Vis dažniau norisi susikurti tokią aplinką, kurioje vyktų natūralūs gamtos apykaitos procesai ir kad kuo mažiau reikėtų rūpintis sklypo aplinkos bei želdynų priežiūra. Prieš du tris dešimtmečius kiemo maudymosi baseiną įsivaizdavome kaip betoninį ar plastikinį didelį indą, padengtą gražia melsvos spalvos plastiko membrana. O gal galima padaryti taip, kad dirbtiniame vandens telkinėlyje žydėtų lelijos, plaukiotų žuvelės ir jis dar puikiai atliktų maudymosi baseino funkciją?

Siekiant priežiūros darbus sumažinti iki minimumo, reikia labai gerai apgalvoti visus aplinkos įrengimo darbus ir jų eiliškumą, naudojamas medžiagas, augalus bei aplinkos kūrimo technologijas, numatyti, kaip sodyboje sukurtos ekosistemos funkcionuos. Taip pat reikia žinoti, kada ir kokiems požymiams pasirodžius reikia įsikišti žmogui ir kaip kuo mažesnėmis sąnaudomis susitvarkyti, kad vėl nusistovėtų buvusi biologinė pusiausvyra. Ši taisyklė galioja ne tik dirvožemiui, augalams, bet ir dirbtiniams vandens telkiniams ar baseinams, jei norima, kad jie būtų gyvi, sveiki ir dekoratyvūs.

Betoniniuose ar plastikiniuose baseinuose vanduo išlikdavo skaidrus dėl sistemingai veikiančių vandens filtravimo, dezinfekavimo elektroninių sistemų, vandens rūgštumo (pH) cheminių reguliatorių naudojimo ar po maudynių nuolat užveriamų vandens paviršiaus apsauginių uždangalų. Nuo ištirpusių vandenyje cheminių priemonių kvapo bei jų poveikio per odą jautresni žmonės net pajusdavo lengvus negalavimus.

Apie šiuolaikinį vandens telkinį sodyboje šiandien supratimas yra kitoks – jis turi atrodyti kuo natūraliau. Panašiai kaip kaimo „sodželka“, kuri išlieka skaidri dėl savo pakankamo dydžio, gylio ir gausios aplinkinės bei vandens augalijos. Daugelis žino, kokį malonų pojūtį palieka organizmui vėsus gyvas vanduo, panėrus į jį po gero pėrimosi garinėje pirtyje.

Įrengiant ekotvenkinukus, svarbu pasirinkti kokybišką izoliacinę geomembraną dugnui iškloti. Daugeliu atvejų tai bene vienintelis patikimas būdas išlaikyti palyginti pastovų vandens lygį tvenkinėlyje. Naudojant geomembraną, įrengti tvenkinuką galima praktiškai bet kurioje vietoje.

Viskas prasideda nuo projekto

Tvenkinio įrengimo technologija nėra sudėtinga, tik reikalauja kruopštumo ir teisingų architektūrinių sprendimų arba profesionalaus aplinkos dizaino projekto. Parenkama ne tik baseinėlio vieta, jo forma ir kiti parametrai. Projekte parodomi ir profilio pjūviai, terasų akmenims ir augalams formos, įlipimo į maudymosi dalį vieta ir lieptelio ar laiptelių konstrukcija, cirkuliacinio siurblio, persipildymo trapo, apšvietimo sprendimai.

Parenkant vietą, reikia žinoti, kad sveikiausiai tvenkinukas atrodys iš dalies užpavėsintoje vietoje, mat per parą jis turi gauti bent 4–6 valandas tiesioginių saulės spindulių, visų pirma dėl augalų ir gyvūnų poreikių. Jei tiesioginės saulės šviesos bus per daug ir vandenyje bus padidėjęs nitratų bei fosfatų kiekis, vanduo gali „žydėti“ dėl greitai besidauginančių žaliųjų dumblių. Ypač greitai žalieji dumbliai išplinta sekliose tvenkinio zonose, kur vanduo labiau sušyla.

Rekomenduotina ekotvenkinius įrengti šiek tiek didesnius – nuo kokių 60–70 m2 paviršiaus ploto, nes tada daug lengviau išlaikyti ekologinę pusiausvyrą juose. Gylis taip pat turi atitikti numatytos  augalijos ar gyvūnijos, besimaudančiųjų poreikius. Paprastai tvenkinukui geriausias gylis yra nuo 20–50 cm pakraščiuose iki 130–150 cm gilesnėse vietose.

Minimalus 130 cm gylis bus būtinas, jei auginsite žuvytes ir stambiažiedes vandens lelijas. Esant tokiam gyliui, galite būti ramūs dėl cirkuliacinio vandens siurblio veikimo per žiemą neužšalusiame vandenyje. Maudymosi dalis, kuri dažnai formuojama plokštesniu dugnu, įrengiama paprastai nuo 130 iki 180 cm gylio, tik ta dalis, kurioje bus nardoma, turėtų būti dar gilesnė – iki 200–250 cm gylio. Vaikams nuo 5 iki 12 metų rekomenduojama dėl saugumo įrengti 80 cm gylio plaukiojimo zoną.

Projektuojant vandens telkinį, kuriame bus ir maudomasi, dekoratyvinė jo dalis su vandens augalija funkciškai paprastai atskiriama nuo švariosios pasiplaukiojimo zonos. Nes dažnai judinamas vanduo gali pažeisti trapius vandens augalus ar sudrumsti jų substratą. Zonų atskyrimas sienele ar ryškesniu pagilėjimu paprastai slepiasi po vandeniu, todėl išoriškai baseinas atrodo vientisas. Smulkios žuvytės maudytis netrukdo, svarbu nepriveisti jų per daug, nes jų išskyros gali sumažinti vandens skaidrumą, skatinti rūgimo ir puvimo procesus.

Membrana dengtas vandens telkinys įrengimas tokia darbų seka:

Jei tvenkinys didesnis ir turi konstrukcijoje išskirtą plaukiojimo zoną, prie profilių kasimo ir formavimo darbų prisidės plaukiojimo zonos konstravimo ir įrengimo darbai. Tai dažniausiai daroma įrengiant betono konstrukcijas arba gruntą sutvirtinant medienos pjoviniais. Taisyklinga plaukiojimo zona reikalinga tuo atveju, jei šią baseino dalį ruošiatės dažnai ir intensyviai naudoti. Kadangi vanduo plaukiojimo ir dekoratyvinę (su visa gyvąja dalimi) zonas jungia į vieną biosistemą, tai, savaime suprantama, plaukiojama bus tikrai gyvame vandenyje. Svarbiausia išlaikyti sveiką ir tyrą vandenį.

Dangų privalumai ir trūkumai

Kokios membranos dažniausiai naudojamos ekotvenkiniams įrengti? Ne taip seniai viena pagrindinių tokių medžiagų buvo stabilizuota nuo UV spindulių PVC (polivinilchlorido) danga, kuri dažniausiai būna juodos arba mėlynos spalvos. PVC privalumai – nedidelė kaina, standumas, galimybė ją sujungti suvirinimo aukšta temperatūra būdu, nenaudojant klijų, ilgaamžiškumas. Bet ji turi ir nemažai trūkumų: tai savybė tapti standžia ir nelanksčia dirbant žemesnėse temperatūrose, nepakankamas mechaninis atsparumas spaudžiant ar duriant, baseino kraštų apdailos nepatogumai esant apvaliai ar ovaliai jo formai. Geriau, kai tokią dangą į iškastą tvenkinio profilį įkloja tos srities profesionalai.

Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį mūsų šalyje labai išpopuliarėjusi EPDM geomembrana turi gerokai daugiau privalumų, negu trūkumų. Ji ilgaamžė, atspari mechaniniams pažeidimams, su ja lengva dirbti ir žemesnėse temperatūrose dėl gero elastingumo. Ši medžiaga vadinama vienasluoksne sintetinio kaučiuko membrana, pagaminta iš etilenpropilendieno terpolimero, sumaišyto su suodžiais, alyvomis, kietik­liais ir technologiniais priedais. Atskiri EPDM membranos gabalai paprastai klijuojami tarpusavyje specialiais klijais ar lipnia juosta (geriau pagaminta tos pačios kompanijos). Dėl šios geomembranos lankstumo ir elastingumo gerokai lengviau paslėpti susidarančias raukšles bei atlikti krantų zonos apdailą. Tik jos kaina yra gerokai didesnė už PVC dangos. Po šiomis dangomis, siekiant maksimaliai apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų, klojamas sintetinio neaustinio veltinio paklotas.

Tinkamai išklojus tvenkinį, pageidautina, kad ant kranto užlinkimų liktų apie 30–50 cm pločio kraštai. Šie kraštai reikalingi suformuoti atsparų nusėdimams tvenkinėlio perimetro kontūrą, o likę išoriniai geomembranos kraštai paprastai įleidžiami įkasant į gruntą. Tada krantų apdailą galima užbaigti akmenimis, skaldele ar žvirgždu. Kartais prie pat vandens užklojama ritinine veja ar kita kilimine augalija, tik reikia žiūrėti, kad būtų išlaikytos joms tinkamos augimo sąlygos. Žaluma šalia vandens gražiai sujungia visus sodo elementus.

Tinkamiausias tvenkinio vandens pH turėtų būti silpnai šarminis, nuo 7 iki 7,3. Tokiame vandenyje vyksta gerieji mikrofloros vystymosi procesai, bakterijos spėja suskaidyti organines atliekas, gerai auga visi vandens augalai. Prasidėjus pertekliniams puvimo ar rūgimo procesams, išsiskiria vis daugiau anglies dvideginio, kuris jungdamasis su vandeniu sudaro anglies rūgštį ir vanduo rūgštėja. Pasitikrinti vandens pH galima išmatuojant jį vienkartiniu ar daugkartiniu elektroniniu pH testeriu (matuokliu). Jeigu darote kelių vandens parametrų testą, tai laikinasis karbonatų vandenyje kietumo rodiklis KH, priklausantis nuo vandenyje ištirpusių kalcio ir magnio hidrokarbonatų kiekio, rekomenduojamas ne mažesnis kaip nuo 6 iki 8 dKH, o azoto oksido NO2 turėtų būti ne daugiau kaip 0,2 mg/l.

Jei cheminiai vandens rodikliai krypsta į netinkamą pusę, reikia surasti to priežastis ir stengtis jas pašalinti. Ekosistemą sureguliuoti gali padėti ir specialūs preparatai, skirti vandens kietumui keisti, deguonies kiekiui padidinti, vandeniui dezinfekuoti ar mikroflorai atkurti. Tačiau nepašalinus per didelės vandens taršos ir nesureguliavus vandens apšvietimo bei aeravimo, iš tikrųjų bus sunku ilgėliau išlaikyti ekobalansą vien papildais. Be to, ir kainuoja šie preparatai nemažai, tačiau skubiai vandens rodik­lių korekcijai jie gali pasitarnauti gana efektyviai.

Fontanėlis – vandens cirkuliacijai palaikyti

Geram augalų ir žuvelių gyvavimui stenkitės palaikyti tvenkinyje vandens cirkuliaciją: tekantį upeliuką, kriokliuką ar fontanėlį, kurie padės patekti daugiau deguonies į vandenį. Ypač tai svarbu jei tvenkinys nedidelis, o gyvūnijos yra nemažai. Didelio paviršiaus ploto tvenkiniams tai nebūtina. Sveika vandens augalija atlieka didelį darbą sunaudodama perteklinius azoto junginius bei palaikydama anglies dvideginio ir deguonies apykaitą. Tik reikėtų laiku pašalinti negyvas vandens augalų dalis bei iš išorės patekusius medžių lapus, žiedlapius, žiedadulkes per masinį žydėjimą. Tai galima padaryti vandens graibšteliu ar specialiu elektriniu filtraciniu siurb­liu. Jei vandens augalai sodinami į jiems skirtus specialius akytus vazonus ir naudojamas specialus substratas, o pakrantės zonos padengtos plautu žvyru ar akmenėliais, tai vandens bei dugno švarą išlaikyti bus lengviau. Mechaniniai ar biologiniai vandens filtrai efektyvūs mažesnio tūrio tvenkinukuose ir tik su sąlyga, kad bus sistemingai prižiūrimi ir valomi.

Didesnį pasitikėjimą kelia biologiniai vandens dezinfekavimo ir atstatymo preparatai, pagaminti iš augalų dalių ar ekstraktų bei naudingų bakterijų kultūrų. Deja, jų dar sunku įsigyti, nes trumpas jų galiojimo terminas bei reikalingos atitinkamos šių preparatų laikymo sąlygos. Anglijoje įprasta vandenį sodo tvenkinėliuose dezinfekuoti panardinant levandų šakelių ryšulėlį. Iš natūralių priemonių galima paminėti specialias durpių granules, fasuojamas tinkliniuose maišuose, kuriomis parūgštinamas vanduo ir pristabdomas siūlinių dumblių vystymasis. Marmuro, dolomito ar geldelių skaldelė skirta vandeniui pašarminti. Aišku, greičiau jos suveiks, jei vanduo nors šiek tiek cirkuliuos varinėjamas vandens siurblio.

Pati maudymosi zona prižiūrima paprastai: išvaloma mechaniškai nurenkant nuo vandens paviršiaus įvairias nuokritas. Vanduo išliks skaidrus, jei nebus judinamas vandens augalų zonų substratas. Tam reikia tinkamai įrengti įlipimo į plaukiojimo zoną laiptelius, kad jie nusileistų į gilesnę maudymosi dalį. Puikiai tiks ir lieptas, nuvedantis iki tvenkinio gilumos.

Smagaus jums pasiplaukiojimo gyvame ir sveikame savo ekotvenkinio vandenyje!