03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/03
Šeimyninio ūkininkavimo privalumai
  • J. Zaleckienė
  • Mano ūkis

Vilkaviškio miesto pakraštyje Giedrių kaime ūkininkauja Dainius Česnavičius su broliu Giedriumi ir tėčiu Juozu. Formaliai ūkių yra trys, tačiau iš tikrųjų visų trijų ūkių šeimininkai dirba ranka rankon, techniką laiko viename angare, nukultą derlių supila į bendrus sandėlius. Ir pernai konkurse „Metų ūkis" laimėta pirmąja vieta Vilkaviškio rajone dalijasi broliškai.  

„Kai prasidėjo geri Europos Sąjungos laikai, ūkio prireikė ne vieno, o trijų, tada ir atsidalijome", - atvirai sako Dainius. Jaunesnysis brolis Giedrius įkūrė jaunojo ūkininko ūkį, o Dainius jaunojo ūkininko amžiaus ribą jau buvo peržengęs, tad paprasčiausiai su tėvuku pasidalijo žemes. Visų trijų Česnavičių dirbamus laukus kartu sudėjus, plotas artėja prie 400 ha.

Dainius ūkyje tvarkosi savo šeimos narių talkinamas, Giedrius turi vieną samdomą darbuotoją, o tėvukas samdo melžėją. Iš visų trijų ūkių tik senieji Česnavičiai augina gyvulius - laiko 30 melžiamų karvių. Puoselėja jas tikra šio žodžio prasme: karvės sveikos, švarios, riebios, sočios - visaverčių pašarų gauna ne du kartus per dieną, o visus penkis. Aptupinėti kiekvieną gyvulį įpratino Dainiaus ir Giedriaus mama, ir visi darbai tvarte daromi pagal jos nustatytą tvarką. Melžiamos karvutės su melžimo aparatu, visas pienas suteka į šaldytuvą, tačiau visi kiti darbai - pašarų dalijimas, pakratų kreikimas, mėšlo mėžimas - dirbami rankomis.

„Būtų mano valia, seniai čia tų karvių nebūtų", - atvirai sako Dainius (žinoma, kai mama negirdi). Bėda ta, kad gyvenant miesto pakraštyje, nėra vietos plėstis, o kaimynams mėšlo kvapai nelabai patinka. Turėdamas gyvulių, esi kiekvieną dieną pririštas prie ūkio. Sunku rasti žmogų, kuris norėtų prie karvių plušėti - mat ne lygis tokį darbą dirbti, kaimynai pirštais bado. Geriau jau į užsienį važiuoti ir ten tokius pat ir dar sunkesnius darbus dirbti. Didelės mėšlidės ūkyje nėra, mėšlas kaupiamas išbetonuotoje duobėje, iš kurios maždaug kartą per dvi savaites išvežamas ir iškratomas ant laukų. „Dabar, kai reikalavimai mėšlidėms dar labiau griežtėja, teks apsispręsti, ar baigti auginti galvijus, ar plėsti bandą bent iki 100 karvių ir statyti modernią fermą, mechanizuoti visus priežiūros darbus", - svarsto Dainius.

Tvarkos ūkyje galima pavydėti

Ne tik karvės Česnavičių ūkyje yra kruopščiai prižiūrėtos. Tvarka - visur tokia, kad galima tik pavydėti. Kiekvienas padargas turi savo vietą, technika surikiuota erdviame angare, kas netilpo - tvarkingai sustatyta betonuotoje aikštelėje ir uždengta tentais. „Visai kitaip atrodo technika, kai ji laikoma uždengta nuo kritulių", - pastebi Dainius. Rudenį baigus darbus technika kruopščiai išvaloma, visi varžteliai patikrinami, mat abu broliai yra tikri krapštukai ir technikos žinovai. Turi būti taip, kaip reikia, ir ne kitaip. „Oi, jie dėl technikos pamišę..." - patvirtina Dainiaus žmona Rasa. Dirbtuvėse yra trejos tekinimo staklės, frezavimo staklės, suvirinimo pusautomačiai, tad prireikus greitai išsitekinti detalę, netenka laukti eilėse pas meistrus.

Kažkada, ūkininkavimo pradžioje, Dainius su tuomet dar paaugliu Giedriumi netgi savadarbį traktorių buvo susimeistravę. Teko suktis iš padėties, nes jokio „kraičio" iš beirstančių kolūkių Česnavičiai, skirtingai negu didelė dalis tuomet į savarankišką ūkininkavimą pasukusių žemdirbių, negavo ir ūkį kurti pradėjo nuo nulio.

„Mūsų religija - žalia ir geltona spalva", - juokauja Dainius, paklaustas apie technikos pasirinkimo kriterijus. Mat didžioji dalis Česnavičių traktorių ir abu kombainai - kompanijos John Derre gamybos. Kai ūkininkavimo pradžioje prireikė kombaino, jie išsirinko nebe naują John Deere, nors tuomet tokios kompanijos pavadinimo net nebuvo girdėję. Nors pagamintas 1977 m., kombainas iki šiol puikiai dirba. Antrą kombainą pirko irgi tos pačios firmos, irgi naudotą, bet jau naujesnį - 1999 m. gamybos. Dabar broliai svajoja apie visiškai naują galingą kombainą - tik be paramos vargu ar tokį įpirktų.

Giedrius drąsiai naudojosi parama, įgyvendino ne vieną projektą ir atnaujino techniką, o Dainius tik pernai ryžosi siekti europinės paramos ir pagal ūkio modernizavimo projektą įsigijo sėjamąją Horsch, trąšų barstyklę Amazone ir priekabą Umega. „Modernios technikos galimybes norisi išnaudoti maksimaliai", - sako Dainius ir papasakoja istoriją, kaip savo jėgomis (mat iš vadybininkų vertingų patarimų nesulaukė, deja) su sūnumi Kęstučiu sėjamosios ir traktoriaus kompiuterius sujungė į vieną, mat pasiskaitė instrukcijoje, kad abiejuose įdiegta ISOBUS sistema. Pora vakarų abu su sūnumi panaršė internete, dar porą valandų praleido su lituokliu rankose, apie dešimt litų išleido kabeliams, ir... rezultatas - traktorius ir sėjamoji valdomi vienu ir tuo pačiu monitoriumi.

Koks ūkis be savos duonos

Ne tik technikai Dainius turi geras rankas. Jau keleri metai jis kepa gardžią duoną. Vieną Kalėdų vakarą vyras susimąstė - ūkininkai esame, o savo duonos nekepame. Meistro užprašė pastatyti duonkepę krosnį, receptų susirado internete ir po kelių nevykusių eksperimentų raikė šeimai šiltos kvapnios naminės duonos kepalą.

Dabar Dainius jau gali naudingų patarimų duoti, kaip išmokti duoną kepti - svarbiausia yra gerą raugą pasidaryti: įpilti šilto vandens, o dar geriau naminio rūgpienio, laikyti 3-4 dienas šiltai ir maždaug kas 12 valandų „pamaitinti". Dar vienas svarbus patarimas - vandens ir miltų raugui imama po lygiai, ne svoriu, o tūriu, tarkime, litras miltų, litras vandens. Užplikyta duona rūgsta apie 12 val., paskui minkoma ir paliekama pakilti - kartais 6 valandas, kartais ir 4 užtenka, o kartais tenka laukti ir ilgiau. Per javapjūtę būna, kad grįžęs iš laukų vidurnaktį Dainius dar duoną skuba kepti (nes šito darbo negalima atidėlioti), o paskui 6 ryto vėl prie darbų...

Duoną minko iš savų kvietrugių miltų, o rugių nusiperka nuvažiavęs į „Kauno grūdus". Truputį dar kvietinių miltų įberia, kad kepaliukų forma geriau laikytųsi. Duonkubilyje užminko apie 30 kg tešlos, iš kurios paskui suformuoja 12 kepaliukų duonos. „O kokius skanius pyragus Dainius kepa, kokias bandeles! - giria vyrą žmona, su malonumu atidavusi šiuos darbus sutuoktiniui.

Be arimo - negerai

Buvo Česnavičiai pradėjęs dirbti žemę visai be arimo. Ir kas iš to išėjo? Kokius trejus metus džiaugdamiesi trynė delnus, kaip greitai su darbais susitvarko. Paskui apsižiūrėjo - ogi sandėliuose jau tik pusė to derliaus negu anksčiau bepripilą. Prasidėjo išmirkimai, iššutimai, nes visas paviršinis vanduo susitelkė žemės paviršiuje, tiesiog ežerai laukuose tyvuliavo. Ir visa tai, Dainiaus nuomone, dėl suminto dirvos pado, per kurį vanduo neprasiskverbia giliau.  

„Visi skundžiasi, kad neveikia melioracijos sistemos, o iš tikrųjų paviršinio vandens užsistovėjimo priežastys kitos. Atsikasėme drenažo sistemas - viskas švaru, gražu, ir jose vandens nėra! Prakasi 20-30 cm, ir... neįmanoma giliau įkasti - kiečiausias padas sumintas. O po juo žemė praktiškai sausa, nors viršuje vandens sluoksnis per du sprindžius laikosi", - patirtimi dalijasi ūkininkas.

Dainius įsitikinęs, kad technikos reikia turėti įvairios ir kiekvieną sezoną pagal orus žiūrėti, koks žemės dirbimo būdas tinkamesnis. Štai pernai rudenį buvo labai šlapia, arė giliai ir su podirvio purentuvais išjudino žemę apie 35-40 cm gylyje, o po 3-4 dienų sėjo. Traktorius su dvigubais ratais net bangavo užvažiavęs ant lauko, nes gilesniuose sluoksniuose buvo daug vandens, o pats žemės paviršius buvo gerai pradžiuvęs, sėja puikiai pavyko. Kaimyninių laukų šeimininkai, kurie dirvos paviršių tik skuto, tuo metu negalėjo net į laukus įvažiuoti - taip šlapia buvo.

Iš rudens žieminiai rapsai ir javai atrodė labai gražūs, tačiau gero peržiemojimo Dainius nesitiki - sniego mažoka, o šalčiai vasario pradžioje buvo paspaudę kaip reikiant. Praėjusią žiemą iššalo apie 70 ha žieminių kviečių, beveik 100 ha rapsų. Jei ir šiemet tokia situacija kartosis, teks labai apgalvoti, ar verta tiek daug ploto žiemkenčiams skirti. Pernai lankydamasis Čekijoje, Dainius susižavėjo kukurūzais - gal pradės juos auginti. Dabar sėjomainoje yra kviečiai, rapsai, kvietrugiai, šiek tiek miežių, bulvių. Aplink Vilkaviškį yra bent keli grūdų supirkimo elevatoriai, tad dėl derliaus pardavimo problemų nekyla - jei vienur kaina netenkina, galima čia pat kitam pasiūlyti.

Nepasimesti laukų gausoje padeda žemėlapis

Vilkaviškio rajone konkurencija dėl žemės didžiulė, o kaina aukšta - nuo 10 000 Lt/ha. Žemės čia geros, našumo apie 50 balų, nors pasitaiko ir smėlynų. Per visus tris Česnavičių ūkius pernai iš viso deklaruoti 75 laukai, tarp jų yra ir visai mažulyčių, vos po pusės hektaro. Važiuojant purkšti, tenka žemėlapyje varnele pasižymėti, kuris laukas jau apdorotas, nes kitaip tokioje gausybėje lengva susipainioti.

Pasitaiko tokių siaurų rėželių, kur nė purkštuvo sijų nėra kaip ištiesti. Tenka saugotis, kad kaimyno laukų nenupurkštum kuo nereikia. Ypač pavojinga rudenį, kai vieni purškia herbicidais ražienas, o kitų tuo metu žiemkenčiai pradeda dygti. Jei dar vėjas stipresnis, žiūrėk, - jau nugeltęs, herbicidų nudegintas, visas lauko pakraštys.

Bandė ūkininkai laukus konsoliduoti, bet tai sudėtingas dalykas - reikia daug interesų suderinti. Visą darbą su žemės savininkais (nuomos sutarčių sudarymas, derybos dėl pirkimo) nudirba tėtis - jis pagrindinis ūkio vadybininkas. Buhalterinę apskaitą tvarko LŽŪKT Vilkaviškio r. biuro ūkio apskaitos konsultantė Irena Mikalainienė.

Kai yra kam patikėti ūkio darbus, galima ramia širdimi išvažiuoti paatostogauti. Dainiaus ir Rasos šeimai geriausias poilsis - Slovakijoje. Čia jie jaučiasi kaip namie, rodos, kiekvieną tos šalies kampelį pažįsta - vasarą kopia į kalnus, žiemą slidinėja. Ir vaikus - studentą Kęstutį ir moksleivę Rūtą - būtinai atsiveža. Namų sienas puošia Dainiaus fotografijos su įspūdingomis snieguotomis kalnų viršukalnėmis ir gėlių žiedais nubertais slėniais. Fotografija - Dainiaus hobis, kaip ir radijo sportas, kuriam pastaruoju metu nebelieka laiko. Kol neprasidėjo pavasario darbymetis, abiejų brolių manuose verda remonto darbai - tai tarsi duoklė žmonoms už nesibaigiančias investicijas į techniką ir žemę.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2012/03