03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/03
Veršelių viduriavimo profilaktikos abėcėlė
  • R. Antanaitis, L. Benikaitė
  • Mano ūkis

Veršelių viduriavimas (gastroenteritas) - viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų gyvulininkystės ūkiuose. Ši problema kiekvienais metais tampa vis aktualesnė, nes dėl viduriuojančio prieauglio patiriama daug ekonominių nuostolių.

Pajamų netenkama dėl sumažėjusių veršelių priesvorių, mažėjančio kūno svorio, gydymo išlaidų ar nugaišusių veršelių  Norint išvengti viduriavimo, būtina taikyti tinkamas profilaktikos priemones, kurios kiekvienam ūkiui gali būti skirtingos. Be to, jų efektyvumas kiekvienam ūkiui taip pat gali būti nevienodas. Viena iš svarbiausių veršelių viduriavimo profilaktikos priemonių - gera užtrūkusių karvių priežiūra, šėrimas ir ligų kontrolė.

Geros krekenos - stiprus imunitetas

Viena iš svarbiausių užtrūkusių karvių šėrimo ir priežiūros taisyklių yra išlaikyti optimalų įmitimą. Besiveršiuojančių karvių kūno įmitimas penkių balų sistemoje turėtų būti apie 3,5-3,75, kitaip tariant - užtrūkinimo periodo pabaigoje normaliai įmitusios karvės turi matytis paskutiniųjų trijų šonkaulių kontūrai. Ir liesa, ir stambi apsiveršiavusi karvė turi polinkį sirgti medžiagų apykaitos ligomis (ketozėmis, hipokalcemijomis). Jei karvės per liesos ar per riebios, gali gimti silpnesni veršeliai, gali būti prastesnės kokybės krekenos, dėl to nesusiformuos tinkamas veršelio imunitetas, bus silpnesnis atsparumas užkrečiamosioms ligoms.

Vyrauja nuomonė, kad jei apsiveršiavusi karvė serga subklinikiniu ar klinikiniu mastitu, jos krekenos netinkamos veršeliams girdyti. Tokiu atveju jie ne tik girdomi prastesnės kokybės krekenomis, bet kartu su jomis gauna ir mastito sukėlėjų - dažniausiai bakterijų. Ypač netinkamos veršeliams girdyti yra gydomų karvių krekenos ir pienas.

Taigi labai svarbu ištirti apsiveršiavusios karvės krekenas. Klinikiniu mastitu sergančios karvės krekenose matyti krešulių, jos tešmuo patinęs, paraudęs. Jei ji serga subklinikiniu mastitu, piene bus padidėjęs somatinių ląstelių skaičius (per 200 tūkst./ml). Tai galima nustatyti testais (CMT, NK-mastitis test ar kitais). Girdant veršelius sergančių karvių krekenomis yra didelė rizika, kad jie susirgs.

Mineralinių medžiagų ir vitaminų reikšmė

Užtrūkusi karvė turi gauti pakankamai mineralinių medžiagų ir vitaminų. Vienas iš svarbesnių vitaminų yra vitaminas D. Vyrauja nuomonė, kad jį galima duoti pirmoje užtrūkimo periodo pusėje. Vėliau šis vitaminas gali skatinti parezes. Karvėms būtinas selenas, kurio rekomenduojama dozė yra 3-7 mg per dieną.

Užtrūkusių karvių racionuose itin svarbus kalcis. Tačiau pagrindinė šiuo laikotarpiu daroma klaida yra klaidingas įsitikinimas, kad, duodant joms dideles kalcio dozes, karvės parezėmis nesusirgs. Deja, gaunamas priešingas efektas. Ypač svarbus kalcio kiekis yra antroje užtrūkimo pusėje. Šiuo laikotarpiu jo reikėtų skirti po 45-50 g karvei per parą.

Lietuvos ūkiuose auginamoms karvėms dažnai trūksta vario. Esant jo stokai, sumažėja karvių pieningumas, pieno riebumas, gali gimti silpni veršeliai. Svarbus vario trūkumo simptomas yra plaukų išblukimas, ypač aplink akis. Karvės atrodo tarsi būtų su „akiniais". Tokių karvių veršelių atsparumas ligoms silpnesnis.

Gana dažnai apsiveršiavusios karvės gamina rausvos ar rudos spalvos krekenas. Tokių krekenų kokybė blogesnė. Rausvos krekenų spalvos atsiradimo priežastys gali būti kelios: mastitas, edema, kalcio trūkumas. Mastito atveju piene matyti krešulių, gali  patinti tešmuo. Edemos atveju, pirštu paspaudus tešmenį, liks duobutė, tešmuo bus sutinęs. Dažna apsiveršiavusių karvių tešmens edemos priežastis druskos perteklius. Jeigu po apsiveršiavimo  atsiranda edemos požymių, užtrūkusioms karvėms duoti druskos nerekomenduojama.

Rausvos krekenos gali gamintis ir dėl kalcio trūkumo. Kai jo per mažai, nusilpsta tešmens kraujagyslių tonusas, karvei apsiveršiavus tešmenyje padidėja kraujo spaudimas, trūksta smulkiosios kraujagyslės, dėl to pienas įgauna rausvą ar rusvą spalvą.

Jei karvė neduoda krekenų

Gali pasitaikyti ir taip, kad karvė po apsiveršiavimo visai neduoda krekenų. Dažniausiai taip atsitinka dėl patirto streso, ypač stambiuose ūkiuose. Stresuoti labiau linkusios pirmaveršės karvės. Dėl stiprių stresų padidėja ir susirgimų mastitais rizika. Efektyviausias gydymas yra suteikti gyvuliui ramybę ir, jei būtina, suleisti oksitocino. Karvės prie oksitocino injekcijų pripranta, todėl rekomenduojama jį leisti tik esant būtinybei, t. y. kai karvė visiškai neduoda krekenų ar pieno ir dėl to gali susirgti mastitu. 

Karvės gali negaminti krekenų ir tuomet, kai serga mastitu, ketoze, šliužo dislokacija ar kitomis ligomis. Nustatyta, kad ketoze serganti karvė išskiria ketoninius kūnus, kurie gali būti veršelių silpno imuniteto ir viduriavimo priežastis. Tokiu atveju reikėtų konsultuotis su veterinarijos gydytoju dėl klinikinio gyvulio ištyrimo ir diagnozės nustatymo. Labai svarbu tai padaryti kuo anksčiau, kad liga neprogresuotų ir būtų lengvai išgydoma.

Imunitetui garantuoti - vakcinacija

Siekiant, kad veršeliams susiformuotų geras imunitetas nuo dažniausiai pasitaikančių ligų, užtrūkusias karves reikėtų vakcinuoti. Lietuvoje populiarios vakcinos yra nuo rota-, koronavirusų, E. coli, Clostridium perfringens bakterijų sukeliamų ligų. Pabrėžtina, kad veršeliai imunitetą šių patogenų sukeltoms ligoms įgyja su motinų krekenomis. Todėl labai svarbu jas sugirdyti per 0,5-1 val. po atvedimo.

Labai svarbu turėti užšaldytų geros kokybės vakcinuotų karvių krekenų, kad prireikus jas būtų galima atšildyti ir girdyti veršelius. Nustatyta, kad vyresnių karvių krekenų kokybė yra geresnė negu jaunų. Patartina nuo minėtų ligų vakcinuoti ne visas karves, o užšaldyti tik vakcinuotų karvių krekenas, kuriomis vėliau bus girdomi veršeliai.

Kad veršelių imunitetas būtų stiprus ir mažesnė viduriavimo rizika, būtina taikyti visą profilaktinių priemonių kompleksą: stebėti užtrūkusių karvių įmitimą; įvertinti krekenų kokybę; užtrūkusias karves šerti visaverčiu racionu; vakcinuoti; kontroliuoti dažniausiai po apsiveršiavimo pasitaikančias ligas. Veršeliams suviduriavus, būtina imtis visų priemonių ligai išgydyti.

Viduriavimo diagnostika ir gydymas

Veršelių viduriavimą pagal jį sukėlusias priežastis, galima skirstyti į du tipus. Pirmojo tipo - ankstyvasis viduriavimas - pasireiškia 1-3 gyvenimo dieną. Antrojo tipo - vėlyvasis viduriavimas - dažniausiai pasireiškia 5-7 dienų amžiaus ar vyresniems veršeliams. Skirtingo amžiaus jaunikliai suviduriuoja dėl skirtingų priežasčių.

Pirmojo viduriavimo tipo sukėlėjai dažniausiai yra E. coli (K99 tipas), rota-, koronavirusai. Antrojo - dažniausiai Cryptosporidia parvum, Eimeria, Salmonella spp. sukėlėjai. Norint tiksliau nustatyti veršelių viduriavimo sukėlėją ūkyje, galima panaudoti specialius greituosius (ekspres) testus, pavyzdžiui, „Biox", kurie per 20-30 min. pateikia atsakymą. Be to, veršelių viduriavimo sukėlėją galima nustatyti pagal išmatų spalvą.

Labai svarbu pabrėžti tai, kad skiriasi šių dviejų viduriavimo tipų profilaktika ir gydymas. Pirmojo viduriavimo tipo sukėlėjai dažniausia yra virusai, todėl gydymas antibiotikais yra netinkamas ir neefektyvus. Efektyviausia šio viduriavimo profilaktikos priemonė yra užtrūkusių karvių vakcinacija polivalentinėmis vakcinomis, skirtomis apsaugoti nuo šio viduriavimo tipo sukėlėjų.

Svarbu - skysčiai

Kadangi viduriuojantis veršelis netenka daug skysčių ir maisto medžiagų, nesvarbu kokia viduriavimo priežastis, būtina atstatyti skysčių balansą. Tam naudojami elektrolitų tirpalai.

Elektrolitus galima sugirdyti, suleisti į veną arba pilvo ertmę. Labai svarbu yra nustatyti, kada viduriuojančiam veršeliui pakanka elektrolitų tirpalus sugirdyti, o kada juos būtina suleisti. Pirmiausia reikia įvertinti, kiek skysčių veršelis neteko (vertinama procentais).

Vertinant akių obuolių būklę išmatuojant (mm), yra nustatomas akių obuolių įkritimo laipsnis į akiduobes. Kaklo odos elastingumas nustatomas, suimant odos raukšlę dešinėje kaklo pusėje, paleidus stebima per kiek laiko (sekundėmis) odos raukšlė išsilygina. Dažniausiai apžiūrimos burnos ir akių gleivinės. Galūnių temperatūra yra nustatoma liečiant.

Atstatant skysčių balansą elektrolitų tirpalais, svarbu pažymėti tai, kad veršeliui netekus iki 6 proc. skysčių, pakanka juos sugirdyti. Girdomojo elektrolito pagrindinės sudedamosios dalys: natrio chlorido - 3, gliukozės - 30, kalio chlorido - 1,5, geriamosios sodos - 6,5 gramų. Sudedamosios dalys ištirpinamos 1 litre šilto (38-39 °C) vandens ir mišinys sugirdomas veršeliui.

Girdant veršeliui elektrolito tirpalą, labai svarbu įvertinti jo kokybę. Svarbu paminėti, kad ne visuose elektrolituose yra kalio. Toks elektrolitas nėra tinkamas veršeliams girdyti. Veršelis viduriuodamas netenka labai daug kalio, o jis yra būtinas širdies veiklai. Trūkstant kalio, sutrinka širdies veikla, veršelis gali gaišti.

Prarasti veršelio organizmo skysčiai elektrolitais gali būti atstatomi, visiškai nutraukus girdymą pienu ar pieno pakaitalais arba ne. Pirmuoju atveju vietoje pieno veršeliui girdomas tik elektrolitas 4-5 kartus per dieną po 1 litrą. Girdoma dažnai, bet nedideliais kiekiais. Siekiama, kad veršelis įsisavintų kuo daugiau mineralinių bei maisto medžiagų. Girdoma tol, kol veršelis nustoja viduriuoti, ir tada vėl palaipsniui grįžtama prie įprastinio girdymo, mažinant elektrolito ir didinant pieno ar pieno pakaitalų kiekį iki įprastinės normos. Tai turi trukti apie vieną dieną. Šis metodas gali būti rizikingas dėl to, kad veršelio viduriavimui užsitęsus ir ilgai girdant tik elektrolitą, veršelis gali dar labiau nusilpti.

Elektrolitas gali būti girdomas, ir nenutraukus girdymo pienu ar pieno pakaitalais. Elektrolito duodama pakaitomis, pavyzdžiui, ryte girdoma 1 l elektrolito, po 1-2 val. 1 l pieno ar pieno pakaitalo, po 1-2 val. vėl 1 l elektrolito ir t. t. Taip girdoma bent 5-6 kartus. Šio girdymo rizika yra ta, kad viduriavimo sukėlėjo pažeista šliužo arba plonųjų žarnų gleivinė gali visiškai neatsistatyti.

Veršeliui netekus daugiau kaip 6 proc. skysčių, iškyla didelė grėsmė jo gyvybei, o netekus 14 proc. ir daugiau ištinka mirtis. Todėl esant daugiau kaip 6 proc. dehidratacijai elektrolitų tirpalus būtina leisti. Jie geriausiai veikia, suleidus į veną. Uždegimui slopinti galima naudoti steroidinius ir nesteroidinius vaistus nuo uždegimo.

R. Antanaitis, L. Benikaitė

Mano ūkis, 2012/03