03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/02
Trąšos žiemkenčiams – maistas ar papildas?
  • D. Feizienė
  • Mano ūkis

Viena tona žieminių kviečių grūdų su atitinkamu kiekiu šiaudų iš hektaro paima 23–27 kg azoto, 9–12 kg fosforo (P2O5) ir apie 14–20 kg kalio (K2O). Didžiąją dalį maisto elementų kviečiai pasisavina iki plaukėjimo. Kokios pagrindinės taisyklės tręšiant žiemkenčius, kad augalai būtų pamaitinti, kad dirvožemis nebūtų skurdinamas, o neigiamas poveikis aplinkai būtų sumažintas iki minimumo?

Šiuolaikinės žemdirbystės sąlygomis labai svarbu tinkamai reguliuoti dirvožemio derlingumą, augalų maisto medžiagų apykaitą, nepamirštant ūkininkavimo pasekmių gamtai. Kasdieniame gyvenime dirvožemis visų pirma suprantamas kaip terpė augalams augti. Tačiau jis dalyvauja ne vien agroekosistemų, bet ir kur kas platesnėje ekosistemų veikloje.

Tręšimas žemės ūkio gamyboje – viena iš svarbiausių agrotechninių priemonių. Tinkamai pakalkintose ir patręštose dirvose gerai dera augalai ir užkertamas kelias dirvų alinimo procesams. Apgalvoti sprendimai, siejami su keliamais gamtosauginiais ir ekonominiais reikalavimais, leidžia nustatyti racionalias tręšimo sistemas, lemiančias efektyvų sėjomainos augalų produktyvumo padidėjimą ir dirvos našumo išsaugojimą.

Racionaliai panaudoti trąšas galima tik ištyrus dirvožemį ir žinant, kokių maisto medžiagų augalams trūksta. Mokslo rekomenduojamos vidutinės trąšų normos turi būti koreguojamos pagal dirvoje esančių maisto medžiagų kiekius: azoto – pagal mineralinį azotą, o fosforo ir kalio – pagal judriuosius fosforą ir kalį. Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių tyrimais nustatyta, kad nuo mineralinio azoto kiekio dirvožemyje priklauso žemės ūkio augalų derlius ir azoto trąšų efektyvumas. Mažiau azotinguose dirvožemiuose azoto trąšų augalams reikėtų skirti daugiau, o didėjant dirvožemio azotingumui, šių trąšų kiekis turėtų būti mažinamas.

Mūsų šalyje ūkininkai, siekdami gausaus žemės ūkio augalų derliaus, kartais labai neatsakingai tręšia pasėlius didelėmis azoto trąšų normomis, kurios ne visuomet atitinka augalų poreikius ir šio elemento išteklius dirvožemyje. Todėl dažnai pažeidžiami gamtosauginiai reikalavimai, išauga produkcijos gamybos kaštai.

Ilgamečiai žemės dirbimo ir tręšimo tyrimai Dotnuvoje, rotacijoje žieminiai kviečiai – vasariniai rapsai – vasariniai kviečiai – vasariniai miežiai – žirniai, parodė, kad žieminių kviečių derlingumą iš esmės lėmė dirvožemio granuliometrinė sudėtis, jo turtingumas mitybos elementų ir tręšimas – pirmiausia azoto trąšomis. Bandymų įrengimo metais vidutinio sunkumo priemolyje judriojo P2O5 buvo 320 mg kg-1, judriojo K2O – 261 mg kg-1, bendrojo N – 0,123 proc., humuso – 2,1 proc., pH 6,8, o smėlingame lengvame priemolyje – atitinkamai 107, 157, 0,108, 1,6 ir 6,2.

Fosforo ir kalio trąšos buvo išbertos rudenį, prieš pat žiemkenčių sėją. Azoto trąšomis kviečiai buvo tręšiami anksti pavasarį, atsinaujinus jų vegetacijai ir technikai laisvai galint įvažiuoti į dirvą (atiduota 1/2 visos metinės normos), krūmijimosi tarpsniu (1/3 visos metinės normos) ir javams plaukėjant (1/6 visos metinės normos). Dėl labai didelio dirvožemio fosforingumo fosforo trąšos vidutinio sunkumo priemolyje visai nebuvo naudojamos.

Pirmaisiais rotacijos metais (2000 m.) vidutinio sunkumo priemolyje įrengtame bandyme žieminių kviečių grūdų prikulta vidutiniškai 7,0 t ha-1, smėlingame leng­vame priemolyje – 5,5 t ha-1. Žemės dirbimo sistemų skirtumai neturėjo lemiamos reikšmės derlingumui, tačiau tręšimas mineralinių trąšų vidutinėmis normomis derlių padidino 2 t ha-1, arba 36 proc., palyginti su netręštais kviečiais, o tręšimas padidintomis trąšų normomis iš esmės grūdų derlingumo jau nebepakeitė.

Smėlingame lengvame priemolyje tiesioginės sėjos sistemoje grūdų prikulta vidutiniškai 0,3 t ha-1, arba 7 proc. mažiau negu tradicinio ir supaprastinto dirbimo sistemose. Didinant mineralinių NPK trąšų normą (netręšta → vidutinė norma padidinta norma), žieminių kviečių grūdų derlingumas dėsningai didėjo visose žemės dirbimo sistemose. Vidutinės trąšų normos jį padidino vidutiniškai 2,5 t ha-1‚ arba 71 proc., palyginti su netręštais kviečiais. Padidinus tręšimo normą, visose žemės dirbimo sistemose grūdų prikulta apie 1,1 t ha-1, arba 18 proc. daugiau negu patręšus vidutinėmis trąšų normomis.

Šeštaisiais rotacijos metais (2005 m.) vidutinio sunkumo priemolyje grūdų derlingumas svyravo nuo 4,89 iki 9,45 t ha-1. Trąšų vidutinės normos derlingumą padidino: tradicinio dirbimo sistemoje 49,9 proc., supaprastinto dirbimo sistemoje 29,4 proc. ir tiesioginės sėjos sistemoje 71,5 proc., palyginti su netręštais kviečiais. Padidintų normų naudojimas tradicinio dirbimo bei tiesioginės sėjos sistemose nebuvo efektyvus – derlius padidėjo vos 2,4–5,2 proc., o supaprastinto dirbimo sistemoje jis padidėjo 12 proc., palyginti su vidutiniškai patręštais kviečiais.

Vis tik, vidutiniais duomenimis, tradiciškai dirbant žemę vidutinis grūdų derlingumas buvo didžiausias – siekė 8,14 t ha-1. Smėlingame lengvame priemolyje žieminių kviečių grūdų derlingumas kito nuo 3,98 iki 7,95 t ha-1. Didžiausias derlingumas pasiektas, taikant tradicinį dirbimą ir tręšiant mineralinėmis trąšomis. Supaprastinus žemės dirbimą (tradicinis žemės dirbimas (T) → ­supaprastintas žemės dirbimas (S) → ražieninė sėja (M)), vidutinis derlingumas nuosekliai mažėjo, atitinkamai: 6,65 t ha-1  → 6,16 t ha-1 → 6,01 t ha-1. Trąšų vidutinės normos derlingumą tradicinio žemės dirbimo sistemoje padidino 76,3 proc., supaprastinto dirbimo sistemoje – 73,4, o tiesioginės sėjos sistemoje – 69,1 proc. Visose žemės dirbimo sistemose, patręšus padidintomis normomis, derlingumas padidėjo vos 3,9–8,9 procento.

Ypač žemdirbiams nepalankiais 2010 metais (šalta snieginga žiema, grėsmingas atlydys, paskandinęs didelę dalį pasėlių, karšta vasara) žieminių kviečių derlingumas vidutinio sunkumo priemolyje svyravo nuo 3,59 iki 6,64, o smėlingame lengvame priemolyje – tik nuo 1,81 iki 4,59 t ha-1. Vidutinės mineralinių trąšų normos vidutinio sunkumo priemolyje tradicinio žemės dirbimo sistemoje derlių padidino labiausiai (75 proc.), palyginti su netręštais kviečiais. Supaprastinto žemės dirbimo sistemoje šis pokytis buvo šiek tiek mažesnis (43 proc.), tiesioginės sėjos sistemoje – mažiausias (18 proc.). Padidintos normos tik S ir M sistemose derlingumą dar šiek tiek padidino.

Smėlingo lengvo priemolio dirvožemyje vidutinės mineralinių trąšų normos tradicinio žemės dirbimo sistemoje derlių padidino 99 proc., palyginti su netręštais kviečiais, supaprastinto žemės dirbimo sistemoje – 124, tiesioginės sėjos sistemoje – 31 proc. Padidintos normos tik T ir M sistemose derlingumą dar šiek tiek padidino, o S sistemoje toks trąšų naudojimas buvo neefektyvus.

Dauguma mineralinių Lietuvos dirvožemių dėl geologinės prigimties yra turtingi kalio, bet neturtingi fosforo. Administracinių rajonų agrocheminio tyrimo duomenimis, kuriuos atliko LAMMC Agrocheminių tyrimų ­laboratorijos mokslininkai, labai mažo fosforingumo (P2O5 iki 50 mg kg-1) dirvožemių yra 6 proc., mažo (51–100 mg kg-1) – 35, vidutinio (101–150 mg kg-1) – 29, didoko (151–200 mg kg-1) –14 ir didelio (>200 mg kg-1) – 16 procentų.

Daugiausia judriojo P2O5 yra Vidurio Lietuvos dirvožemiuose. Išsiskiria Kėdainių, Radviliškio ir Marijampolės rajonuose tirti plotai, kuriuose pakankamo fosforingumo (>150 mg kg-1) dirvožemių yra atitinkamai 67, 51 ir 47, o labai mažo fosforingumo – 0,4, 0,9 ir 3 procentai. Mažiausiai judriojo fosforo yra Vakarų Lietuvoje. Čia labai mažo fosforingumo dirvožemių yra 12 proc., mažo – 48, o pakankamai fosforingų – tik 18 procentų. Klaipėdos ir Plungės rajonų ūkiuose labai mažo fosforingumo dirvožemių rasta atitinkamai 26 ir 17, mažo – 38 ir 51, pakankamo fosforingumo – 17 ir 14 procentų. Labai mažo ir mažo kalingumo dirvožemių yra 21 proc., vidutinio – 37, pakankamo – 42 procentai. Daugiausia labai mažo ir mažo kalingumo dirvožemių yra Vakarų (25 proc.) ir Rytų (22 proc.), kiek mažiau – Vidurio Lietuvoje (17 proc.). Mažiausiai kalio yra Šilutės, Varėnos ir Šalčininkų rajonų ūkių dirvožemiuose.

Fosforo ir kalio svarba

Vis tik cheminių elementų kiekis dirvožemyje nėra pagrindinis rodiklis tinkamai augalų mitybai. Kur kas svarbiau yra P ir K prieinamumas augalams. Tam, kad būtų pakankama žiemkenčių mityba fosforu ir kaliu, būtina atsižvelgti ir į PK resursus dirvožemyje, ir į išberiamų trąšų kiekį.
Fosforas – vienas svarbiausių žemės ūkio augalų mitybos elementų. Dėl mažo judrumo ir mažo tirpumo jo augalams dažnai trūksta. Fosforas yra būtinas ankstyvuoju javų augimo laikotarpiu, ypač krūmijimosi, o vėliau ir bamblėjimo bei grūdo užsipildymo tarpsniais. Ypač išskiriama fosforo svarba ankstyvuoju augalų šaknų vystymosi periodu rudenį, t. y. gerinant augalo pasiruošimą sėkmingam žiemojimui.

Judriojo kalio Lietuvos dirvose yra daugiau negu judriojo fosforo. Kalis yra viena iš sudedamųjų normalaus ir sveiko augalo dalių, jo negalima pakeisti kitais elementais. Augalų fiziologijoje kalis yra vienas reikšmingiausių katijonų, esantis ne tik augalo audiniuose, bet ir turintis įtakos fiziologinėms ir biocheminėms funkcijoms. Kalis stiprina javų stiebo (šiaudo) tvirtumą, taip mažindamas pasėlio išgulimo riziką.

Kalio kiekis augale turi didelę įtaką ląstelių sienelių išsiplėtimui, osmosiniam slėgiui pačioje ląstelėje bei augalo gebėjimui siurbti dirvoje esantį vandenį. Su didesniu ląstelės osmosiniu slėgiu siejama ir kalio svarba mažinant ir kai kurių augalų ligų (pvz., lapų septoriozės) plitimą. Teigiama, kad didelis slėgis (didesnė druskų koncentracija) ląstelėje džiovina ligų sukėlėjų micelį ir taip stabdo ligos plitimą. Nežiūrint į tai, jog kviečiai sunaudoja daugiau kalio negu fosforo, vis tik žieminiai kviečiai silpnokai reaguoja į tręšimą kaliu, palyginti su jų tręšimu fosforo trąšomis. Šį fenomenalų faktą galima būtų paaiškinti taip: priešingai negu fosforas ar azotas, kalis augalo vegetacijos metu nėra įtraukiamas į organinius junginius, bet išlieka augale laisvų jonų formoje.

Geriau tręšti rudenį ar pavasarį

Tradiciškai P ir K trąšos Lietuvoje beriamos ant dirvos paviršiaus rudenį, prieš žiemkenčių sėją, jas sekliai įterpiant. Šiuo metu plačiausiai naudojamos kompleksinės trąšos. Tačiau dar dažnokai beriamos ir vienanarės PK trąšos. Kadangi superfosfatas ir ypač kalio chloridas tirpsta lėtai, tręšiama jomis būtent iš rudens. Ir tai yra svariausias argumentas, kodėl minėtąsias trąšas reikia išberti prieš žiemkenčių sėją arba jos metu.

Išimtis rudeninio tręšimo technologijai galėtų būti dirvožemiai, kurie turi mažą pasotinimo bazėmis laipsnį bei silpną dirvožemio sorbcinio komplekso (DSK) galią. Paprastai mažą DSK galią turi leng­vos granuliometrinės sudėties (priesmėlio ir smėlio) dirvožemiai. Tokiuose dirvožemiuose siekiant išvengti galimo trąšų išsiplovimo, kuomet augalai nevegetuoja (vidutiniškai 5 mėnesius), auginami žieminiai kviečiai galėtų būti tręšiami P ir K trąšomis pavasarį. Tačiau, bent jau Lietuvoje, lengvose dirvose kviečiai plačiai neauginami, tad perkelti tręšimo laiką iš rudens į pavasarį lyg ir nereikėtų.

Fosforą ir kalį augalams geriausia atiduoti iki sėjos arba įterpiant lokaliai sėjos metu, priklausomai nuo techninių galimybių.

Žieminių kviečių tręšimas PK trąšomis pavasarį galėtų būti pateisinamas ir labai sunkios granuliometrinės sudėties dirvose (moliuose), kurios, turėdamos didelį fizinio molio dalelių (skersmuo <0,002 mm) kiekį bei aktyvų DSK, gali didžiąją dalį P ir K elementų chemiškai įtraukti į DSK. Bet labai sunkių dirvožemių Lietuvoje taip pat nedaug.

Patręšti keleriems metams į priekį – įmanoma

Visiems mums suprantama, kas tai yra pagrindinis patiekalas ir kas yra tik maisto papildas. Jei nesi pavalgęs, tai ir maisto papildas nuo bado neišgelbės. Tokie dėsniai galioja ir augalų mitybos bei jų tręšimo taisyklėse.  Laikantis šio reikalavimo, Žemdirbystės institute buvo tiriama, ar galima dirvožemius, tręšiant padidintomis fosforo ir kalio trąšų normomis, prisotinti PK elementų būsimų augalų auginimui keleriems metams į priekį.

Nebūtina fosforo ir kalio trąšų sėjomainos augalams duoti kasmet. Galima didesnę šių trąšų normą, apskaičiuotą vienos rotacijos augalams, išberti geriau fosforą ir kalį pasisavinantiems augalams. Ekonominiu požiūriu, ketverių metų sėjomainoje fosforo ir kalio trąšas geriausia atiduoti pirmaisiais rotacijos metais.

Tyrimai parodė, jog augalai tręšimo metais sunaudoja tik dalį su trąšomis atiduoto fosforo ir kalio. Dėl vandenyje mažai tirpių junginių susidarymo su trąšomis atiduoto fosforo iš dirvožemio išplaunama labai mažai. Kalis dirvoje taip pat yra sorbuojamas ir jo nuostoliai labai nežymūs.

Dr. Vytas Mašauskas, atlikęs lauko bandymus rudenį tręštame (P35–70 K70–120) lengvo priemolio glėjiškame rudžemyje nustatė, jog kviečių mitybos sąlygų gerinimas, sėjant mitybinėmis medžiagomis (iSeed) apveltas sėklas, naudojant dirvožemio agrocheminėms savybėms tinkamesnį maisto elementų santykį turinčias trąšas, purškiant vegetacijos metu P, K ir mikroelementų tirpalais, buvo efektyvus derlingumo potencialui pasiekti, tačiau mažai efektyvus baltymų kiekiui grūduose padidinti. Siekis išnaudojus derlingumo potencialą išauginti baltymingesnius grūdus visų pirma sietinas su geresniu aprūpinimu azotu po žydėjimo, antra, priklauso nuo dirvos drėgmės bei oro temperatūros. Pažymėtina, kad fosforo ir kalio trąšos didina azoto trąšų efektyvumą. ­Tyrimuose Dotnuvoje, patręšus fosforu ir kaliu iš rudens, azoto trąšų efektyvumas padidėjo nuo 2,0 iki 4,1 karto.

Susisluoksniavimas vertintinas neigiamai

Fosforas tirpia ir augalams prieinama forma virsta vykstant pirminių mineralų dūlėjimo procesams, mineralizuojantis augalų liekanoms, kintant dirvožemių naudojimo intensyvumui ir būdui. Augalų nesunaudotas fosforas lieka dirvožemyje nejudriose formose ir kaupiasi jame.

Tyrimai parodė, kad, nepaisant to, jog vidutinio sunkumo priemolyje žieminiai kviečiai buvo auginami be P trąšų, dirvožemio fosforingumo pasiskirstymas skirtinguose dirvos sluoksniuose po 11 metų išliko beveik toks pat, koks buvo ir tyrimų pradžioje. Vis dėlto smėlingame lengvame priemolyje, nuo 1999 m. naudojant visas NPK trąšas, žemės dirbimo supaprastinimas nulėmė didesnę judriojo fosforo koncentraciją 0–10 cm dirvožemio sluoksnyje, negu 10–20 cm.

Tiesioginės sėjos sistemoje santykis „P2O5 0–10 cm sluoksnyje/P2O5 10–20 cm sluoksnyje“ padidėjo net 53 proc. Didesnis sluoksniavimąsi nusakantis fosforo santykis reiškia, kad daugiau judriojo fosforo susikaupia viršutiniame 0–10 cm dirvožemio sluoksnyje, augalai nespėja jo sunaudoti, o 10–20 cm sluoksnis tampa mažesnio fosforingumo.

Tyrimai parodė, kad vidutinio sunkumo priemolyje dirvožemio kalio santykis „K2O 0–10 cm sluoksnyje/K2O 10–20 cm sluoksnyje“ tradicinio ir supaprastinto žemės dirbimo sistemose po 11 metų šiek tiek ženkliau padidėjo tik tręšiant padidintomis mineralinių trąšų normomis. Tačiau tiesioginės sėjos sistemoje šis santykis išaugo net 54 proc. Smėlingame lengvame priemolyje ilgamečio supaprastinto žemės dirbimo taikymas lėmė 12 proc., o tiesioginės sėjos sistemoje – net 91 proc. didesnę judriojo kalio stratifikaciją armenyje. Daugiau judriojo kalio susikaupė viršutiniame 0–10 cm dirvožemio sluoksnyje, augalai nespėjo jo sunaudoti, o 10–20 cm sluoksnis santykinai tapo mažesnio kalingumo.

Kaip įvardyti šį reiškinį? Judrusis dirvožemio fosforas – mažai judrus elementas. Minimalizuojant žemės dirbimą yra nedidelis pavojus teršti gruntinius vandenis. Judrusis kalis – mobilus elementas. Vadinasi, minimalizuojant žemės dirbimą taip pat yra mažesnis pavojus teršti gruntinius vandenis. Tačiau fosforui ir kaliui labiau telkiantis viršutiniame dirvožemio sluoksnyje iškyla pavojus, jog jis su paviršiniais (lietaus, sniego tirpsmo ir pan.) vandenimis gali greičiau patekti į atvirus vandens telkinius. Tai labai aktualu kalvotuose, vandens erozijai jautriuose regionuose.

Manytume, kad ryškus P ir K sluoksniavimasis armenyje – tai neigiamas reiškinys, iš esmės keičiantis dirvožemio agrocheminę kokybę. Dėl pakitusios P ir K koncentracijos atskiruose dirvožemio sluoksniuose kinta augalų mitybos pobūdis, keičiasi mikroorganizmų terpė, dėl ženkliai sumažėjusios kalio koncentracijos galimi nepageidaujami dirvožemio sorbcinio komplekso pokyčiai.

Kaip sustabdyti medžiagų išsiplovimą

Azotas, judrieji fosforas ir kalis lemia žemės ūkio augalų derlių, trąšų veiksmingumą. Nuo mitybos šiomis medžiagomis priklauso nitratų, fosforo ir kalio junginių išsiplovimo intensyvumas į gruntinius vandenis. Lietuva yra pertek­linės drėgmės zonoje. Tai lemia natūralios kritulių filtracijos į gilesnius dirvožemio sluoksnius pobūdį. Intensyvus žemės dirbimas, perteklinis tręšimas, kalkinimas – veiksniai, kurie skatina cheminių junginių išsiplovimą iš dirvožemių.

Didesnė infiltracija būdinga dirvožemiams, turintiems mažą vandens imlumą ir didžiausią pralaidumą. Daugiausia (75–80 proc.) N ir K išplaunama iš lengvos granuliometrinės sudėties ir gerai sukultūrintų karbonatingų priemolių dirvožemių žiemos-pavasario laikotarpiu. Vidurio Lietuvos smėlingo lengvo priemolio dirvožemyje nustatyta, kad medžiagų išplovimui į gilesnius sluoksnius didelę reikšmę turi mineralinių trąšų bei esamas maisto medžiagų kiekis dirvožemyje ir mažą – tų trąšų deriniai.

Kasmet išbėrus vidutiniškai 96–192 kg ha-1 NPK trąšų, didžiausi anijonų mig­racijos nuostoliai buvo nitratų (134–253 kg ha-1), o mažiausi – fosforo (2–4 kg ha-1). Iš katijonų daugiausia išplaunama kalcio (207–292 kg ha-1), o mažiausiai – kalio (2,6–5,4 kg ha-1). Visgi mokslininkai Tomas Adomaitis ir Liudmila Tripolskaja nustatė, kad karbonatiniuose lengvo priemolio rudžemiuose mitybos elementų išplovimas nėra toks didelis, kad ribotų periodinį didesnio fosforo ir kalio trąšų kiekio panaudojimą sėjomainoje.

PRAKTINĖS TRĘŠIMO REKOMENDACIJOS

Rudeninio tręšimo fosforu ir kaliu privalumai

Neįprastai šiltas 2011 metų ruduo padėjo augalams pasiekti reikiamą išsivystymą. Net vėlyvos sėjos žieminiai kviečiai puikiai sudygo ir suformavo reikiamą lapelių kiekį. Ankstyvos sėjos žieminiai kviečiai netgi pradėjo krūmytis. Iki sausio mėnesio besniegė ir šilta žiema žalos pasėliams nepadarė.

Deja, klimatas mėgsta pokštus. Jei spustelės didesnis šaltis ir nebus kritulių, pasėliai gali nukentėti. Išliks stipresni iš rudens gerai pamaitinti kviečiai. Ypatingai didelę reikšmę atsparumui šalčiams turi kalis. Šis elementas palaiko ląstelėse reikalingą osmosinį slėgį, o kuo didesnė kalio koncentracija ląstelėse, tuo aukštesnis ir augalo atsparumo šalčiui taškas. Todėl neabejotinai rudeninis kviečių tręšimas prieš sėją, pirmiausia P ir K trąšomis, turi neginčijamų pranašumų.

Grūdui dygstant, intensyviai naudojamos pačioje sėkloje esančios maisto medžiagos. Toliau augalui augti, vystytis ir stiprėti (lapams, šaknims augti, šoniniams ūgliams formuotis) jau būtini dirvoje esantys arba su trąšomis prieš pat sėją ar sėjos metu įterpti fosforas ir kalis. Šių elementų stoka žiemkenčių augimo ir vystymosi pradžioje rudenį taip stipriai veikia augalus, kad padarytos žalos vėliau jau nebegalima ištaisyti net ir labai gausiai tręšiant. Žiemkenčiai sunkiai peržiemos, pasėlis bus retokas, varpų produktyvumas nedidelis, o galutinis rezultatas – negausus derlius.

Pavasarinio tręšimo efektyvumą lemia drėgmė

Pavasarį vegetacijos pradžioje atiduotos fosforo ir kalio trąšos jau neužpildys technologijos grandyje padarytos spragos, didžiąja jų dalimi pasinaudos tik vėlesni sėjomainos augalai. Situaciją šiek tiek galima pataisyti skystomis kompleksinėmis K ir N trąšomis, kurias galima išlaistyti prasidėjus pavasario vegetacijai. Tačiau toks tręšimas ne visada tikslingas. Anglų tyrimų duomenimis, KNO3 išpurškimas prieš pasirodant pirmajam žieminių kviečių vėliaviniam lapui arba žydėjimo pradžioje įtakos derliui visai neturėjo. Sausringais metais toks tręšimas turėjo įtakos kalio koncentracijos padidėjimui lapuose, tačiau maisto medžiagas derliui suformuoti augalai vis tiek paėmė iš dirvos.

Kitaip tariant, drėgmės sąlygos – tai veiksnys, kuris pirmiausia lemia pavasarinio žiemkenčių tręšimo efektyvumą. Tad esant sausringoms meteorologinėms sąlygoms, tiesioginės sėjos pasėliuose vargu ar pasiteisins toks tręšimas. Tokiame pasėlyje (dėl nepalankių dirvožemio fizikinių savybių – padidėjusio tankio, kietumo) augalas, būdamas blogiau aprūpintas vandeniu ar net išgyvendamas drėgmės deficito sukeltą stresą, nesugebės reaguoti į papildomą tręšimą per lapus.

Papildomas tręšimas ne visada didina derlių

Jei pasėlis buvo tinkamai iš rudens patręštas PK trąšomis, jo atsparumas sausrai esti didesnis negu pasėlio, tuo metu negavusio šių trąšų. Tokiu atveju fosforo ir kalio neturtingose dirvose žiemkenčius pavasarį galima „pamaloninti“ ir papildomu PK tręšimu. Vis dėlto tikėtis didesnio derliaus nereikėtų – toks tręšimas sustiprins augalą, bet nedidins derliaus.
Fosforą ir kalį augalai pasisavina žymiai lėčiau negu azotą, todėl javams papildomas PK tręšimas rekomenduotinas atsargiau – dažniausiai jis tinka tik daugiamečiams žoliniams augalams. Žinant, kad ilgalaikis tiesioginės sėjos taikymas lemia P ir K stratifikaciją, reikėtų įvertinti ir tai, kad viršutinis dirvos sluoksnis esti turtingesnis negu gilesnieji sluoksniai. Vadinasi, tokiose dirvose pasėlių papildomo pavasarinio tręšimo PK trąšomis reikalingumas taip pat abejotinas.

Ankstyvas tręšimas azotu – tiksliu laiku

Ir užsienyje, ir Lietuvoje pasigirsta nuomonių, kad ankstyvasis pagrindinis žiemkenčių tręšimas azotu nėra būtinas. Visgi nereikėtų pamiršti, kad kuo anksčiau pavasarį patręšiama azotu, tuo greičiau pasėlis atsigauna po žiemos negandų, žymiai sparčiau auga augalai ir vystosi visa šaknų sistema.

Tačiau ankstyvas pavasarinis tręšimas azotu neturėtų būti „trąšų bėrimu ant sniego“. Prasidėjus staigiam atšilimui, tai grėstų dideliais N nuostoliais bei gamtos tarša. Idealiausia būtų, jeigu dirvoje dar laikytųsi pašalas, o meteorologai po savaitės jau žadėtų javų vegetacijos atsinaujinimą. Tuo atveju, jei esate įsitikinę, kad prasidėjus atšilimui ir atlydžiui į dirvas negalėsite įvažiuoti ir esate pasiryžę N trąšas išberti kuo anksčiau, nereikėtų naudoti didesnės negu 30 kg ha-1 N dozės.

Nors agrochemijos ir augalų mitybos tyrimų padaryta tikrai nemažai, vis dar lieka neatsakytų šios srities klausimų, į kuriuos atsakymus rastų tik nauji moksliniai tyrimai. Deja, mūsų dienomis moksliniai tyrimai be užsakovo nevykdomi. Norisi tikėti, kad ateis metas, kuomet gamybos subjektai Lietuvoje – pavieniai ūkininkai, rajonų ūkininkų sąjungos ir kitos žemdirbių organizacijos – ne tik domėsis tyrimų rezultatais, bet pasiūlys ir savo paramą juos dominantiems tyrimams atlikti.