Cukrinių runkelių produktyvumas ir kokybė priklauso nuo auginimo sąlygų - vietovės, klimato ir auginimo technologijos. Viena iš auginimo technologijos grandžių yra veislė. Jos įtaka cukrinių runkelių produktyvumui ir pasėlio fitosanitarinei būklei yra reikšminga. Nuo veislės gali priklausyti runkelių atsparumas ligoms, derliaus dydis, šakniavaisių cukringumas ir net į fabriką su derliumi atvežamų žemių kiekis.

Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2011 m. buvo įrašyta 61 cukrinių runkelių veislė. Kasmet registruojama po keliolika naujų veislių, tačiau po kelias jų ir išbraukiama iš sąrašo. Nuo 2007 m. registruotos tik diploidinės cukrinių runkelių veislės, kurios pasižymi didesne dygimo energija.

Anksčiau cukrinių runkelių produktyvumas didėjo dėl optimalaus tręšimo, augalų apsaugos priemonių ir technikos panaudojimo. Dabar produktyvumo progresas įmanomas daugiausia dėl selekcijos. Pastaraisiais metais cukrinių runkelių produktyvumo padidėjimą net 45 proc. lemia būtent selekcija. Dėl selekcijos baltojo cukraus derlius kasmet didėja 1,7 proc. Cukrinių runkelių selekcininkai stengiasi kurti naujas cukrinių runkelių veisles, kurios būtų geresnių technologinių savybių. Naujų veislių cukrinių runkelių šakniavaisiuose α-aminoazoto sumažėjo nuo 35 iki 11 mg 100 g^-1 šakniavaisio svorio.

Skirtingų veislių cukriniams runkeliams būdinga savita cheminė sudėtis, šiek tiek kitokios technologinės savybės. Šias savybes lemia ir veislės tipas. Z tipo (cukringojo) veislių cukrinių runkelių šakniavaisiuose kalio ir natrio susikaupia mažiau (atitinkamai 13 ir 35 proc.) negu NZ (vidutinio cukringumo ir derlingumo) tipo veislių šakniavaisiuose. Derlingųjų veislių (N) šakniavaisiuose rafinozės susikaupia apie 35 proc. daugiau, palyginti su cukringosiomis veislėmis.

Tyrimai rodo, kad betaino kiekis šakniavaisiuose daugiau priklauso nuo cukrinių runkelių veislės nei nuo tręšimo. Betainas - azoto junginys, kuris trukdo sacharozės kristalizacijai. Didėjant cukrinių runkelių šakniavaisių cukringumui, didėja ir betaino kiekis, tačiau, didėjant α-aminoazoto kiekiui, jo kiekis mažėja. Tirpių necukrinių medžiagų šakniavaisiuose susikaupia 20 proc. mažiau sumažinus azoto trąšų normas ir 80 proc. - dėl veislių savybių. Tik optimaliomis augimo sąlygomis veislė visiškai išnaudoja savo genetinį potencialą.

Cukringumas yra vienas iš svarbiausių šakniavaisių kokybės rodiklių. Jo susikaupimas cukrinių runkelių šakniavaisiuose priklauso nuo veislės, tačiau nemaža dalimi ir nuo meteorologinių sąlygų. Cukrinių runkelių vegetacijos laikotarpio sąlygoms apibūdinti dažnai naudojamas vienas informatyviausių agrometeorologinių rodiklių - hidroterminis koeficientas. Optimalios sąlygos būna, kai hidroterminis koeficientas svyruoja nuo 1,0 iki 1,5.

Cukraus kiekio dinamikos tyrimai rodo, kad cukraus šakniavaisiuose per rugsėjo mėnesį mažiausiai (nuo 13,3 iki 16,1 proc.) susikaupė 2006 metais. Šie metai iš visų tyrimų metų buvo nepalankiausi. Birželis buvo labai sausas (hidroterminis koeficientas HTK 0,1), o liepa - sausringa (HTK 0,6). Vėliau, gausiai palijus, asimiliatų transportavimas į šaknis vyko lėtokai.

Palankiais augti 2010 ir 2011 metais cukriniams runkeliams bręstant cukraus kiekis šakniavaisiuose rugsėjo mėnesį kaupėsi palaipsniui, t. y. didėjo atitinkamai nuo 14,4 ir 13,4 proc. iki 21,1 ir 19,6 proc. 2005 m. cukriniams runkeliams augti ir vystytis trūko drėgmės liepos (HTK 0,8) ir rugsėjo (HTK 0,6) mėnesiais, o 2007 m. - rugpjūčio (HTK 0,9) mėnesį. Tačiau 2009 m. birželį buvo jaučiamas drėgmės perteklius (HTK 3,6), o vėliau vyravo šilti ir sausi orai. Todėl šiais mažiau palankiais metais cukriniai runkeliai labai anksti sukaupė šakniavaisiuose cukrų. Jau rugsėjo pradžioje cukringumas siekė 17,1-17,9 procento.

Cukraus gamybai svarbios ne tik cukrinės, bet ir tirpios necukrinės medžiagos, tokios kaip natris, kalis ir α-aminoazotas. Tai pagrindiniai cukrinių runkelių kokybės rodikliai, kurie svarbūs ir runkelių augintojams, nes galutinę supirkimo kainą lemia šakniavaisių kokybės rodikliai. Todėl cukrinių runkelių veislių palyginimui svarbesnis rodiklis yra baltojo cukraus derlius, kuris nustatomas įvertinus šakniavaisių kokybę. Įmonės „Nordic Sugar" ir cukrinių runkelių augintojų kooperatyvų užsakymu tiriamos cukrinių runkelių veislės Kauno, Kėdainių ir Vilkaviškio rajonuose. Grafike pateikti paskutiniais metais registruotų veislių vidutiniai baltojo cukraus duomenys. Cukriniai runkeliai Minta suformavo 0,6 t ha^-1 didesnį baltojo cukraus derlių negu visų tirtų hibridų vidutinis derlius (11,44 t ha^-1). Derlingesni ir geresnės kokybės už vidurkį buvo runkeliai Oribi, Hestia, Hendrix, Eudokia ir Abrax, o mažiau derlingi ir prastesnės kokybės - SY Harpoon, SY Loud, Nexus, Bohemia ir Alpina.

Ligos ir kenkėjai - vis pavojingesni

Pastaruoju metu šiltėjant klimatui bei padidėjus ūkiuose cukrinių runkelių koncentracijai pastebima, kad cukrinius runkelius daugiau pažeidžia ligos ir kenkėjai. Todėl ypač svarbi cukrinių runkelių savybė - tolerantiškumas ligoms. Dabartiniu metu gamybai siūloma veislių, kurios yra tolerantiškos rizomanijai, lapų dėmėtligėms, miltligei, juodšaknei, nematodams.

Pirmasis Lietuvoje cukrinių runkelių ligos rizomanijos židinys užfiksuotas 2004 m. Šakių rajone. Todėl 2005 m. buvo registruotos pirmosios rizomanijai atsparios veislės. Vėlesniais metais jų buvo registruojama vis daugiau, o pastaraisiais - tik rizomanijai atsparios veislės. Literatūros duomenimis, rizomanijai jautrių veislių derlius paprastai būna didesnis, palyginti su rizomanijai tolerantiškų veislių derliumi, tuomet, kai rizomanija nėra išplitusi. Tačiau rizomanijai atsparių cukrinių runkelių veislių šakniavaisiuose susikaupia mažiau tirpiųjų necukrinių medžiagų. Vadinasi, šių veislių šakniavaisiai yra kokybiškesni. Be to, rizomanijai tolerantiškos veislės dažnai būna tolerantiškos ir lapų dėmėtligėms.          

Išanalizavus tų pačių veislių tyrimų duomenis nustatyta, kad rizomanijai atsparios ir jautrios cukrinių runkelių veislės tarpusavyje produktyvumu ir kokybe skiriasi ne visada. Iš tirtųjų veislių per septynerius metus baltojo cukraus derliaus skirtumai išryškėjo tik dvejus metus.

Šiuo metu yra registruota veislių, tolerantiškų lapų dėmėtligėms ir miltligei (Diablo, Gustav, Minta, Nexus ir kt.), juodšaknei (Alpina KWS). Pirmoji veislė, kuri buvo atspari nematodams, registruota 2009 metais (Fiorenza KWS). Praėjusiais metais registruotos dar dvi veislės atsparios nematodams - Pavla KWS ir SY Harpoon. Runkeliniams nematodams atsparios veislės kartu yra atsparios ir rizomanijos virusui. Tačiau jos yra mažiau derlingos, palyginti su jautriomis veislėmis, kai nėra kenkėjų. Runkeliniai nematodai randami visuose runkelių auginimo regionuose, ypač naudojant trumpų rotacijų sėjomainas. Nematodų plitimą skatina gausus dirvožemio organinių medžiagų bei drėgmės kiekis. Po drėgno pavasario esant sausai vasarai, susidaro palankios sąlygos nematodams plisti ir kenkti.

Maži šakniavaisių grioveliai - mažiau žemės

Į cukraus fabrikus su cukrinių runkelių šakniavaisiais atvežama daug dirvožemio. Atliktų tyrimų duomenimis, iš laukų išvežamo dirvožemio kiekis svyruoja nuo 2,0 iki 20,5 t ha^-1. Dėl dirvožemio translokacijos didėja transportavimo išlaidos, vandens ir energijos sunaudojimas šakniavaisiams plauti, saugyklose susikaupia daug nuosėdų, kurios skleidžia nemalonų kvapą, atvežama ligų sukėlėjų, o visa tai didina aplinkos taršą.

Pastaraisiais metais sumažėjo išvežamo iš laukų dirvožemio kiekis, nes patobulėjo cukrinių runkelių kasimo ir valymo mašinos, buvo sukurtos naujos veislės. Senesnės kartos veislių šakniavaisiai turėjo gilesnius ir ilgesnius griovelius, į kuriuos prilipdavo daugiau žemių. Sudėtinga yra išvesti veislę, kurios šakniavaisiai turėtų mažus griovelius, nes genetiškai šakniavaisio cukringumas priklauso nuo griovelių gilumo.

Selekcininkai, taikydami naujausius metodus, sukūrė cukrinių runkelių hibridus, kurių šakniavaisiai yra apvalesni, su mažais grioveliais ir, svarbiausia, jų cukringumas nepakito. Šių hibridų šakniavaisių žemėtumas nedidelis. Selekcininkams sukūrus veisles, kurių šakniavaisiai apvalesni ir su mažu grioveliu, pagerėjo cukrinių runkelių perdirbimas. Tinkamai parinkta veislė sumažina šakniavaisių žemėtumą nuo 25 iki 50 procentų. Parenkant cukrinių runkelių veislę, galima sumažinti su šakniavaisiais išvežamo iš lauko dirvožemio kiekį 1,4-1,9 proc., arba 0,8-1,1 t ha^-1.

Šiltėjant klimatui vis didesnę reikšmę įgaus cukrinių runkelių prisitaikymas prie sausros. Siekiama, kad augalai įgytų atsparumo sausros sukeltam stresui. Tolerantiškos sausrai veislės yra mažiau derlingos optimaliomis augimo sąlygomis. Tad selekcijos tikslas yra sukurti ne tik tolerantiškas sausrai, bet ir stabilaus derlingumo veisles. Kol kas Lietuvoje nėra registruotų sausrai tolerantiškų veislių.

Cukrinių runkelių veislių registruota labai daug, todėl pasirinkimo galimybės didelės. Svarbu tinkamai įvertinti runkelių auginimo ir nuėmimo sąlygas. Atsėliavimas ir minimalus dirbimas didina ligų plitimo riziką, o užmirkstanti dirva - pavojų išplisti juodšaknės sukėlėjams. Anksti kasant runkelius svarbu, kad veislės anksti sukauptų cukrų. 

I. Deveikytė

Mano ūkis, 2012/04