Europos Komisija numato išlaikyti tiesiogines išmokas, mokamas priklausomai nuo ploto (hektarų), tačiau siūlo keletą pakeitimų, kuriuos ES šalys narės vertina prieštaringai. Visų pirma kalbama apie išmokų skirtumo mažinimą tarp ES šalių.

Europos Komisija paskelbtame Bendrosios žemės ūkio politikos 2014–2020 m. reformos projekte pabrėžia, kad jos tikslas – pagerinti Europos žemės ūkio konkurencingumą, padidinti maisto saugumą, skatinti aukštos kokybės produktų gamybą, aplinkosaugą ir kaimo plėtrą.

Viena iš paramos priemonių yra tiesioginės išmokos. Komisija siūlo, kad iki 2020 metų skirtumas tarp dabartinio tiesioginių išmokų lygio ir 90 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio (271 euras, arba 935 Lt) turėtų būti sumažintas trečdaliu. Europos Komisija tai vadina išmokų suvienodinimu.

Komisija nepasiūlė vienodos visose ES šalyse narėse bazinės išmokos. Toms šalims, kurios dabar gauna didžiausias išmokas, jos palaipsniui mažės (bet ne daugiau kaip 10 proc., palyginti su šiandieninėmis išmokomis). Atotrūkio mažėjimas vyks palaipsniui iki 2018 m., tačiau ir tada ES parama nebus vienodo lygio. Išmokų suvienodinimui labiausiai priešinasi tokios šalys kaip Vokietija ir Prancūzija, sumokančios daugiausia į ES biudžetą. Pagal dabartinį projektą 2020 metais senosios ES šalys ir toliau pirmaus pagal išmokų dydį, o naujosioms teks autsaiderių pozicijos. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tiesioginės išmokos išliktų vienos mažiausių ir nuo didžiausių skirtųsi apie 2–2,5 karto.

Kita naujovė – tiesioginių išmokų mokėjimas tik aktyviems ūkininkams, t. y. šiuo atveju tiems, kurių tiesioginių išmokų sumos dalis nuo pajamų, gautų ne iš žemės ūkio veiklos, sudarys ne mažiau kaip 5 proc., arba jų žemės ūkio paskirties žemę sudaro daugiausia ganyti ar kultivuoti tinkamos būklės natūraliai laikoma žemė, o toje žemėje jie vykdo minimalią veiklą (gano, augina pasėlius, laiko gyvulius ir kt.). Šios nuostatos siūloma netaikyti ūkininkams, kurie už ankstesnius metus gavo mažiau kaip 5 tūkst. eurų tiesioginių išmokų. Projekte numatoma, kad vienam asmeniui negalės būti išmokėta daugiau kaip 300 tūkstančių eurų subsidijų per metus.

Specialios išmokos žadamos ūkininkams, kurie atitiks vadinamąsias „žaliąsias sąlygas“ (reikalavimai aplinkosaugai). Dokumente taip pat kalbama apie augalų įvairinimą ir privalomą dalies žemės atidėjimą ekologiniams tikslams.

Privalomos ir papildomos išmokos

Europos Komisija siūlo naują privalomą Bazinės išmokos schemą (ji pakeis penkiolikoje ES šalių taikomą Bendrosios išmokos schemą ir dvylikoje šalių taikomą Bendrosios išmokos už plotus schemą) ir papildomas išmokas: už klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą; už ūkininkavimą vietovėse, kuriose yra gamtinių kliūčių; jauniesiems ūkininkams bei savanorišką susietąją paramą.

Bazinėms išmokoms kiekviena šalis galės skirti iki 70 proc. jai nustatyto tiesioginių išmokų voko (atėmus privalomas išmokas – 30 proc. už klimatui ir aplinkai naudingą veiklą ir išmokas jauniesiems ūkininkams – iki 2 proc.). Jeigu valstybė nuspręs taikyti maksimalias išmokas už ūkininkavimą vietovėse su gamtinėmis kliūtimis bei mokėti susietąją paramą, bazinėms išmokoms liks mažiau kaip 50 proc. tiesioginių išmokų voko lėšų.

Bazinės išmokos vokas mažės dar ir dėl smulkiųjų ūkininkų schemos taikymo. Numatoma, kad ši schema bus privaloma valstybėms, tačiau ūkininkas pats spręs, ar ją rinktis.

Žemdirbiai privalės dalyvauti bazinės išmokos schemoje, nes priešingu atveju negalės pretenduoti į išmokas už klimatui naudingą žemės ūkio veiklą, ūkininkavimą vietovėse su gamtinėmis kliūtimis ir paramą jauniesiems ūkininkams.

Klimatui ir aplinkai naudinga veikla

Išmokoms už klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą kiekviena šalis kasmet privalės skirti 30 proc. nacionalinio tiesioginių išmokų voko. Šios lėšos atiteks žemdirbiams už pasėlių įvairinimą, daugiametes pievas ir ekologiniu požiūriu svarbias vietoves. Pasėlių įvairinimo reikalavimą atitiks tie, kurie augins bent tris skirtingų augalų pasėlius, kiekvienam skirdami ne mažiau kaip po 5 proc., o pagrindinei kultūrai – iki 70 proc. ariamos žemės. Šių nuostatų nereikalaujama taikyti, kai: ariamos žemės yra mažiau kaip 3 ha; ji naudojama vien žolei auginti; paliekama vien tik pūdymui; auginami medžiai, vaismedžiai ir kt.

Išmokas už daugiametes pievas numatoma mokėti tiems, kurie išlaikys 2014 metais deklaruotus daugiamečių pievų plotus (leistinas pertvarkyti plotas neturi viršyti 5 proc.).

Ekologiniu požiūriu svarbios vietovės – tai ekologiniams tikslams (išskyrus daugiametes pievas), pvz., pūdymu, palikta žemė, apsauginės juostos, miškais apželdinti plotai ir kt.

Vietovėms, kuriose yra gamtinių kliūčių, kiekviena šalis galės skirti iki 5 proc. metinio nacionalinio tiesioginių išmokų voko.

Jauniesiems ūkininkams turės būti skirta ne daugiau kaip 2 proc. nacionalinio voko lėšų, o išmokos bus mokamos ūkininkams ne ilgiau kaip 5 metus nuo įsikūrimo.

Savanoriška susietoji parama

Europos Komisija paskelbtame projekte yra numačiusi leisti valstybėms narėms remti žemdirbius susietomis išmokomis. Šiai paramai numatoma panaudoti iki 5 proc. metinio nacionalinio tiesioginių išmokų voko. Iki 10 proc. leidžiama skirti tuo atveju, jei susietosios paramos dydis bent vienus metus 2010–2013 metų laikotarpiu viršys 5 proc. metinio nacionalinio tiesioginių išmokų voko arba jeigu iki 2013 m. pabaigos šalyje bus taikoma VIPS schema. Jei valstybė įrodys itin svarbius regiono poreikius, bus leidžiama skirti daugiau kaip 10 proc. visų lėšų.

Susietoji parama galėtų būti teikiama šiems sektoriams ir gamybai: grūdų, aliejinių augalų sėklų, baltyminių augalų, ankštinių javų, linų, kanapių, ryžių, riešutų, krakmolinių bulvių, pieno ir pieno produktų, sėklų, avienos ir ožkienos, galvijienos, sausųjų pašarų, apynių, cukrinių runkelių, vaisių ir daržovių, trumpos rotacijos želdinių.

Smulkiųjų ūkininkų schema

Ūkininkams siūloma pasirinkimo galimybė dalyvauti bendroje arba smulkiųjų ūkininkų schemoje. Rinkdamasis smulkiųjų ūkininkų schemą, žemdirbys privalės atitikti tam tikrus kriterijus. Visų pirma turėti teises į išmokas; išlaikyti turimų teisių į išmokas skaičių atitinkantį hektarų skaičių; deklaruotas žemės plotas išmokoms gauti turi būti didesnis negu 1 ha arba išmokų gauna daugiau kaip 100 eurų per metus. Siūloma, kad šią schemą ūkininkai galės pasirinkti tik iki 2014 metų spalio 15 d. Išmoka pagal šią schemą negali būti mažesnė kaip 500 eurų ir didesnė kaip 1 000 eurų, ji būtų mokama kartą per metus.

Lėšos smulkiesiems ūkininkams finansuoti bus nustatomos atitinkamai mažinant visų taikomų tiesioginių išmokų sistemos dalių vokus. Tačiau suma negalės viršyti daugiau kaip 10 proc. metinio nacionalinio voko. Teigiama, kad šią schemą pasirinkę ūkininkai bus išvaduoti iš administracinės naštos ir kontrolės.

Išmokų ribojimas

Europos Komisija siūlo laipsniškai mažinti ir riboti tiesiogines išmokas. Jei išmokos ūkio subjektui sudaro 150–200 tūkst. eurų, jas numatyta mažinti 20 proc., jei 200–250 tūkst. – 40 proc., 250–300 tūkst. – 70 proc. Jeigu išmokų dalis yra didesnė kaip 300 tūkst. eurų – mažinimas sudarys 100 proc., t. y. tiesioginės išmokos stambiems gavėjams nebus mokamos.

Į šias išmokas neįskaičiuojamos išmokos už klimatui ir aplinkai naudingą žemės ūkio veiklą. Lėšos, kurios bus sutaupytos sumažinus ir apribojus išmokas stambiems paramos gavėjams, liks valstybėse narėse ir turės būti naudojamos kaimo plėtros projektams.

Valstybės narės privalės užtikrinti, kad išmokų negautų tie ūkininkai, kurie po 2011 metų spalio 12 dienos (reglamento paskelbimo) dirbtinai skaldo ūkius, kad išvengtų tiesioginių išmokų mažinimo.

Lietuvos vertinimas

Derybos dėl tiesioginių išmokų schemų dar neprasidėjo. Šalys kol kas teikia pirminius vertinimus. Lietuvos nuomone, Europos Komisijos pateikti pasiūlymai dėl tiesioginių išmokų nėra teisingi tų valstybių narių atžvilgiu, kurios gauna daug mažesnes išmokas už ES vidurkį. Nerimą kelianti žinia – tai mėginimas tiesioginių išmokų lygius užfiksuoti 2014–2020 metų finansavimo programos dokumente – anksčiau to nebuvo daroma.

Lietuva nesutinka su dar vienu pereinamuoju laikotarpiu. Pastaruosius septynerius metus mūsų šalies žemdirbiai konkuravo nelygiomis sąlygomis, todėl reikalaujama kuo greitesnio išmokų suvienodinimo.

Gaunant skirtingas išmokas, žemdirbių galimybės įgyvendinti aplinkosauginius reikalavimus taip pat skirsis. Įgyvendinti vienodus reikalavimus esant skirtingoms konkurencinėms sąlygoms bus sudėtinga. Todėl siūloma, kad žalinimo reikalavimai kiekvienai valstybei būtų taikomi proporcingai paramos lygiui: kuo didesnis paramos lygis, tuo griežtesnės „žaliosios sąlygos“. Be to, nuogąstaujama, kad pernelyg didelis aplinkosaugos akcentavimas gali užgožti svarbiausią BŽŪP tikslą – apsirūpinti maistu.

Europos Komisijos dokumente paramos skirstymas siejamas su aktyvaus ūkininko sąvoka. Pagal dabartinį aiškinimą, aktyviu ūkininku galėtų būti ir nekilnojamojo turto bendrovė, stambi informacinių technologijų ar kuri kita įmonė, jei tik turės žemės. Toks apibrėžimas palieka nemažas galimybes tiesiogines išmokas gauti negaminant žemės ūkio produkcijos. Be to, 5 tūkst. eurų tiesioginių išmokų, gautų už ankstesnius metus, riba paverčia „neaktyviais“ 70 proc. visų Lietuvos ūkininkų ir 100 proc. smulkiųjų šalies žemdirbių. Kadangi išmokų lygis valstybėse narėse skiriasi, tai ir riba turėtų skirtis.

Lietuvos pirminės nuostatos dėl BŽŪP 2014–2020 m. projekto

Iš Europos ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų organizacijų COPA-COGECA reakcijos į Europos Komisijos teisinius pasiūlymus dėl tiesioginių išmokų (2012-02-16)

Komisijos pasiūlymas tiesioginių išmokų perskirstymui juda teisinga kryptimi. Tačiau bus reikalingos tolimesnės derybos, nes tiesioginių išmokų už hektarą lygis vis dar bus ženkliai žemesnis už ES vidurkį keliose ES šalyse, ypač Baltijos valstybėse. Būtina užtikrinti sąžiningą ir lygiavertį visų ūkininkų traktavimą, atsižvelgiant į sąlygų skirtumus. Judėjimas link regioninio ar nacionalinio vienodo išmokų lygio visose valstybėse narėse.

Valstybėms narėms, kuriose dabar taikoma istorinė išmokų sistema, turi būti suteikiama daugiau lankstumo ir laiko, kad būtų galima prisitaikyti prie neigiamų naujos išmokų sistemos padarinių atskiriems ūkininkams ir gamybos našumui. T. y. šie pokyčiai turėtų būti palaipsniui įvedami per visą planavimo periodą, o ne iš karto, kaip siūlo Komisija. Valstybės narės taip pat turi turėti galimybę tinkamai reguliuoti išmokas pagal objektyvius kriterijus, atspindint skirtumus, tokius kaip žemės tipą ir pan. Šalims narėms, pasirinkusioms Vienkartinės išmokos už žemės plotą schemą (SAPS), turi būti sudaryta galimybė tęsti jos taikymą.