Skuodo rajono ūkininkas Algerdas Rozga gyvena savo senelių sodyboje Visgaudžių kaime, plėtoja pieno ūkį ir puoselėja senas šeimos tradicijas. Darbštumas, sąžiningumas, teisingumas, žodžio tesėjimas ir meilė savam kraštui - tokios vertybės Algerdui diegtos nuo mažens, to paties jis moko ir tris savo atžalas.

Erdviame Rozgų name durys ir grindys dar mena senelio rankas. Šiemet Algerdas su žmona Asta planuoja daryti kapitalinį remontą, tačiau autentiškos grindys ir durys liks. „Jei kada vėlės prisikeltų, kad atėję seneliai ir proseneliai matytų, kaip viskas gražiai išsaugota", - pagarbiai paaiškina Algerdas.

Pro langus matyti didžiulis sodas, kai kurios obelys dar senelio sodintos ir būtent ant jų sunokę obuoliai sveiki ir skanūs išsilaiko ilgiausiai - iki vasaros. Ir tvartas tvirtai suręstas stovi dar nuo senų laikų ir primena puikiai tvarkytą tarpukario Lietuvos žemaičių ūkį, kurio šeimininkai 1949 m. su pulkeliu mažų vaikų buvo ištremti į Sibirą. Ten, atšiaurioje žemėje, gimė dar keturios atžalos, tarp jų ir Algerdas. „Kai tėvuko kas klausdavo, kam vaikus gimdote, juk tokios sunkios gyvenimo sąlygos, jis atsakydavo - juk visi bernai, bus kovotojai už Lietuvą!", - prisimena Algerdas patriotiškus tėvuko žodžius. Visi vaikai Sibire išgyveno, o grįžę į Lietuvą Rozgai dar pagausino šeimą - iš viso užaugo 11 vaikų, aštuoni broliai ir trys sesės.

Pradžia: penkios karvės ir iš kojų verčiantis nuovargis

Baigęs agronomiją, Algerdas 20 metų išdirbo Barstyčių kolūkyje, o 1992 m. atsikraustė čia, į Visgaudžius. Žemės gavo pagal valstiečių ūkio įstatymą, iš kolūkio parsivarė dvi karves ir veršingą telyčią, dar savo dvi karves turėjo, taip nuo penkių karvelių ir pradėjo ūkininkauti. Vienu metu buvo galima pagal valstiečių ūkio įstatymą gautą žemę išsipirkti už išmokas, o savo žemę (senelio palikimas buvo 38 ha) susigrąžinti. „Bet tėvukas buvo labai sąžiningas ir tokiems dalykams nesiryžo. Sakė, kaip mes paimsime ne savo plotą, juk tada kitiems žmonėms nebeliks", - pasakoja Algerdas.

Savarankiško ūkininkavimo pradžia buvo nelengva. Karves rankomis reikėjo melžti, intensyviai statybos vyko, Astai reikėjo ir visai mažučius vaikus prižiūrėti, ir šeimai bei statybininkams valgyti paruošti. Būdavo, kad vėlų vakarą, skusdama bulves rytdienos pietums, jauna moteris iš nuovargio užmigdavo atsirėmusi į spintelę.

Kai karvių padaugėjo iki 12, įsigijo melžimo aparatą. Dabar ūkyje laiko 80 melžiamų karvių, o iš viso su prieaugliu apie 150 galvijų priskaičiuoja. Bandą išplėtė tik iš savo prieauglio. Iš pradžių pasilikdavo visas telyčias, o pastaraisiais metais jau daro atranką - pienui palieka tik pačias geriausias, kitas brokuoja. Iki praėjusių metų patys savo jėgomis visą ūkį apžiūrėdavo: Algerdas melždavo karves, o Asta sukdavosi aplink veršiukus, kiaules, paršelius. Prieš metus pradėjo samdytis melžėją bei šėriką, tad dabar šeimininkų rankos laisvesnės.

Bandos sveikatingumu nepriekaištingai rūpinasi garsus Ylakiuose veterinarijos gydytojas Vytautas Vasiliauskas. Be to, ūkio šeimininkas įsitikinęs, kad karvių sveikata labai priklauso nuo pašarų ir priežiūros. Galvijai šeriami tik ūkyje paruoštais pašarais, galbūt todėl dėl kokybinių pieno rodiklių niekada nėra kilę jokių problemų, o metinis primilžis siekia 6-7 t pieno iš karvės.

Karvės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens genamos į ganyklas, o melžimui du kartus per dieną parvaromos į fermą. Vasarą, kai pieno daug, melžimas trunka 2,5-3 valandas, žiemą, kai būna daug užtrūkusių karvių, greičiau pavyksta susitvarkyti. Visą pieną parduoda bendrovei „Rokiškio pienas".

Buliukus realizuoja iki mėnesio paaugintus, nors, jei turėtų vietos, galbūt augintų ir ilgiau. Algerdas planuoja, kad baigęs mokslus sūnus kurs mėsinių galvijų ūkį, mat nuo mažens buvo pratinamas prie minties, kad reikės perimti tėvų verslą. „Tik pastebiu, kad jauni žmonės dabar nenori pieninių galvijų auginti, kad nebūtų taip labai prie ūkio pririšti", - sako Algerdas. Jiedu su žmona išaugino tris atžalas: sūnus Rokas mokosi ASU paskutiniame kurse, būsimas inžinierius-mechanikas, dukra Martina studijuoja Klaipėdos universitete, o jauniausioji Jūratė tebelanko Ylakių gimnaziją.

Parama - tas pats, kas beprocentė paskola

Kaip ir visi, pradėjęs nuo rusiškų traktorių ir padargų, Algerdas po truputį susipirko modernią žemės ūkio techniką. Ūkininko nuomone, kalvotoms Žemaitijos žemėms geriausiai tinka tvirtos norvegiškos „Kverneland" žemės ūkio mašinos. Ir žemės dirbimo, ir sėjos, ir žolinių pašarų ruošimo techniką ūkininkas rinkosi būtent šios kompanijos gamybos. „Pats buvau Norvegijoje du kartus, pažiūrėjau, kad ten dirvos labai akmenuotos, tad ir technika turi būti tvirta. Nenusivyliau savo pasirinkimu", - skandinaviška „Kverneland" kokybe patenkintas Algerdas.

Pirmąjį ūkininkavimo dešimtmetį jis nesinaudojo jokia parama - savo tėvuko žodžiams pakluso, kad jaunai valstybei pačiai reikia sustiprėti, tad paramos negražu būtų prašyti. Tik nuo 2000 m. į ūkį po truputį pradėjo eiti paramos lėšos. Didžiausias projektas vykdytas pagal Nitratų direktyvą - pastatyta mėšlidė ir srutų rezervuaras. Iš viso investicijos siekė 600 tūkst. Lt, o paramos gavo tik 240 tūkst. Lt. „Pirmieji rajone tokį projektą vykdėme, kurie vėliau statė, protingiau darė - pirma mėšlidę, paskui srutų rezervuarą, o mes visko iš karto griebėmės, sunkoka buvo, kai reikėjo tiek daug investuoti", - prisimena ūkininkas. Jo patirtis byloja, kad techniką pirkti su europine parama labai paprasta, o štai statybų darbus vykdyti - gerokai sudėtingiau.

Pasak ūkininko, europinė parama - tai tas pats, kas beprocentė paskola iš banko: kiek gauni, tiek reikia ir atiduoti, nes susidaro įvairių papildomų išlaidų (projekto rengimui, draudimui ir pan.). „Ką paimi, tą per penkerius metus atiduoti litas į litą. Tik jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimui parama jau tikra", - sako Algerdas, kurio sūnus Rokas jau pasinaudojo šia parama ir įsigijo naują traktorių.

Kartu Algerdas apgailestauja, kad dabartinėmis sąlygomis tik ūkininkų sūnūs ir dukros gali kurti savo ūkius, o jei nepasiturinčios šeimos atžala norėtų pradėti ūkininkauti, tai beveik jokių galimybių jis neturi. „Reikėtų taip sutvarkyti, kad, tarkime, miškininkystę baigusiam studentui valstybė iš rezervinių miškų duotų kokius 20 ha - prašau, tvarkykis, ūkininkauk", - svarsto Algerdas.

Penkerius metus nė saujos mineralinių trąšų

Iš deklaruojamų 150 ha didžiausius plotus užima žalienos. Grūdinių augalų augina apie 50 ha - tiek, kiek reikia ūkio poreikiams. Kasmet galvijams sušeria apie 150 t grūdų, dar keliasdešimt tonų pasilieka sėklai. Algerdas reguliariai atnaujina sėklą - daugiau kaip 5 atsėlius tos pačios nenaudoja. Sertifikuotą sėklą perka iš „Dotnuvos projektų", augina tik vasarinius javus: avižas, kvietrugius ir miežius. Kviečiams jo žemė netinkama - vyrauja durpynai ir smėlynai.

Laukai jau penkeri metai visiškai netręšiami mineralinėmis trąšomis, išsiverčiama tik su organinėmis. „Penkerius metus nė saujos mineralinių trąšų laukai negavę. Ir pesticidų mažai naudoju, tik herbicidų šiek tiek. Beveik kaip ekologinis ūkis, nors tokio, kad ir kaip norėčiau, oficialiai negalėčiau įteisinti, mat gyvulių ir žemės santykis netinkamas: gyvulių daug, o žemės mažai. Reikėtų kokių 600 ha žemės turėti pagal tiek galvijų", - skaičiuoja Algerdas.

Kadangi žemės jis turi palyginti nedaug, tai stengiasi ją maksimaliai išnaudoti, žolynus šienauja mažiausiai tris kartus per sezoną. Geriausias mišinys žalienoms - iš motiejukų, eraičinų ir dobilų. Svidrė ganyklose nepasiteisino, gal todėl, kad nenaudoja mineralinių trąšų. Daugiausiai ruošia šienainio - nupjautą ir apvytintą žolę suka į ritinius, tik iš nedidelės dalies žolės daro šieną. Stengiasi jokiu būdu neperauginti žolynų - jei jau nužydėjo, tai koks ten ir pašaras. Šienapjūtę pradeda tada, kai varpinės žolės pradeda plaukioti, o dobilai sukrauna pumpurus. Pirmąją žolę pradeda pjauti apie gegužės vidurį, o baigia iki birželio pradžios. Antroji žolė pjaunama liepą, o trečioji - rugsėjo pradžioje. Rugsėjo viduryje šienapjūtė paprastai baigiama. Pašarai iš pirmosio žolės patys kokybiškiausi, jų stengiasi duoti melžiamoms karvėms, o atolas skiriamas prieaugliui.

Polinkis žemės darbams - nuo mažens

Ūkio buhalterinę apskaitą tvarko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Skuodo rajono biuro ūkio apskaitos konsultantė Aušra Paulauskienė, vertingų patarimų ūkininkas sulaukia iš šio biuro gyvulininkystės konsultantės Karolinos Mitkuvienės. Abu Rozgai stengiasi nuvykti į visus mokymus, seminarus, nes kiekvieną kartą išgirsta kažką naudingo. Štai ir dabar Algerdas lanko miškininkų kursus (mat turi savo 6 ha miško) ir atranda daugybę įdomių dalykų.

Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Algerdas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, paskui, priklausydamas Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijai, ne kartą išrinktas į rajono tarybą, buvo gavęs siūlymų eiti ir į Seimą, bet atsisakė - kaip ūkį paliksi.

„Niekada neatakuoju prašymais ir reikalavimais jokios valdžios, niekada nebėdavoju, kad sunku. Pats esu buvęs valdžioje, ir žinau, kad neišeina taip greitai sutvarkyti reikalų ir išspręsti problemų, kaip iš šalies atrodo. Juk nė viena valdžia blogo nenori, - samprotauja Algerdas. - Pati didžiausia rykštė - nesąžiningumas. To labiausiai nemėgstu. Geriau mažiau išsimokslinęs, bet sąžiningas žmogus."

Algerdas su Asta noriai dalyvauja Skuodo rajono ūkininkų susibūrimuose, šventėse. Abu tvirtina, kad laiko tam visada galima surasti. „Viskas priklauso nuo požiūrio. Kas nemoka planuoti darbų, tas niekada neturi laiko - apsikasęs darbais, iš guminių batų neišlipa, niekur nedalyvauja. Mes visur spėjame, per vasarą kokius penkis ar šešis kartus į Palangą nuvažiuojame: rytą 11 val. jau pliaže, pasideginame, pasimaudome iki vėlyvos popietės - per akis", - šypsosi Asta.

Nesiskundžia Rozgai pasirinkta ūkininko dalia, juolab kad Algerdas nuo mažens buvo linkęs prie žemės. Seneliui padėdavo sode triūsti, vaismedžius sodinti, genėti. Ir sportas vaikiną labai traukė - ypač bėgimas ir futbolas. „Bet kai reikėjo rinktis profesiją, pagalvojau: sportas - laikinas, o žemė - amžina", - sako ūkininkas, žvelgdamas į pavasarėjančiuose laukuose besiliejančią žalumą.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/05