rūpinasi du veterinarai. „Dukart metuose darome karvėms „manikiūrus“ – drožiame nagas, nuo to itin priklauso pieno produktyvumas,  klijuojame padus. Tačiau visa tai kainuoja ir didina pieno savikainą“, – pastebi Gyvulininkystės komplekso vedėjas Alvydas Alčauskis.

Į ganyklą išleidžiamos tik karvės iš senosios fermos. Gyvuliai ganomi kombinuotai – viena banda naktį (į ganyklą išleidžiama nuo pusės aštuonių vakaro), kita – nuo ankstaus ryto iki vidurdienio. Dieną jos leidžia tvarte, kad neperkaistų esant karštam orui.

Su gyvuliais Kuršėnų bendrovėje daug metų sėkmingai dirba selekcininkė Lionė Leonienė – darbuotojų meiliai vadinama baba. Ji kiekvieną gyvulį yra užauginusi, iščiupinėjusi, žino apie jį viską.

Bandoje – holšteinizuotos žalosios ir žalmargės karvės. Jos sėklinamos geriausių pasaulio bulių sperma, kuri perkama iš švedų, vokiečių, danų. „Dabar svarbiausia – sugalvoti, kaip išlaikyti tiek karvių su minimaliais nuostoliais“, – atsidūsta pirmininkas.

Veršeliams – visa, kas geriausia

Kuršėniškių gyvulininkystės komplekse auginama ir 670 mišrių veislių bulių, jie parduodami mėsai. Jų auginimas tapo pelningu, kai buvo pradėtos mokėti išmokos už užauginimą ir skerdenas. Pasak V. P. Zovės, nesvarbu, kad bulius parduoda užsienio rinkose – pinigai ir pridėtinė vertė lieka Lietuvoje. Pernai Kuršėnų ŽŪB prekiavo su Turkija – parduodavo maždaug iki 300 kg užaugintus jautukus. Turkai už tokį galviją sumokėdavo tiek pat, kiek bendrovė Lietuvoje gaudavo už 500 kg sveriantį jautį. „Estai ir latviai turi leidimą ir šiemet išvežti į Turkiją bulius, o mes negalime, nes bijome iš tos šalies įsivežti snukio ir nagų ligą. Suprasčiau tokią baimę, jeigu mes jaučius įsivežtume, bet mes juos išvežame“, – trauko pečiais V. P. Zovė.

Bet yra ir gerokai džiugesnių dalykų – bendrovė neseniai pasistatė naują veršidę ir įsigijo modernią girdymo sistemą „Lely Calm“, kuri gerokai palengvina veršelių priežiūrą. Gyvulininkystės komplekso vedėjas džiaugiasi, kad nelikus žmogiškojo faktoriaus girdant veršelius, per metus nė vienas jų nekrito dėl ligų. Veršidėje yra du automatiniai girdymo aparatai – vienas girdo 50, kitas – 75 veršelius. „Tikrai esame labai patenkinti šia modernia sistema. Veršeliai girdomi pieno pakaitalo milteliais, pati sistema automatiškai reguliuoja jiems reikalingą kiekį, todėl veršeliai yra daug sveikesni, neliko problemų dėl viduriavimo“, – teigia A. Alčauskis.

400 veršelių prižiūri pusantro žmogaus, jiems tereikia veršidę pakreikti ir pašarą pristumti.
Mažiausieji veršeliai (nuo 3–5 dienų iki mėnesio amžiaus) laikomi individualiuose gardeliuose lauke ir žiemą, ir vasarą. 64 apšiltintuose gardeliuose gyvenantys veršiukai žiemą girdomi pašildytu vandeniu, pasirūpinama, kad būtų sausas kraikas. „Jie jaučiasi komfortabiliai“, – sako fermos vedėjas.

Grūdai pinga, trąšos – ne

Praėjusiais metais daugiau rūpesčių Kuršėnų bendrovei kėlė beveik 100 proc.  iššalę žieminiai pasėliai. Atsėti reikėjo net ir daugiametes žoles, nes tarp jų buvo svidrių, kurios labai jautrios šalčiui.

Šiemet pasėliai peržiemojo puikiai. Itin gražiai atrodo rapsai, bet ­agronomo išsilavinimą turintis V. P. Zovė sako ­bijantis prisikalbėti: „Bus, kaip Dievulis duos. Dar visko gali atsitikti.“

Iš viso žieminių pasėlių yra 1 546 ha: rapsų – 300 ha, kviečių – 900 ha, likusioje dalyje pasėti  kvietrugiai, žieminiai miežiai. Vasarinių rapsų pasėta 450 ha, vasarinių miežių – 430 ha, taip pat 170 ha cukrinių runkelių ir 350 ha kukurūzų. Kukurūzus augina tik pašarams, juos sėja arčiau fermų.

Toliausias 400 ha laukas nutolęs nuo bendrovės 27 km. Ten pasėti kvietrugiai, daugiametės žolės, kuriems reikia kiek mažiau priežiūros. Kitų laukų išskirtinumas – jų dydis: vienas kviečių laukas driekiasi net 200 ha.

Kviečių, jei gamta nekrečia pokštų, Kuršėnų ŽŪB vidutiniškai kulia 5–6 t/ ha, rapsų – 3–3,5 t/ha. Rapsus parduoda pagal išankstines sutartis, kaina – nuo 1 550 iki 1 600 Lt/t. „Tačiau grūdų kainos – nežinomos kaip Viešpaties keliai... Mus tenkintų 650–700 litų už toną. Blogiau, kad trąšų kainos nereaguoja į grūdų kainų pokyčius. Grūdai pinga, trąšos – ne“, – sako V. P. Zovė. Jis skaičiuoja taip:  miežiai šiuo metu superkami maždaug po 600 Lt/t, o kompleksinių trąšų kaina – apie 2 000 Lt. „Tai kiek reikia prikulti grūdų, kad atpirktų toną trąšų?“ – retoriškai klausia bendrovės vadovas.

Didžiuojasi savo darbuotojais

Darbuotojų kaita Kuršėnų bendrovėje minimali. Daugeliui specialistų tai yra pirmoji darbovietė. Yra dirbančių ir 35–40 metų, o Aldona Butkevičienė čia dirba jau 50 metų. „Ji nori išeiti, bet mes neišleidžiame – buvusi buhalterė labai gerai tvarko sėklinių grūdų paruošimą. Aldona dirba kruopščiai, sąžiningai, nuo jos darbštumo didele dalimi priklauso ir derlius“, – giria seniausią bendrovės darbuotoją pirmininkas.

Viename lauke su bendrovės technika buvo pasodintos bulvės darbuotojams – kaip senais laikais atidalijo visiems po tam tikrą žemės plotą. „Jeigu reikėtų po 10 arų kiekvienam važiuoti ir sodinti, išlaidos būtų labai didelės. O mes visiems vienoje vietoje pasodinome, jie atsižymėjo ir dabar laukiame derliaus. Laukas paruoštas, nupurkštas, sutvarkytas, nereikės nė ravėti“, – pasakoja apie rūpestį savo žmonėmis bendrovės pirmininkas.

O kas daugiau jais pasirūpins? Pasak V. P. Zovės, nei Lietuvos ūkininkų sąjunga, nei Žemės ūkio rūmai už žemdirbius nekovoja. „Tik Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai galime pasiskųsti, pasitarti. Ir įstatymus mums pažiūrėti atsiunčia, galime diskutuoti, kas mums tinka, o kas – ne“, – turi savo nuomonę V. P. Zovė.

Nepaisant visų rūpesčių dėl mažėjančių pieno supirkimo kainų, dėl nestabilios padėties, birželio 20-ąją bendrovė savo 20 metų jubiliejų švęs pakiliai nusiteikusi. Išgyventas ne vienas sunkus laikotarpis, tad tikimasi, kad suglaudus darbščius žmonių pečius niūrūs debesys išsisklaidys ir dar kartą.