Ganyklinė, dar vadinama žoline, tetanija - produktyvių karvių medžiagų apykaitos liga, kuri pasireiškia kiekvieną pavasarį. Serga pieningos karvės ganyklinio laikotarpio pradžioje (išskirtiniais atvejais ir rudenį), staiga atšalus orams, tuose ūkiuose, kuriuose ganyklos gausiai tręšiamos azoto, kalio trąšomis, vyrauja jauna varpinių žolė.

Dažniausiai karvės veršiuojasi tvartinio laikotarpio pabaigoje ir pirmaisiais laktacijos mėnesiais duoda daugiausia pieno. Per žiemą organizme išsenka mineralinių medžiagų ir vitaminų atsargos, suprastėja pašarų kokybė, o įvairių biologiškai naudingų medžiagų poreikis didėja su kiekvienu primelžiamo pieno kilogramu. Jei raciono pašarai nepatenkina organizmo poreikių, mažėja karvių produktyvumas, pieno riebumas, galiausiai gyvuliai suserga.

Ganyklinės tetanijos priežastys

Galvijų organizmo audinių metabolizmui ir gyvybinėms funkcijoms svarbūs kalcio, fosforo, magnio jonai. Nors jie yra antagonistai, šių elementų apykaitos procesai labai susiję. Šios mineralinės medžiagos sudaro skeleto pagrindą ir kartu su kai kuriais hormonais bei vitaminais dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose. Dėl jų stokos ar netinkamo santykio pakinta biocheminiai procesai audiniuose, išsivysto sunkūs medžiagų apykaitos susirgimai. Galvijų mineralinių medžiagų apykaitos sutrikimai susiję su organizmo fiziologine būkle - veršingumu, laktacija. Be to, didelę reikšmę turi šių mineralinių medžiagų kiekis raciono pašaruose.

Jaunoje žolėje mažai ląstelienos ir daug lengvai tirpstančių azoto junginių. Todėl karvėms prisiėdus daug lengvai virškinamos jaunos žolės, sutrinka virškinimo trakto veikla. Jos tampa neramios, gali pasireikšti raumenų traukuliai, kraujyje iki 6 mg % sumažėja kalcio. Gyvuliai gali viduriuoti, mažėja karvių produktyvumas ir pieno riebumas. Didesniam jaunos žolės kiekiui ypač jautrios veislinės telyčios.

Iš azoto junginių jaunoje žolėje daugiausia nebaltyminių (amonio) darinių. Azoto junginiai dėl netinkamo santykio su angliavandeniais ir ląsteliena greitai skyla iki amoniako, kuris kaupiasi organizme ir pažeidžia kepenų funkcijas, sutrikdo mineralinių medžiagų apykaitą. Pablogėja vitaminų, ypač A, sintezė, prasčiau įsisavinamas magnis. Magnio kiekiui kraujyje sumažėjus iki 1,2 mg % (norma - 1,7-3 mg %), karvės suserga ganykline tetanija.

Karvės šia liga dažniau suserga ūkiuose, kuriuose ganyklos gausiai tręšiamos kalio ir azoto trąšomis. Žolėje susikaupus per daug kalio, jo perteklius karvių organizme sukelia hiperkalemiją. Kalio perteklių organizmas šalina per inkstus su šlapimu, tačiau kartu su kaliu pasišalina ir magnis. Taip greitai išeikvojamos organizmo magnio atsargos, kurios ir taip nedidelės. Vešlioje pavasario žolėje šio mikroelemento yra du kartus mažiau negu vasaros ar rudens žolėje. O 1 kg pieno pagaminti karvei reikia apie 1,3-1,8 g magnio. Kartu su magniu organizme paprastai išsenka ir kalcio atsargos. Be to, magnis virškinimo trakte blogiau pasisavinamas, kai žolėje per daug amonio. Taip atsitinka ganyklas gausiai tręšiant azoto trąšomis. Magnio pasisavinimą gerina natris, tačiau daug jo organizmas gali netekti dėl kalio pertekliaus. Kalis yra natrio antagonistas, todėl gyvulių racione kalio ir natrio santykis turi būti tinkamas.

Taigi, ganyklinę tetaniją skatina neigiamas energijos balansas, kuris atsiranda dėl didelės produkcijos ir šaltų orų, dėl baltymų ir fosforo pertekliaus, kalcio ir natrio stokos racione.

Ligos eiga ir simptomai

Ganyklinė tetanija yra sezoninis medžiagų apykaitos sutrikimas, pasireiškiantis 0,5-1 proc. visų karvių susirgimų. Liga pavojinga, nes daug sergančių gyvulių gaišta.

Pagal požymių pasireiškimo greitį žolinės tetanijos eiga gali būti ūmi, lėtinė ir poūmė. Sunkia ūmia tetanija karvės serga, kai kraujyje sumažėja ne tik magnio, bet ir kalcio, o lėtine - tik dėl magnio stokos. Ūmi tetanija prasideda gyvulio nerimu: karvė baubia, veržiasi pirmyn, ragais knisa žemę, kartais laižo ar graužia save, aplink esančius daiktus, galiausiai pargriūna, ištinka traukuliai. Priepuolio ištiktų karvių raumenys įtempti, galva atmesta į šoną, akys išsprogusios, žvairos, vyzdžiai išsiplėtę. Pasitaiko ir kitokių ligos požymių, pavyzdžiui, gyvulys nuolat kramto, iš snukio drimba putos. Kvėpavimas ir širdies veikla sustiprėja, kūno temperatūra pakyla. Taip pasikamavusi pusvalandį ar valandą, kartais pusdienį, karvė nugaišta. Priepuoliui prasidėjus naktį, ryte gyvuliai randami kritę.

Poūmės tetanijos atvejais liga tęsiasi 3-4 dienas, simptomai ne tokie ryškūs. Traukuliai ištinka gyvuliui išsigandus ar staigiai pajudėjus. Lėtinės ganyklinės tetanijos simptomai dar blankesni. Karvės liesėja, duoda mažiau pieno, pasidaro bailios, apatiškos, dažnai griežia dantimis. Gyvuliai daugiau guli, o eidami svyruoja. Karvės stovi išskėtusios kojas, iškėlusios uodegą, įtempusios ausis. Padidėja kaklo ir galvos raumenų tonusas, pastebimas atskirų raumenų trūkčiojimas, padažnėjęs kvėpavimas ir pulsas. Šlapimo pH apie 5,5. Negydant liga progresuoja ir karvė gaišta.

Svarbiausia - laiku pradėti gydymą

Pastebėjus ligos požymius, reikia nedelsiant kviesti veterinarijos gydytoją. Gyvuliai laikomi tvarte. Gydymui naudojami magnio ir kalcio turintys preparatai, kurie į veną leidžiami lėtai (per 15-30 min.), stebint gyvulio pulso dažnį. Padažnėjus pulsui du kartus, injekciją reikia nutraukti, nes karvė gali nugaišti dėl sutrikusių širdies ar pailgųjų smegenų funkcijų. Praėjus 4-5 valandoms po vaistų suleidimo į veną, rekomenduojama sušvirkšti magnio preparatų po oda, o po 8-12 val. procedūrą pakartoti. Į veną suleistas magnis pasišalina iš organizmo praėjus 4-5 val. po injekcijos, todėl rekomenduojama papildomai 2 kartus per dieną sušerti specialių magnio papildų. Taip išlaikoma pastovi terapinė magnio koncentracija kraujyje.

Dėl magnio pertekliaus gyvuliams pasireiškia simptomai, panašūs į parezę po atsiveršiavimo, nukrinta kraujospūdis. Sutrikimas gydomas kalcio preparatais.

Lengviau apsaugoti negu gydyti

Ganykliniu periodu žolė yra pagrindinis galvijų pašaras, todėl norint „žolinį" racioną papildyti gyvuliams taip reikalingais makroelementais, būtina ganyklas tręšti. Kalio ir azoto trąšomis patartina tręšti saikingai. Magnio pritrūksta nerūgštūs ganyklų dirvožemiai, kuriuose šio elemento tėra 0,01-0,025 proc. Rekomenduojama papildomai tręšti magnio oksidu, magnio sulfatu (10-15 kg/ha). Kaip profilaktinę priemonę nuo tetanijos tinka naudoti magnio oksidą, sušeriant jo po 50 mg gyvuliui kiekvieną dieną prieš išgenant į ganyklas.

Likus kelioms savaitėms iki ganyklinio sezono pradžios ir pradėjus ganyti, į koncentruotus pašarus patartina įmaišyti mineralų ir vitaminų papildų, kuriuose padidintas magnio kiekis. Papilduose magnio turi būti apie 12 proc. Tokių mineralinių papildų skiriama 100-350 g karvei per dieną, priklausomai nuo jos produktyvumo (10 l pieno/100 g papildų). Taip pat galima duoti gyvuliams mineralų bei vitaminų laižalų.

Magnio papildus karvėms rekomenduojama skirti iki liepos mėnesio pabaigos, o veisliniam prieaugliui - visą ganyklinį laikotarpį. Racionaliai naudojant ganyklas, galvijai visą laiką ganomi jaunoje vešlioje žolėje. Apsaugoti nuo žolinės tetanijos padeda tinkamai parinkti raciono koncentruoti pašarai. Karves vertėtų šerti krakmolo turinčiais pašarais: miežių ir šiaudų granulėmis, miežiniais miltais, džiovintais cukrinių runkelių griežiniais.

Prie žolės pratinti palaipsniui

Pradėjus ganiavos sezoną, prie šviežios žolės reikia pratinti 10-14 parų, palaipsniui ilginant ganymo laiką ir mažinant žiemos pašarų davinį. Didžiojo prieskrandžio mikroorganizmai turi priprasti virškinti naująjį pašarą. Į ganyklas negalima išginti alkanų gyvulių, kad jie nepersiėstų. Pirmomis dienomis neganyti ilgiau kaip 2 val. Jei ūkyje dar turima sultingųjų pašarų (siloso, runkelių ir kitų), reikėtų jais karves šerti 2-3 savaites iki ganiavos pradžios. Stambieji pašarai (šienas, šiaudai) turėtų būti duodami dar dvi savaites nuo ganymo pradžios. Ląstelienos kiekiui išlaikyti, stambiuosius pašarus rekomenduojama susmulkinti ir sumaišyti su koncentratais. Ganomoms karvėms koncentruotų pašarų duodama, atsižvelgiant į jų produktyvumą (1 l pieno/100-400 g koncentratų per parą). Labiausiai tinka miežiniai miltai.

Pavasario saulė, grynas oras, judėjimas skatina gyvulių medžiagų apykaitą, stiprina ir grūdina organizmą. Tad verta apgalvoti visas profilaktines priemonės nuo tetanijos ir prie žolinio pašaro pratinti gyvulius palaipsniui. Jauna, sultinga žolė, be abejo, yra tai, ko karvių organizmui po žiemos reikia labiausiai.

J. Ramanauskienė, D. Stanišauskienė

Mano ūkis, 2012/03